– Ilja, kai rinkotės specialybę, koks tai buvo kelias, ko siekėte?
– Specialybę rinkausi pakankamai seniai – tai buvo 1994-1995 metai ir ne paslaptis, kad tuo metu tiesiog buvo madinga būti verslininku, buvo madingi medicinos, ekonomikos, teisės universitetai. Banaliai pasirinkau ekonomikos universitetą, bet gana greitai supratau, kad šiais laikais nebeliko tokio dalyko kaip specialybė. Yra 7 milijardai žmonių ir tiek pat profesijų. Taigi, tai, ką gyvenime veiki, tos žinios, ta patirtis, kurią praktiškai naudoji, yra labai mažai susiję su tuo, ką studijuoji.
Vėliau suradau tokį labai įdomų tyrimą, kuris skelbė, kad iš esmės yra tik 2 profesijos, kai gyvenime veiki tai, kokį diplomą gavai – medicina ir teisė. Visos kitos profesijos susipainioja (architektai dirba politikais etc.). O žinių, kurias gauni, duok dieve, panaudoji porą procentų.
Pradėjau kitaip žiūrėti į universitetus, diplomus. Man tai pasirodė labai panašu į sporto salę, kur kilnojami svarmenys, bet ne dėl to, kad tavo gyvenimas ar veikla su tuo būtų susijusi – tiesiog kūnas stipresnis, esi fiziškai stipresnis. O realiai darai kitą darbą.
Esu įsitikinęs, kad šiandien panašiai yra ir su mokslu – kad išskyrus keletą tokių specifinių sričių, kaip, pavyzdžiui, medicina – universitetas ir diplomas yra labiau toks kaip paruošiamasis asmenybės darbas negu konkrečios žinios, kurias panaudosi savo darbe.
– Nerijau, kai šiandien jauni žmonės, ruošdamiesi stoti, ateina konsultuotis, kaip jie žiūri į svajonių specialybę?
– Kažkada bandžiau skaičiuoti, kiek teko konsultuoti per 11 darbo metų, tai vidutiniškai – po 300 jaunų žmonių per metus. Taigi, įskaitant dešimtokus, vienuoliktokus, dvyliktokus, esu konsultavęs daugiau nei 3 tūkstančius jaunų žmonių. Labai daug jaunuolių ateina nežinodami, ką norėtų studijuoti. Būna, kad to nežino net dvyliktoje klasėje persiritus į antrą metų pusę, kai, atrodo, jau reikia žinoti, ką rinktis. Tai kartais būna keista, bet nieko nuostabaus, nes pasirinkimų yra ypatingai daug, ir galbūt jauniems žmonėms pritrūksta tų specifinių žinių. Ir Ilja labai taikliai nusakė, ką man kaskart tenka perduoti jauniems žmonėms. Jie susikoncentruoja į mokslus, tėvai džiaugiasi, kad vaikas mokosi tik devintukais, dešimtukais ir galvoja apie mediciną ar panašią specialybę, tačiau iš tikrųjų jaunas žmogus labai mažai žino apie būsimą karjerą.
– Kalbame apie universitetus, mokymosi įstaigas, kurias baigus gauname diplomus, o kaip yra su pinigais? Juk girdime, kad vieni žmonės dirba ne dėl pinigų, kiti – dėl pinigų. Arba sakoma, kad ši specialybė gera, nes joje daug uždirbama, o ši – prasta, nes ten menkai mokama. Ilja, kaip pakomentuotumėte pinigų klausimą?
– Turime tokį įdomų paradoksą: kuo mažiau pinigų siekiama gauti iš karjeros, tuo daugiau jų gaunama. Paradoksas yra tame, kad jeigu nesirenki profesijos arba veiklos dėl pinigų, tai yra, renkiesi dirbti tai, kas patinka, galiausiai tai darydamas įdedi daugiau laiko, dūšios, pastangų. Ir, be abejo, vadovai, vartotojai, pirkėjai ar partneriai mato, kad tavo produktas (paslauga, prekė, servisas ar pan.) pagamintas įdėjus širdies. Sakoma, kad Steve'as Jobsas įkvėpė telefonui dūšią ir taip sukūrė Iphoną. Taigi, vartotojai tai pastebi ir galiausiai savo piniginėmis „balsuoja“ už tą daiktą, prekę, paslaugą, kompaniją, kuris turi dūšią. Taigi, tas, kuris įdėjo dūšios, yra kompensuojamas – štai toks paradoksas.
