Pirma paslaptis, bet tą, man atrodo, visi įtaria – savo namelio terasoje saulėtą rytą čiulbant paukščiams yra nežmoniškai skanu gerti kavą. Taip kas rytą pradedi dieną jau susitaikęs su pasauliu. Aštuonis metų mėnesius skleidžiasi lėtas, bet gražus augalų teatro šou tau prieš akis. Tu to teatro režisierius ir niekada tas vaidinimas nebūna vienodas. Augalai lenda iš žemės, skleidžia žiedus ir net vėlyvą rudenį pradžiugina naujomis spalvomis. Nuo balandžio iki lapkričio. Nuo sniego iki sniego. Žiemą – šalta. Bet tik terasoje. Namelyje šilta, ir kai dosni žiema drėbteli sniego gali užsiimti smagiausiu sportu – sniego valymu nuo savo teritorijos ir nuo bendro keliuko. Ir nuostabūs snaigių projektai, ir augalų teatras tik tavo. Purvinomis kojomis be tavo leidimo niekas nemaklinės.
Sklypas ir projektas
Mes šiaip nervingi žmonės. Žmona balkaniškos kilmės. Mums ne viskas tinka. Kai sugalvojome, kad galbūt gyventume namelyje, atlikome eksperimentą. Sename sodo namelyje, beveik laukinėmis sąlygomis, pragyvenome kelis vasaros mėnesius. Ir nieko, psichologiškai tai mūsų šeimos nepalaužė. Tad logiškai nusprendėme – gyventume geriau nei daugiabutyje arba, kaip rašytojas Antanas Šimkus nukalė naują taiklų žodį – baugiabutyje. Ten kur dėl automobilio stovėjimo vietos tenka muštis arba klausytis, už ką šį vakarą savo vyrą bara kaimynė.
Sklypą paveldėjome, tai buvęs sodas Aukštutiniame Antakalnyje. Rinkoje tie sklypai gana brangūs, nes tai sklypai miesto ribose, su puikiais išvažiavimais į keturias puses kas rytą. Iki Užupio automobiliu nuleki per 10 minučių. Tik renkiesi programėlėje, į kurią pusę mažesnis kamštis tą dieną. Šioje statybinės sąmatos vietoje mes smarkiai sutaupėme – keliasdešimt tūkstančių eurų.
Kitas dalykas, kuris iš anksto šiurpino, tai namo statybos brangumas bei liūdnos istorijos, kaip žmonės statė namą dešimt ar penkiolika metų. Statyti namą dešimt metų tai jau beprotiška. Net žmona sakė per tokias ilgas statybas pusė žmonių išsiskiria ir kai baigia statyti – dėl turto dalybų priversti parduoti namą. Tokia statyba – Brauno judėjimas ir gyvenimų griovimas. Taip statant gali ir numirti, o mes norėjome gyventi pasistatytame name. Nusprendėme trumpinti statybų laiką kiek įmanoma. Pirmas ilgai trunkantis dalykas tai projekto ruošimas ir derinimas. Mes šį punktą iškart išmetėme. Namelį taupumo ir greitumo sumetimais nutarėme statyti iki 80 kv. m naudingo ploto. Įstatymai tokį nesudėtingą statinį leidžia statyti ir be derinto su visomis instancijomis projekto.
Kadangi namas nedidelis, tai sutarėme atsikratyti nereikalingų dalykų. Jokių balkonų, kolonų, laiptų ar koridorių. Nors kolonų prie įėjimo norėjome, tačiau genealoginiai tyrimai nerado abiejų giminėse nė lašo bajoriško kraujo, tad išgyvensime be kolonų.
Dar vienu ypu atpiginome projektą vos ne trečdaliu. Stogą parinkome be jokių ten vingių, pagodų parietimų ir kitokių prašmatnybių. Plokščias stogas. Nėra vizualiai stogo ir namas vos ne trečdaliu pigesnis. Stogo tvirtumą jau išbandėme nežmoniškais sniego kiekiais. Atlaikė.
