Tiesą sakant, kuo ilgiau tęsėsi visa ta istorija, tuo mažiau buvo kalbama apie mergaitę. Prasidėjo grasinimai ir gąsdinimai, keli Neringos Venckienės organizuotos grupės nariai kvietė pradėti Maidaną Lietuvoje, išvaikyti valdžią.
Tuo metu mane pasiekė informacija, kad keletas asmenų, kurie jau yra pasižymėję įvairiose garsiai nuskambėjusiose istorijose, tokiose kaip pavyzdžiui 1993-aisiais vykęs Pakaunės maištas, aktyviai reiškiasi ir Garliavoje. Bendrauja per racijas kažkokiais kodiniais pavadinimais. Kalba apie revoliuciją, valdžios nuvertimą.
Jau po keletos metų sužinojau, kad Klonio gatvės įvykiai iš tiesų buvo pasiekę labai pavojingą ribą – prisidengiant mergaitės gynyba, buvo aktyviai braižomi valdžios perėmimo planai, rengiamasi masinei pasipriešinimo akcijai. Tuo metu dirbę pareigūnai yra man pasakoję, jog kai kurie iš tų planų buvo radikalūs ir netgi žiaurūs, į juos buvo įtraukta ir pati mergaitė.
Kai kas nors vyksta su mūsų vaikais, visada reaguojame labai jautriai. Ypač jeigu jie yra skriaudžiami ir juos reikia nuo kažko ginti. Tai yra gerai. Blogai yra tai, kad vaikais pasinaudojama siekiant visai kitų, dažniausiai labai asmeninių, tikslų. Kas vyko Garliavoje, kas, panašu, vyksta ir dabar, prisidengiant kova už šeimas ir vaikus.
Prisidengiant mergaitės gynyba, Garliavoje gimė „Drąsos kelio“ partija. Keletas jos narių, taip pat ir pati N. Venckienė, pateko į Seimą. Šiandien iš šios partijos mažai kas likę, bet planas, kuris buvo sukurtas Klonio gatvėje neva ginant mergaitę, rinkimuose buvo įgyvendintas.
Net neabejoju, kad toks pat scenarijus konstruojamas ir dabar, po Didžiojo šeimos gynimo maršo vėliava. Duodu ranką nukirst, kad netrukus išgirsime apie naują politinį judėjimą, gimusį iš šios iniciatyvos, kuris savo politinei kampanijai išnaudos šeimos, o tiksliau – vaikų gynimo temą. Beje, taip pat ir su tais pačiais veikėjais, kurie neršė ir Garliavoje. Ne vieną jų maršo metu buvo galima matyti ir ant Vingio parko scenos, ir ten susibūrusioje minioje.
Šeimos, vaikų tema yra tiesiog idealus būdas atkreipti visuomenės dėmesį. Pasitelkiant vaikų temą, labai lengva žmones mobilizuoti. Jeigu visiškai nemoki arba nenori pasigilinti, kas iš tiesų už tokių akcijų slypi, gali atrodyti, kad viskas yra gerai. O pasidomėti giliau labai verta ir netgi reikia. Kas tie žmonės, kurie organizuoja tokias akcijas? Ką jie veikė arba veikia dabar? Kokios jų vertybės? Kokie jų tikrieji tikslai? Kas už jų stovi?
Tokios iniciatyvos – puiki terpė pasireklamuoti įvairiausio plauko veikėjams ir kai kuriems užribyje atsidūrusiems ar skandalingai pagarsėjusiems politikams. Jūs manote, kad už šiurkščius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažedimus per apkaltą nušalintas buvęs prezidentas Rolandas Paksas šiaip sau dangų lėktuvu raižė, maršo dalyvius sveikindamas? Manote, šiaip sau už Seimo rinkimų borto likęs Centro partijos – tautininkų pirmininkas Naglis Puteikis, remdamas maršą dar pridėjo, kad reikalauja priešlaikinių Seimo rinkimų? Manote, kad be priežasties maršą parėmė dabartinis Seimo narys Mindaugas Puidokas, jau ne pirmą kartą atsiduriantis ten, kur tik kokia nors su vaikų gynimu susijusi tema ar problema? Nebūkime naivūs! Mūsų šeimos ir mūsų vaikai jiems rūpi mažiausiai.
Pažiūrėjau Seimo puslapyje, kiek, pavyzdžiui, ponas Puidokas yra pateikęs kokių nors teisės aktų projektų, kurie vienaip ar kitaip būtų susiję su šeimų ar vaikų interesais. Individualiai pateiktų – lygiai nulis. Seimo narių grupėje pateiktų projektų – dvylika, iš jų tik vienas susijęs su išmokomis vaikams. Ką visi tie ponai padarė dėl šeimų ar vaikų, išskyrus tai, kad nuolat pasirodo ir parėkauja ten, kur ši tema viena ar kita forma yra aptarinėjama?