Skaitydamas paskaitą esu klausęs auditorijos, kas norėtų uždirbti daug pinigų – pakilo vos viena kita ranka, o kai paklausiau, kas norėtų uždirbti nedaug, visi juokėsi ir patikino, kad norėtų uždirbti daug pinigų. Nerijau, ar pas jus ateinantys jauni žmonės atvirai išsako lūkestį, kad vis tik norėtų specialybės, kur galima būtų gerai uždirbti?
Tai tiktų kalbant apie informacines technologijas ir panašias specialybes, nes daug jaunų žmonių turi iliuziją, kad ten uždirbami didžiuliai pinigai. Konsultacijos metu klausiu, kodėl renkasi tokią studijų programą, ar žino, ką mokysis pirmus, antrus ir trečius metus. Tada jiems papasakoju, kad yra daug naujų programų, kad jie neturėtų galvoti vien apie pinigus, o pirmiausia turėtų pažiūrėti į save, į savo asmenines savybes.
Žinoma, jei jaunas žmogus pasakoja, kad yra baigęs JKM, programuoja, lanko online kursus, kuria kažkokį produktą, dalyvauja projekte, tenka tik paskatinti rinktis tą šių dienų specialybę, nes tokie specialistai yra reikalingi.
Tačiau jei jaunas žmogus su kompiuteriu yra susipažinęs tiek, kad turi elektroninį paštą, feisbuką, geba internete surasti kažkokią informaciją, tai labai didelis klausimas, ar jis bus tas specialistas, kuris uždirbs daug pinigų. Manau, bus priešingai – 3-4 metus prasikankins ir gauto rezultato nepanaudos, nes nebus konkurencingas.
– Taigi, turime madingas specialybes. Štai net Vyriausybė investuoja, siūlo IT specialistams 400 eurų stipendiją. Ilja, kaip jūs vertinate specialybes ant bangos?
– Visų pirma, pasakysiu, kad jau gyvename tokiu laiku, kai IT nebėra specialybė, tai tiesiog bazinis raštingumas. Sakyčiau, kad priėjome tašką, kad jei tu nesupranti programinio kodo, jei nesupranti duomenų analizės, skaitmens plačiąja prasme, labai sunku būti nors kiek produktyviam, kokį darbą bedirbtum. Todėl manyčiau, kad tai, kad valstybė skatina, yra iš principo gerai, nes pridėtinė vertė nebėra tose žemiškose profesijose, yra tik aukštosiose technologijose.
Be abejo, norisi, kad šalyje būtų daugiau specialistų, daugiau pridėtinės vertės, ir tai automatiškai reiškia didesnę gerovę, didesnius mokesčius, gražesnę šalį ir t.t. Bet tuo pačiu valstybė komunikuoja, kad vėliau galbūt atsiras kažkokie IT reikalavimai, egzaminai, licenzijos, kaip šiandien brandos egzaminas yra privalomas kiekvienam piliečiui.
– Pakalbėkime apie svarbų faktorių – tėvus. Statistika sako, kad iki 60 proc. jaunuolių pasirinkimą iš dalies ar net pilnai nulemia tėvai. Ir kartais galima juos suprasti – jie mano, kad jaunas žmogus nežino, jam reikia padėti. Nerijau, kiek pas jus jaunų žmonių ateina su tėvais? Ar jaučiate šių įtaką?
– Pastaraisiais metais daug jaunų žmonių nori jaustis savarankiški ir į konsultacijas maždaug 70 proc. jų ateina be tėvų.