Generalinis rangovas
Įprastai žmonės galvoja sutaupyti neduodami uždirbti riebiam ir storam kapitalistui – generaliniam rangovui. Viską patys geriau pasidarysime. Tačiau tai kapitalinė klaida. Ilgai galvojome ir ieškojome rimto genrangovo. Radome. Neapsirikome. Riebus kapitalistas pasirodė esąs visai paprastas vaikinas iš Panevėžio, kuris žinojo, kaip spręsti kiekvieną statybinę problemą, Patardavo net kaip ir ką daryti, be savo pagrindinės užduoties – namo statymo. Sutartyje pasirašyta namo sąmata nepabrango nė centu. Iki pat statybos pabaigos. O juk visi mes girdėję kraupias šiurpes, kaip ateina statybininkų brigada, atsiremia į kastuvus ir košia pro dantis:
– Nu, šeimininkas, nepavyko mums. Bėda. Medžiagos pabrango. Žmonių nėr. Reikia damesti 10 000. Kitaip namo nebaigsime..
Tai mes kelis statybos etapus vėlavome apmokėti. Nes buvome susitarę taip: jis padaro vieną darbų etapą. Mes už tą etapą sumokame. Taigi genrangovas daugiau vargo su mumis, negu mes su juo. Ir pabaigė darbų etapus, kurie nebuvo laiku apmokėti.
Projektas
Genrangovo architektei paaiškinome, ko norime. Erdvės pojūčio (gavome daug langų nuo lubų iki grindų), vieno miegamojo sau ir kambario vaikui, drabužinių prie tų kambarių, vonioje ir dušo, ir vonios, ir kas liks – svetainė su virtuve. Architektė dar pažiūrėjo, kad mūsų norai sutartų su technologinėmis plokščių gamybos ypatybėmis, ir viskas sutapo. Radiatorių jokių negavome. Šildysimės elektra (po grindimis bei kondicionierius) ir rekuperuosimės, kad negautume pelėsio. Aš pareikalavau šaldytuvo su ledukų gamybos rankenėle.
– Laisvai, bus, – atsakė architektė.
Eiga
Aišku, mums sekėsi. Žiema buvo visiškai šilta, kai mes statėme namelį. Pamatus pradėjome statyti sausio 2 d. Dirvožemį sustūmė į dvi krūvas ir statybininkai net pažadėjo išsaugoti dvi puikias senas trešnes, kurios augo 50 cm atstumu nuo būsimo namo sienos. Aš net nusistebėjau, o kur planuojate statyti kraną? Statybininkai pažiūrėjo nustebę. Nereiks mums krano. Su mikriuku suvežiosime visas namo dalis. Rankomis susinešime.
Užmiršau pasakyti, kad namą pasirinkome statyti iš surenkamų dalių, taip vadinamų SIPS skydų. Bet tas surinkimas iš skydų stebino. Būsiu atviras. Be krano statyba kažkokia nerimta. Lyg žaistume tikrus statybininkus kaip mažvaikiai. Bet jau vasarį namo sienos stovėjo. Ir mes, užsakovai, palaimingai nustebę matėme gyvą namo skeletą. Tada patikėjome – tai ne žaidimas. Ir mes ne mažvaikiai.
Finansavimas
Dar vienas neįsivaizduojamas dalykas. Mes sugalvojome statyti namą be banko paskolos. Parduodame keturių kambarių butą Vilniuje ir tada visai nedaug trūksta iki viso namo pastatymo ir įrengimo sąmatos. Faktiškai užteks parduoti investicijas bei suskrebenti visas santaupas. Taip, kainavo kelias bemieges naktis toks sprendimas. Ir butą ne taip greitai sekėsi parduoti, kaip planavome. Todėl kelis etapus vėlavome sumokėti genrangovui.
Vienu metu man nervai neišlaikė ir aš pradėjau forminti reikalingus dokumentus banko paskolai. Tačiau. Paskutiniu momentu atsirado lyg iš dangaus siųstas buto pirkėjas, kuris sutiko palaukti tris mėnesius, kol išsikraustėme iš buto. O visus pinigus už butą pervedė iš karto. Ir tas gerasis žmogus – advokatas. Nuo to laiko nedrįstu blogu žodžiu net užsiminti apie tokios šaunios profesijos žmones. Nors vėl – apie buto pirkimą sprendė advokato draugė. Ji užėjo pusvalandžiui į perkamą butą, pavaikščiojo, pakalbėjo su mumis ir pasakė, kad jaučia gerą aurą. Aura, matyt, gera buvo nuo buto sienų, nes mes jau nerviškai tirtėjome nuo pinigų trūkumo.
