Paskutinė emigracijos banga buvo „pernelyg gausi“
Knygą, anot profesoriaus A. Eidinto, rašyti jis pradėjo dėl pernelyg didelės paskutinės emigracijos bangos.
„Postūmis buvo gavus tokio laisvo laiko kažkaip šokti prie dabartinės emigracijos bangos, netikėtai gausios, pernelyg gausios. Ir netgi keliančios tokių labai neramių minčių. Per 30 Nepriklausomybės metų, kada niekas nepersekiojo lietuvių tautos, nepersekiojo lietuviškų mokyklų, nieko nedraudžia. Ir iš laisvos, demokratinės Lietuvos išvyksta milijonas gyventojų į užsienį. Ir iš dalies gal jau ES nebelaikome užsieniu, tada padėtis dar nėra tokia tragiška“, – kalbėjo istorikas.
Jis teigė, kad paskutinė emigracijos banga buvo „pernelyg gausi“.
„Ir dėl to kažkaip užsinorėjau palyginti su buvusia masinės emigracijos banga“, – aiškino jis.
Pavyzdžiui, tarpukariu iš Nepriklausomos Lietuvos emigravo apie 100 tūkstančių lietuvių, tai lėmė nelengvos ekonominės priežastys. Bet ir dabartinė emigracijos banga nėra sustojusi.
„Tai nėra didžiulis skaičius, tas noras emigruoti buvo, padėtis Lietuvos ekonominė tarpukariu buvo nelengva. Bet dabar yra masinės išeivijos banga, kuri kol kas nėra sustojusi. Mes galime guostis, kad sustojo, kad daugiau pradėjo grįžti, bet dar nėra tokių tendencijų užfiksuota“, – diskusijoje sakė istorikas A. Eidintas.
Jis teigė, kad trečiojoje emigracijos bangoje atsirado naujos kryptys – Airija, Ispanija, Norvegija. Istorikas sakė, kad paskata važiuoti laimės ieškoti į užsienį tapo ir artimųjų, draugų kvietimas atvykti.
Ir nors naujose emigracijos kryptyse atsiranda lietuviškos mokyklos, draugijos, profesinės draugijos, tačiau lieka ir skaudžių problemų.
„Su emigracija vyksta ir tokie negatyvūs reiškiniai, pavyzdžiui, ką stebėjau Norvegijoje. Jie atvažiuoja visiškai neregistruoti niekur, kerta miškus, dirba žemės ūkyje, nei jiems eina kokie pinigai į pensijų fondus, nei jie yra apdrausti, nei apmokyti.
Tokių žmonių nepaprastai gaila, kuriuos išveža ir agituoja tokios įdarbinimo kompanijos. Ar jas iš viso kas nors tikrina, registruoja, ar jie gauna savo uždirbtus pinigus, ar tik dalį“, – savo knygos pristatymo renginyje sakė profesorius, istorikas A. Eidintas.
Jis teigė, kad čia jau prasideda „prekyba žmonėmis“.
„Jaunų merginų gabenimas sekso darbams irgi telpa į emigracijos, prasideda ir nusikaltimų grandinė, kuri eina kartu su emigracija. Kadangi problemų yra daug, todėl nusprendžiau tą knygą ir rašyti“, – savo poziciją renginyje dėstė istorikas ir knygos autorius A. Eidintas.
Kokia Lietuva bus po 100 metų?
Istorikas A. Eidintas diskusijos dalyvius ragino kelti paprastą klausimą – ar ne per daug lietuvių palieka šalį.
„Gal taip reikėtų klausimą kelti – ar tikrai man reikia išvažiuoti. Jeigu noriu gyventi kaip JAV, tai gal reikia JAV kurti Lietuvoje? Ar aš jau išbandžiau viską, net jei nesiseka. Kad dalis išvažiuoja ir emigruoja, ten įgija patirtį, viskas yra tvarkoje. Bet kadangi nėra grįžtamojo poveikio“, – apgailestavo jis.
Istorikas svarstė, ar Lietuva liks kaip lietuviškai kalbanti valstybė.
„Pagrindinė problema, kurią aš matyčiau ir kur reikia pradėti kalbėti, tai yra kadangi krito gimstamumas dvigubai per 30 metų, nes nuo 1992 metų Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, pasidaro tokia situacija, kad Lietuvos gyventojai tirpsta.