Tačiau kartais tėvų įtaka tokia stipri, kad kalbantis su jaunuoliu apima jausmas, kad studijuoti ketina tėvai. Nes jie kalba didžiąją laiko dalį. Ir noriu išskirti tėvų daromą įtaką. Pateiksiu pavyzdį: gal prieš 2 savaites konsultavau jaunuolį, kuris ISM antrame kurse mokosi ekonomiką, tačiau atėjo pas mane, nes ieško atsakymo, kodėl jam nepatinka studijos. Kalbantis išryškėjo, kad savo laiku jis pats nežinojo, ką nori studijuoti, tėvai skatino čia įstoti, moka už tai pinigus, tad jam kaip ir nepatogu tėvams sakyti, kad jam nepatinka, ir jis turi jau 6 skolas.
Klausiu, kas jam patinka. Ir jis pradeda pasakoti, kad yra aktyviai darbuojasi studentų sąjungoje, filmuoja video ir kelia į youtube'ą, kuria įvairius blogo įrašus. Ir kai kalbanti apie būsimą karjerą pasiteiravau, ką jis norįs veikti gyvenime, paaiškėjo, kad tai ir norėtų daryti – kurti filmus, TV laidas. Tai čia yra tipiškas pavyzdys, kad nereikėtų vaikams matuoti savo marškinėlių, o girdėti ir matyti, į kur jų vaikas linksta. Ir tokių pavyzdžių yra labai daug.
– Neretai būna, kad atėję kartu su jaunais žmonėmis tėvai sako, kad „mes jau nuo penktos klasės žinojome, kad būsime odontologais“ ir pan. Ilja, kaip jūs matote tėvų įtaką jaunų žmonių pasirinkime?
– Tėvai ir vaikai – amžina problema, aprašyta prieš kelis šimtus metų. Kiekviena karta sako: mes gyvenome taip, dėl to iš dalies norime, kad ir mūsų vaikai gyventų lygiai taip pat, nes per kraują, pastangas, nesėkmes atradome tam tikrą būdą ir nuoširdžiai norime jį perduoti.
Aplinka keičiasi ir šiandien tai vyksta daug greičiau nei bet kada, tad kažkada gal ir buvo galima sakyti, kad tėvų patirtis 100 procentų gali būti pritaikoma vaikams, dabar, duok dieve, 10 procentų.
Bet iš kitos pusės matau, kad vis tiek yra amžinos vertybės ir laikausi nuomonės, kad šiais laikais investicija į vaiko charakterį, tai yra, mokėjimą susikaupti, valią, discipliną, fokusą, mokėjimą savarankiškai susirasti informaciją, prisiimti atsakomybę ir pan. yra kaip niekada svarbu. Nes jei prieš 20-50 metų profesijos gyveno iš žinių – ką gavai, tą pritaikei, už tai tau sumoka, šiais laikais einama link pasaulio, kur nesvarbu žinios, nesvarbu diplomas, kompetencija, robotas visa tai padarys geriau (šiandien net pasirodo žinutės, kad robotas gali būti kūrybingesnis, galingesnis, intelektualesnis ir t.t.). Tokiame pasaulyje, man atrodo, grįžtame prie vertybių, kad jei nesi tvirta asmenybė, jei neturi noro, disciplinos, mokėjimo kažką tvirtai padaryti, tai žinios nelabai ir gali išgelbėti tavo karjerą.
Manau, kaip niekada svarbios pasidarė bazinės vertybės ir įsivaizduoju, kad tėvai gali ir žino, kaip jas perduoti.
– Palietėte puikų klausimą, nes iš tiesų, pasaulinės tendencijos sako, kad šiuo metu visapusis asmenybės lavinimas yra svarbiau nei konkrečios žinios. Tačiau tėvai, domėdamiesi vaiko pasiekimais, klausia, kokį pažymį gavo. Nerijau, juk iš tiesų stojant ar renkantis ateities profesiją dažniausiai pirmas klausimas: kokie tavo pažymiai?
