Apie mūsų monetas – leidinys visam pasauliui
Savo pasakojimą apie mūsų pinigų istoriją D. Grimalauskaitė pradeda nuo išskirtinės knygos numizmatikos tematika. Mat neseniai LNM išleido kapitalinį veikalą minėta tema – „Money in Lithuania“. Tiesa, minėtos knygos tiražas gana kuklus – tik 500 egz. Tačiau jis skirtas iš esmės tik profesionalams numizmatams – muziejų bei aukcionų namų, ekspertizes darančių laboratorijų darbuotojams.
Rengiant leidinį, eksponatų vaizdų skolintasi iš užsienio muziejų ir kolekcininkų, kuriems bus perduodami leidiniai, tad jie keliaus į Austrijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos, Vokietijos muziejus bei privačias bibliotekas ir taps prieinami užsienio numizmatams, kurie nuo pat lietuviško leidinio pasirodymo 2016 m. teiravosi ir nekantriai laukė angliško leidimo.
Konkretesnę informaciją apie minėtą leidinį LNM numizmatai skelbs šiemet Taline – Baltijos šalių numizmatų asociacijos, kuriai priklauso ir trys LNM Numizmatikos skyriaus darbuotojai, rengiamoje konferencijoje.
Dalis knygų užsienio skaitytojus pasieks mainų keliu, nes muziejus aktyviai vykdo leidinių mainus su užsienio muziejais, mokslo institutais, numizmatikos draugijomis. Jei atsivers galimybės keliauti, leidinys bus platinamas tarptautinių konferencijų metu, kitokio pobūdžio susibūrimuose. Svarbiausias laukiamas renginys – Tarptautinis numizmatikos kongresas Varšuvoje 2022 m.
Kaip pabrėžia D. Grimalauskaitė, tai pirmoji tokio pobūdžio ir apimties monografija anglų kalba, skirta dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos ribose apyvartoje naudotiems pinigams nuo seniausių laikų iki euro įvedimo Lietuvoje (II–XXI a. pr.) bei jų kolekcionavimo istorijai. Tai – Lietuvos nacionalinio muziejaus 2016 m. išleistos knygos „Pinigai Lietuvoje“ adaptacija. Dėl didelės monografijos apimties (587 psl., formatas 35x25x5 cm) prieš penkerius metus leidinys buvo išleistas tik lietuvių kalba, su perspektyva išleisti anglišką variantą.
Tad dabar užsienio skaitytojams tapo prieinama nauja išsami pinigų Lietuvoje istorija, paremta Lietuvos ir užsienio muziejuose bei privačiuose rinkiniuose saugoma medžiaga. Darbe buvo plačiai panaudotos per 150 metų Lietuvos numizmatų sukauptos žinios, naujausi tyrinėjimai, radiniai. Pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi radiniai iš archeologinių tyrimų, kolekciniai egzemplioriai. Meniškai apipavidalintoje mokslinėje monografijoje pateikta apie 1200 eksponatų spalvotų vaizdų. Leidinys svarbus nušviečiant Lietuvos valstybės istoriją ir kultūros raidą nauju rakursu.
Didžiausią susidomėjimą, aišku, kelia ankstyvieji LDK pinigai bei aukščiausio lygio numizmatikos raritetai, turintys išskirtinę svarbą Lietuvos ir jos kultūros istorijai, iš Austrijos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos muziejų bei privačių Lietuvos ir užsienio rinkinių (pavyzdžiui, Vilniaus monetų kalykloje nukaldintos dukatų monetos).
Leidinį sudaro trys dalys: 1) Numizmatika Lietuvoje: rinkiniai ir tyrinėjimai (aut. Dalia Grimalauskaitė), 2) Pinigai Lietuvoje nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos (aut. Eduardas Remecas), 3) Pinigai Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos iki XXI a. pradžios (aut. D. Grimalauskaitė).