Tą jaučia ekonomika, kultūra, visos sferos, ypač kenčia maži miesteliai. Iškyla klausimas – ar Lietuva liks kaip lietuviškai kalbanti valstybė? Kas nors toje teritorijoje gyvens, bet ar lietuviai grįš? Kiek reikia, kad grįžtų, kad gyventojų skaičius bent nebemažėtų“, – kalbėjo A. Eidintas.
Anot jo, labiausiai neramina šalies ateitis.
„Mane po 100 metų labai liūdintų Lietuva, kurioje gyventų tik 1,5 milijono gyventojų, labai liūdintų. O svajonė būtų 3,5 milijonų gyventojų turinti Lietuva. Ir mes kalbame apie lietuviškai kalbančios Lietuvos išlaikymą“, – diskusijoje sakė jis.
„Mano paskaičiavimais, jei 200 tūkst. lietuvių grįš, bus gerai. Bus labai gerai“, – konkretų skaičių įvardijo istorikas A. Eidintas.
Kas atstumia?
Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Jūratė Caspersen diskusijoje teigė, jog labiau pritaria pesimistiniam Lietuvos scenarijui po 100 metų.
„Ar Lietuvoje kalbės lietuviškai? Čia yra didelis klausimas, todėl, kad ypač dabar, kaip niekada anksčiau, dabar orientuojamės lituanistinėse mokyklose į kalbos lygius, į egzaminus, į stojimus į aukštąsias mokyklas, o ne į kalbos išmokimą. Kad jie atvažiavę į Lietuvą galėtų suprasti aplinką. Bet ar tai mums padės išlikti lietuviams, nėra aišku“, – pirmą pastabą sakė J. Caspersen.
Ir knygos autorius profesorius A. Eidintas kėlė klausimą, kodėl užsienyje gyvenantys tautiečiai nesidomi Lietuvos reikalais. Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė J. Caspersen taip pat pateikė galimą atsakymą.
Anot jos, to reikalauti lyg iš skolininkų nevalia, nes tai tampa savotišku atstūmimo faktoriumi.
„Antroji mano įžvalga – kodėl neatsako lietuviai užsienyje į Lietuvos reikalus. Čia sudėtingesnis atsakymas, bet po beveik 30 metų gyvenimo už Lietuvos ribų prieinu išvados, kad pirmiausia yra dvi priežastys. Pirmoji, kad 3 emigracijos bangoje išvykę iš Lietuvos, jų įsikūrimas užsienyje yra be galo sunkus. Jie atiduoda visą savo gyvenimą tam. Ir kada ateina tokie signalai iš Lietuvos, raginantys investuoti, skatinti turizmą, dar kitą ir dar trečią.
Tada pagalvoji, tai kas dabar yra Lietuva? Ar ta į užsienio lietuvių įdarbinimo agentūra? Reikia suprasti tuos žmones, kad jie išvažiavo kurti savo gyvenimo. Taip, kai jie galės, jie atsisuks į Lietuvą. Bet iš jų reikalauti kaip iš skolininkų...? Čia manau yra vienas iš atstūmimo faktorius. O kitas – Lietuva nėra nei okupuota, nei biedna, ji turi rūpintis pirmiausia savo žmonėmis, yra didžiulė atskirtis“, – diskusijoje sakė J. Caspersen.
Ji pasakojo, kad į Lietuvą atvykę šveicarai stebėjosi didmiesčių turtingumu, jie tikino, kad aptariamų šalies problemų juose nematyti.
Nereikia dramatizuoti?
Diskusijoje dalyvavęs užsienio reikalų ministerijos viceministras Egidijus Meilūnas ragino nedramatizuoti.
„Sakyčiau, kad nereikėtų dramatizuoti. Žmonės išvažiavo dėl įvairių priežasčių, dėl ekonominių, taip, dėl kitų. Bet daug grįžta“, – aiškino jis.
URM atstovas tikino, jog dabartinė valdžia stengiasi sukurti vieningą informacinę sistemą, kuri padėtų į Lietuvą grįžtantiems tautiečiams.
„Po šimto metų, galime lažintis, 2121 gyvens truputį daugiau nei 4 milijonai gyventojų Lietuvoje“, – savo prognozę pateikė jis.