– Mokykloje visada koncentruojamasi į pažymius, bet daugelis užmiršta, kad šalia mokyklos yra daug veiklų, kurios yra ne mažiau svarbios ugdymui, lavinimui, kompetencijų auginimui. Ir tikrai kartais tenka girdėti istorijų, kad perėjęs į 12 klasę, jaunuolis metė šokius, atsisakė kažkokių veiklų, kad galėtų susikoncentruoti į mokslą. Iš vienos pusės tai yra gerai, bet iš kitos pusės tai nėra sveikintina.
Pateiksiu pavyzdį – atėjo į konsultaciją Aivaras, buvo nusiminęs, sakė, kad draugai tyčiojasi sužinoję, kad eis konsultuotis dėl studijų užsienyje. Mat 11 klasių baigusio Aivaro vidurkis buvo 5, o tai reiškia, kad lietuviškoje sistemoje jis kone nurašytas. Pasiteiravus, ką jis veikiąs šalia mokyklos, Aivaras ėmė pamažu šypsotis ir papasakoti, kad yra baigęs muzikos mokyklą, groja saksofonu ir kad jo lūkestis – dirbti muzikantu ir iš to pragyventi. Ir Aivaras, per paruošiamuosius metus padirbėjęs su anglų kalba, sėkmingai įstojo ir baigė universitetą Londone. Šiuo metu jis Kaune dirba dviejose muzikos mokyklose muzikos dėstytoju. O be to, koncertuoja su savo įkurta muzikos grupe.
O jei pakalbėtume apie moksleivius, kurie mokykloje turėjo geriausius pažymius, pamatytume, kad ne visada jų sėkmės istorijos tokios kaip Aivaro. Čia yra tai, ko reikia kiekvienam jaunam žmogui – labiau pažinti save, matyti savo stiprybes ir realizuoti save toje veikloje. Nes nėra nieko nuostabiau, kaip kas rytą į darbą išeiti su šypsena, ir išeiti ne tam, kad užsidirbtum pinigų, o kad realizuotum save.
– Man yra tekę bendrauti su studentus priimančių prestižinių mokyklų atstovais, kurie teigia, kad pažymių nepakanka, kad jie kreipia didelį dėmesį ir į asmenybės išsilavinimą. Tačiau yra ir toks pasakymas: viskas gerai su tavo asmenybės lavinimu, bet pažymiai vis tiek privalo būti. Kaip tai pakomentuotumėte, Ilja?
– Deja, skaičiais nepamatuosi, kiek tvirtas tavo charakteris, kiek esi užsispyręs, kiek turi atsakomybės – tai yra svarbios savybės. Bet kai darbdaviui reikia apsispręsti, pagal ką rinktis, pasakymas, kad pažymiai yra svarbu, skleidžia dvigubą žinutę. Tai atspindi tavo žinių lygį – reiškia, kad turėdamas blogus pažymius negalėsi įsisavinti, ko reikia. O tuo pačiu komunikuoja tai, kad tu nebūtum gavęs šių pažymių, jei neturėtum tvirtų savybių, tarkime, dieną naktį rengti gerą darbą, ruoštis kontroliniam darbui. Taigi, tas mokėjimas susikaupti, susikoncentruoti, per naktį sugerti tas žinias, kas paprastai užtrunka keletą mėnesių, atspindi kažkiek tą pažymį.
Priminsiu plačiai aprašytą JAV atliktą tyrimą, taip vadinamą zefyriuko arba sausainiuko eksperimentą. Palieka 4-5 metų vaiką kambaryje su sausainiais ar zefyriukais ir pasako, kad jei išlauks 15 minučių, gaus dvigubai tiek, bet jei neišlauks, nieko tokio, gali paimti. Tai buvo grynai valios eksperimentas. Vieni vaikai, be abejo, norėjo, bet nesuvalgė tų sausainių, nes jiems vertingiau buvo išlaukus gauti dvigubai. Kiti neišlaukė. Išvada buvo tokia, kad tokiame ankstyvame amžiuje pademonstruota valia 80 procentų koreliuoja su būsima sėkme gyvenime.