Nėra valstybės – nėra ir pinigų istorijos
Kaip sako E. Remecas, iki šio leidinio pasirodymo tokios apimties apibendrinančio darbo lietuviškoje numizmatikos istoriografijoje iki šiol ir nebuvo. Dažniausiai dėmesys kreiptas į lietuviškus pinigus – LDK monetas ir tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpio atsiskaitymo priemones, apeinant ar siauriai pristatant užsienio šalių ir okupacinių laikotarpių piniginius ženklus. Pirmieji žingsniai, siekiant pateikti apibendrinančią Lietuvoje kursavusių pinigų istoriją, buvo žengti JAV ir ilgą laiką Lietuvos numizmatams praktiškai buvo neprieinami. Tai – anapus Atlanto išleistos trys Jono Kario-Karecko monografijos: „Nepriklausomos Lietuvos pinigai“ (1953), „Senovės lietuvių pinigai“ (1959) bei „Numizmatika“ (1970). Pastarasis leidinys – žodynas, tačiau jame nemažai medžiagos apie pinigus, buvusius Lietuvos apyvartoje.
Lietuvoje tokio pobūdžio darbai pasirodė, tik įsibėgėjus tautiniam atgimimui. 1989 m. Vilniaus universitetas išleido studentams skirtą mokymo priemonę – prof. Mykolo Michelberto parengtą „Lietuvos numizmatikos įvadą“, apimantį laikotarpį nuo seniausių laikų iki XX a. II pusės. Netrukus 1991 m. pasirodė numizmato Zenono Duksos knyga „Monetos pasakoja“ iš 1960 m. pradėtos leisti serijos „Noriu žinoti“.
Ypač vertinga informacija apie lituanistinę numizmatiką užsienio muziejuose. M. Michelberto ir Z. Duksos knygos iš dalies pakeitė nuo XX a. 8 dešimtmečio plačiai naudotas, prie numizmatikos populiarinimo Lietuvoje itin prisidėjusias baltarusių ir ukrainiečių numizmatų Valentino Riabcevičiaus ir Mykolos Kotliaro knygeles „О чем расcказывают монеты“ („Apie ką pasakoja monetos“; 1968, 1977, 1978) ir „Кладоискательство и нумизматика“ („Lobių paieška ir numizmatika“; 1974). Visgi minėti leidiniai buvo skirti tik numizmatikai (monetoms), o popieriniai piniginiai ženklai jose nebuvo aptariami. 2011 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Stanislovo Sajausko parengtą leidinį „Pinigų istorija“, kuriame populiaria forma pateikta ne tik Lietuvoje buvusių piniginių atsiskaitymo priemonių istorija, bet ir platesnis pinigų istorijos rakursas.
O pirmasis lietuviškus (LDK) pinigus, kaip atskiros kategorijos (valstybės) piniginius vienetus, išskyrė leidėjas bei senovės tyrinėtojas A. Kirkoras. Šis asmuo 1869 m. publikavo straipsnį apie mūsų senąsias monetas Maskvoje išleistame leidinyje „Drevnosti“. 1875 m. J. Tiškevičius Varšuvoje išleidžia ir pirmąją knygą apie lietuviškas monetas. Tarpukaryje P. Karazija išleidžia dvi knygas, skirtas lobiams. Tarybiniais metais išleistos dvi knygelės moksleiviams (Z. Duksos) ir studentams (M. Michelberto). Ir tik Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleisti ir LDK monetų katalogai, ir lobių bei monetų, rastų kapuose, sąvadai, ir Vilniaus monetų kalyklos istoriniai šaltiniai, Lietuvos banko reprezentacinio pobūdžio leidiniai, pinigų istorija moksleiviams. Nes, kap pastebi E. Remecas, apie pinigų istoriją buvo galima rašyti visais laikais, bet nebuvo tam pasiruošusių žmonių, trūko įdirbio ir prieinamų šaltinių.
Panašių apibendrinančių leidinių yra išleidusios visos mūsų kaimynės: Baltarusija, Estija, Latvija, Lenkija, Rusija, Ukraina. Vieni leidiniai išleisti prieš kelis dešimtmečius, kiti – tik atkūrus tos ar kitos valstybės nepriklausomybę. Tačiau visi užsienietiški leidiniai yra mažesnių apimčių ir labiau apibendrinti.
Kas gi pirmasis LDK pradėjo kaldinti monetas?