Ar reiktų manyti, jog tokie žmonės, kaip šeimų maršo organizatoriai ir jų rėmėjai, neturi teisės būti renkami į valdžią? Tikrai ne. Jie turi visas teises. Jeigu tik kažkas nori juos matyti valdžioje, tebūnie. Tačiau nėra sąžininga ir netgi amoralu naudotis šeima, vaikais, vaikų gynimo tema, manipuliuoti žmonėmis, kada aišku, jog tikslas tėra vienas – politinis.
Didžiojo šeimų gynimo maršo dalyviai: ar jie turėjo patikimą informaciją? Ar jie tikrai žinojo, dėl ko jie mitinguoja? Ar jie domėjosi, kas finansavo šį renginį? Ar domėjosi, o kokie gi tikrieji organizatorių planai?
Akivaizdu, kad net ir dalis tų žmonių, kurie rėmė N. Venckienę Garliavos įvykių metu, irgi kovojo už kažką. Dažnai buvo sakoma, kad už teisingumą. Tačiau ką tokiame kontekste reiškia „kovoti už teisingumą“? Už kokį teisingumą?
Ar jūs matėte bent vieną iš Didžiojo maršo organizatorių taip aktyviai besireiškiant, kai tėvas sumetė vaikus į šulinį? Arba kai patėvis mirtinai uždaužė mažytį berniuką Matuką? Tai situacijos, kuriose realiai reikia ginti vaikus. Nuo jų pačių artimiausių žmonių. Bet tada nebuvo nei maršų, nei mitingų.
Perskaičiau viską, ką įmanoma, apie šeimų maršą, bet taip ir nesupratau, apie ką jis buvo. Turbūt reiktų sakyti, kad apie viską ir apie nieką. Apie tai, kad reikia skiepytis? Bet gi galit nesiskiepyt, čia jūsų reikalas. Tiesiog turėsite kiek mažiau galimybių nei tie, kurie pasiskiepijo ar persirgo. Jūsų pasirinkimo teisė.
Apie tai, kad vaikai neva traumuojami testo nuo Covid-19 metu jiems kišant pagaliukus į nosį? Tiesą sakant, tas virusas turi vieną pliusą – nuo jo nemiršta vaikai. Jeigu nuo jo mirtų vaikai, jūs tuos pagaliukus patys kas dieną po kelis kartus į nosį jiems kištumėte.
Apie tai, kad gėjai užvaldys valstybę ir kažkaip sugriaus tradicines šeimas? Parodykite man šalį, kurioje taip nutiko. Pasakykite bent vieną pavyzdį, kada homoseksualus žmogus kaip nors pakenkė tradicinei šeimai? Seime rengiamas Partnerystės įstatymas niekaip nesikėsina į sakralų lietuviams šeimos institutą. Priėmus įstatymą, gėjų pora netaps šeima. Jie negalės įsivaikinti vaikų. Tai kokios problemos?
Apie tai, kad Stabulo konvencija yra blogis? Gal reiktų ją pirmiausia paskaityti. Tie, kurie priešinasi konvencijai, sako, kad esą ją pasirašius atsiras trečia ar dar daugiau lyčių. Bet gi iš tiesų apie jokią trečią lytį ten nekalbama ir niekas nereikalauja jos tokios pripažinti. Konvencija ragina ginti smurto aukas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, religijos, amžiaus, šeiminės padėties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės.
Tas skambusis žodis „gender“, kuris naudojamas konvencijoje, tik pabrėžia, kad moterys smurto aukomis tampa dažniau būtent dėl to, kad jos yra moteriškos lyties. Kad būtų dar suprantamiau – vyrai dažniau smurtauja dėl tam tikro stereotipinio požiūrio į moterų vaidmenį visuomenėje, dėl to, kad galvojama, jog moterys yra silpnoji lytis. „Gender“ niekaip nepakeičia žodžių „vyras“ ir „moteris“. Konvencijoje nekalbama apie tai, kad mokyklose reikia mokyti apie seksualinę orientaciją arba lytinę tapatybę. Tik rekomenduojama naikinti diskriminacinius lyčių stereotipus.
Šaukiama, kad reikia referendumo. Apie ką jis bus? Ar reikia Partnerystės įstatymo? O tai kodėl tuomet nerengėme referendumo, kai alkoholio draudimai buvo priiminėjami? Gal ir tada reikėjo atsiklausti tautos? Pone, Ramūnai Karbauski?
Kai tūlas Gintarius iš Klaipėdos maršo metu skaito manifestą, kuriame kalbama apie tai, jog visi turi sukilti, kad išaušo atpildo diena, kad reikia stoti į karą prieš kažkokius priešus, supranti, kad visai čia ne apie šeimų gynimą kalba. Panašu, kad tokie renginiai kaip Didysis šeimos gynimo maršas yra apie nieką kitą, kaip tik apie baimę.
Apie baimės atmosferos kūrimą. Bijokit būti kitokie, nes mes ateisim ir padarysim tvarką. Nieko nebus. Valstybė ant baimės pamatų nestatoma. Būtent nuo baimės labiausiai ir reikia ginti visas šeimas ir vaikus.