Intelektas, tai yra, gebėjimas spręsti uždavinius ir visa kita, su sėkme koreliavo tik 70 proc. Taigi, jei tu turi stebuklingą valią, kurią demonstruoji būdamas 4-5 metų, tai ta valia yra esminis charakterio bruožas. Nes priversti save daryti kažką, ko norisi ar nesinori, yra daug svarbiau siekiant rezultatų, negu tavo intelektas ir žinios.
– Laidos pabaigai paprašysiu išsakyti po palinkėjimą jauniems žmonėms, kurie dabar yra karjeros pasirinkimo kelyje. Kaip jiems neužlipti ant stereotipų grėblio ir pasirinkti karjerą, kad galėtų daryti, kas patinka, sekasi ir būtų laimingi.
Nerijus: – Jei žmogus serga, jis kreipiasi į gydytoją, jei sugedo automobilis, važiuoja į servisą. O „egoPERFECTUS“ turi daug edukacinių paslaugų, kurios jauniems žmonėms padeda rasti atsakymus. Ir kai kalbame apie vieną svarbiausių pasirinkimų gyvenime – karjerą, kaip teisingai ją pasirinkti, visada jauniems žmonėms patariu kreipti dėmesį į tai, kas yra galvoje ir širdyje. Reikia žiūrėti, kas sekasi, kas patinka.
Nuostabą jiems sukelia paprasta užduotis – paprašiau baltame popieriaus lape per 5 minutes surašyti kuo daugiau žinomų specialybių. Parašo 30-40. Ir kai sužino, kad pasaulyje galima studijuoti keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių specialybių, jie būna giliai nustebę. Taigi jauniems žmonėms siūlau ir rekomenduoju: kuo daugiau ieškoti, kuo daugiau skaityti, daryti namų darbus ir suprasti, kad šitas pasirinkimas labai stipriai lemia jų būsimą gyvenimą.
Ilja: – Pateiksiu palyginimą: kai pelė nori surasti sūrį, nesvarbu, kuria linkme pradės judėti – į kairę, dešinę, tiesiai ar atgal. Jei pelė gudri, anksčiau ar vėliau ji suras sūrį. Tad nenorėčiau taip sureikšminti tų pradinių pasirinkimų, kad nuo jų priklauso visas gyvenimas. Nes turint tvirtas asmenybės savybes, esant motyvuotam, ne taip ir svarbu, pasirenki architektūrą ar ne – gyvenimas pakoreguos ir kaip gudri pelė surasi tą sūrį. Ir iš principo yra svarbu pradėti judėti.
Ir, manau, kad be didelio kiekio bandymų ir nesėkmių neįmanoma rasti savo kelio. Ta nuostata, kad pasirenku darbą ir 30 metų būsiu čia ir nieko nekeisiu, nelabai teisinga. Nes, mano vertinimu, ypač jaunimui reikia išnaudoti galimybes bandyti viską: keliauti aplink pasaulį, dirbti viešbučiuose, bandyti keletą įvairių profesijų, nes kuo daugiau gyvenimo patirčių, tuo tiksliau suprasi, kas yra tavo darbas, kas tave veža. Nes gyvenimo pradžioje, nežinant kas tu esi, neįmanoma sukurti sėkmingo kelio. Ir atvirkščiai – kai esi pabandęs daug ir visko, tada aiškiai gali pasakyti, kad esu toks, mane motyvuoja tai, siekiu to, dėl to mano pasirinkimas yra sąmoningas, neatsitiktinis.
„1toks unikalus“ edukacinė laida paremta daugialypių prigimčių ir intelektų teorija (angl. Multiple Natures), kurią sukūrė Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius.
Stevenas Rudolphas, nagrinėjęs Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją, iškėlė klausimus, kodėl vienas žmogus, kurio lingvistinis intelektas aukštas, gerai rašo knygas, o kitas – kalba didelėms minioms. Kas juos skiria? Stevenas tai aiškinosi ir sukūrė dar vieną sistemą, papildančią daugialypius intelektus. Jis sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų sistemą. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti – piešdami, treti – scenoje.
Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus – prigimtis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti – kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems – kitos.
Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną šeštadienį 12 val.