Šia tema kalbinamas E. Remecas siūlo apsišarvuoti raganosio kantrybe: tokioje „tamsioje“ temoje visų atsakymų tikriausiai niekada ir neturėsime. Nes, visų pirma, apie tai nėra išlikę jokių rašytinių šaltinių – juk niekas viduramžiais nesigyrė, kokiu tiražu nukaldinta to ar kito nominalo monetų partija. Be to, anksčiau šių monetų (14 a. ir senesni laikai) buvo randama labai mažai. O dabar matome, kad tai buvo eilinės monetos, kurių kaldinta tūkstančiais. Deja, bet šiose monetose datų nėra, valdovų vardai taip pat ne visada buvo įrašomi. Monetų kaldinimo vietos – taipogi tik spėjamos. Tad nustatyti, kas pirmasis iš mūsų kunigaikščių pradėjo kaldinti monetas, – kol kas vis dar neįmanoma
Pirmieji LDK pinigai – lydiniai, tikrai buvo gaminti Mindaugo laikais, bet nebūtinai šis valdovas buvo pirmasis, kurio vardu jie ir buvo liejami. Monetos tikrai jau kaldintos Algirdo laikais, bet nebūtinai šis kunigaikštis buvo pirmasis – tokių jau „apvalių“ pinigų pradininkas. Kada pirmoji moneta buvo nukaldinta LDK teritorijoje, taip pat niekada tikriausiai nesužinosime: nes jos kaldintos ir atskirų sričių kunigaikščių, kurių vardų ar jų valdomų valdų mes net nežinome. Todėl, neabejoja numizmatas, ateityje bus dar ne vienas numizmatinis LDK atradimas, į kurius mes ilgai neturėsime atsakymų (taip, rasta moneta neabejotinai kaldinta LDK teritorijoje, tačiau kieno ir kada?).
Mūsų senųjų pinigų aukso amžius
Kaip pabrėžia D. Grimalauskaitė, LDK monetos niekuo nesiskyrė nuo Vakarų ir Centrinės Europos. Nes pinigų vertę (visais laikais iki pat mūsų laikų, kai metalinius pinigus iš esmės pakeitė popieriniai) garantavo juose esantis metalo kiekis. Visomis geromis sidabrinėmis ir auksinėmis monetomis buvo galima atsiskaityti visur. Auksinės monetos paprastai buvo 3,5 g gryno aukso. Tokio standarto monetas kaldino visa Centrinė ir Rytų Europa. Gero sidabro monetų taip pat buvo kaldinama, bet apsukruoliai jas visas išveždavo į užsienį. Pvz., Žygimanto Augusto laikais kaldintos 4 grašių monetos išvežtos į Olandiją, Belgiją, Vokietiją; Zigmanto III 3 grašių monetos iškeliavo į Centrinę Europą ir Transilvaniją. Todėl kitų gerų (pagal auskos ar sidabro kiekį jose) monetų daugiau randama užsienyje, o ne Lietuvoje. Iždui pelningiau buvo kaldinti smulkias ir prastesnės prabos monetas, nes tai duodavo daugiau pajamų. O daugiausia pajamų davė varinių monetų kaldinimas 1660–1666 m.
Valdant Žygimantui Augustui, Vilniaus monetų kalykloje nuo 1545 iki 1571 m. buvo kaldinamos net 13 nominalų monetos (Lenkijoje veikė Gdansko, Elbingo ir Vschovos miestų kalyklos); nuo smulkiausių ½ denaro sidabrinių iki 10 dukatų masės auksinių monetų.
Be to, 1564 m. čia, Vilniaus monetų kalykloje, buvo kontrasignuojamos (buvo įkalami Žygimanto Augusto inicialai) Karolio V (1519–1556) ir Pilypo II (1556–1598) Neapolio ir Sicilijos monetos. Trumpai LDK monetos kaldintos ir Tykocine (dab. Lenkija). Žygimanto Augusto laikais pirmą kartą LDK istorijoje nukaldintos auksinės monetos, ir net kelių nominalų. Pirmą kartą – stambaus nominalo talerinės monetos (su 30 grašių nominalu), pirmą kartą ant monetų imtas vaizduoti valdovo portretas, ir ne schematinis, o turintis individualių, su metais kintančių veido bruožų. Manoma, kad tai dėl produktyvesnių valcavimo staklių, kurios į LDK galėjo būti atgabentos Žygimanto Augusto valdymo pabaigoje.
Jei kalbama apie LDK monetas, tai laikui bėgant monetų nominalai ir jų frakcijos keitėsi. Pagrindiniai nominalai buvo tokie: sidabrinių monetų: denaras (1/2 denaro – obolas, pusdenaris, 1, 2 – dvidenaris), grašis (1/2 – pusgrašis, 1, 1½ – pusantrokas, 2 – antrokas, dvigrašis, 3 – trečiokas, trigrašis, 4 – ketvirtokas, 6 – šeštokas, 18 – ortas); taleris (30 lenkiškų grašių, zlotas, florinas); auksinių – dukatas, auksinis florinas (1/2, 1, 3, 5, 10 – portugalas). Stepono Batoro laikais imti kaldinti šilingai. Tik reikia turėti omenyje, kad daugumoje šių monetų lietuviški pavadinimai arba yra išversti, arba XIX–XX a. istoriografijoje susiformavę, galintys reikšti skaičiuotiną vienetą ir pan. Antai, dukatu dabar vadiname dukato masės (3,45 g) auksines monetas, kurios rašytiniuose šaltiniuose lotynų kalba vadinamos florenos in auro, florenos aureos, aureos, rusų – злотый, червоный злотый, червонец, lenkų – złoty, czerwony złoty, czerwonec.
Nėra valstybės – nėra ir savų pinigų
D. Grimalauskaitė primena, kad dalis ATR teritorijos Rusijos Imperijoje buvo jau nuo 1772 m., t. y., daugiau kaip 20 metų iki pat valstybės likvidavimo. O Rusijos Imperijos monetos Lietuvoje gausiai naudotos jau XVIII a. II pusėje. Be to, gestant valstybei, ATR kaldintų monetų Lietuvos pinigų apyvartoje trūko visą minėtą XVIII amžių. O Lietuvoje rasti lobiai rodo, kad lenkiškų monetų apyvartoje iš esmės nebuvo ir, kaip rašoma viename 1799 m. dokumente, buvusios lenkiškos (Abiejų Tautų Respublikos) monetos išnyko…nepastebimai.
Svarbiausią vaidmenį vaidino įvežtinės – Prūsijos, Rusijos, Jungtinių Nyderlandų provincijų, Ispanijos Nyderlandų, kitų kraštų monetos, vėliau į apyvartą įsiliejo Varšuvos kunigaikštystės, Lenkijos Kongreso karalystės monetos. Tačiau, kaip pastebi numizmatė, po trečiojo ATR padalinimo Rusijos Imperijos sudėtyje atsidūrusioje teritorijoje pinigų masė keitėsi lėtai. Visą XIX a. pirmąjį dešimtmetį Lietuvos gubernijos apyvartoje užsienio monetų buvo gausiau nei rusiškų. Įstatymais ne kartą stengtasi riboti jų, ypač biloninių, patekimą į kraštą ir naudojimą apyvartoje. Nepaisant to, iki XIX a. 5 dešimtmečio užsienio monetos nuolat buvo apyvartoje.
Dar lėčiau Lietuvoje keitėsi pinigų skaičiavimo sistema. Istorinės Lietuvos pinigų ūkyje, XVIII a. IV ketvirtyje–XIX a. pradžioje, papildytame kapeikomis ir rubliais, susiformavo vietos rinkai būdingas pinigų skaičiavimas. Jis buvo paremtas kraštui įprastu dvinariu grašio–zloto skaičiavimu bei trinariu grašio–zloto–rublio ar grašio–zloto–stambaus nominalo monetos skaičiavimo principais. Rusiškos varinės monetos, kartais ir smulkios sidabrinės kapeikos skaičiuotos grašiais ir zlotais, sidabrinės monetos – sąlyginiais rubliais, taleriais. Skaičiavimuose naudotas kapeikos už du grašius „variu“ kursas.
Taip atsisveikinome su senaisiais lietuviškais, gal tiksliau lietuviškais-lenkiškais pinigais – iki pat 20 a. pradžios, kai atsikūrė nacionalinė Lietuvos valstybė.