Papildomi svarbūs dalykėliai: nuotekos ir garažas
Turėdami pinigų jau galėjome susirasti ir visus kitus meistrus, kurie padarys į genrangovo sutartį neįtrauktus darbus. Vienas – tai biologinė nuotekų valymo sistema. Valymo sistemos dalys atrodė baisiai, tačiau sanitarijos asai visus savo gargarus sukišo į žemę. Supylė po vaiko langais tokį žemės kalnelį, iš kurio po truputį sunkėsi švarus vanduo. Tai mes iš to išvalyto vandens kalnelio padarėme žavingą alpinariumą. Ten, kur išbėga išvalytas vanduo, pasodinome vandenį mėgstančius augalus: nendres, kemerus bei viendienes. Taip iš technologinio dalyko pasidarėme gražų vaizdą.
Seną garažą aptraukėme nauja apdaila ir jis nedisonuoja su nauju nameliu. Kam mums buvo reikalingas senas garažas? Mes, kaip tikri lietuviai, daiktų neišmetame. Juos palaikome garaže ir tik tada išmetame, kai įsitikiname, kad jų nereikėjo pusę metų. Namelyje tuščia, na, beveik tuščia, viskas, kas tą savaitę nereikalinga – išnešta. Garaže mašinų nelaikome. Garažas vykdo prašmatnesnę funkciją, garažas vaidina upę Letą, per kurią Charonas kelia nereikalingus daiktus į mirties karaliją.
Terasa ir augalų teatras
O dabar mūsų pasakojimo tėkmė sklandžiai atvinguriavo iki svarbiausio dalyko namelyje. Tik gyvenantys savo namuose žino. Terasa. Taip, visas gyvenimas verda ten, svečiai priimami ten. Mėsytė krosnelėje kepama ten. Ten lėtai vyniojasi pokalbio gija su kavos puodeliu ar su stiklu stipresnio. Ten ramiai gali pasišnekėti net su žmona. Kas svarbu ir ką pavyko terasoje teisingai padaryti. Namelio planas buvo iškirptas specialiai taip, kad terasą uždengtų nuo šiaurės, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusės.O priešais terasą paliktas platus sklypo gabalas, kuriame įrengėme ir vis dar įrengiame augalų teatrą. Tai yra žalia veja, aprėminta įvairiais augalais. Tie augalai pradeda žydėti nuo kovo – snieguolės ar krokai – ir paskutiniai dar žydi lapkritį – snapučiai.
Dar viena ypatinga detalė. Terasos stogą uždenkite permatoma danga. Taip nuo balandžio mėnesio būsite sveikai įdegę ir pavydūs kolegos klausinės, kada jūs spėjote pabuvoti graikų salose? Jums atsakyti užteks paslaptingos šypsenos.
Trečia paslaptis, kuri gelbėja šiokį tokį skonį turinčius žmones (tai apie mus) yra išorinė apdaila. Juodojo skalūno plokštės. Jos yra gyvos. Saulei šviečiant keičia spalvą. Žiemą sušyla nuo menkiausio saulės spindulėlio. Tokia neplastmasinė išorinė apdaila nuteikia labai smagiai.
Gyvenimo kokybė. Savivaldybės pastangos
Po trejų metų gyvenimo namelyje galime atskleisti ir klaidas. Grindų šildymo elektra sistema mums sukėlė problemą. Vaiko kambaryje susidėjus saulės šviesai ir per karštam mūsų nustatytam šildymo lygiui sušoko vinilo dangos plokštės. Kai kurias juodojo skalūno plokštes namo kampuose nuskėliau su karučiais ar pečiais.
Tačiau. Genrangovas yra sudaręs su mumis sutartį dėl atsakomybės už kokybę ir jo vaikinai jau buvo atvažiavę tvarkyti juodojo skalūno plokščių – sudėjo naujas, ar senas tvirčiau pritaisė. Grindis irgi jo vaikinai perklojo, bet jau mums teko porą šimtų eurų sumokėti, nes tai buvo mūsų klaida.
Nuotekų valymo įrenginius išvažiuodami vasarą kelioms savaitėms išjungėme, tai truputį smirdėjo, kai grįžome. Bet įjungėme nepertraukiamą darbo režimą ir po savaitės vėl mėgavomės gėlių, o ne kitokiais kvapais.
Artėjame prie didžiausio košmaro. Kur pajutome ankštumą, kur pajautėme 80 kv. m ribas? Virtuvė yra per maža dviem. Žmonai taip norėtųsi, kad dėl lygių lyčių galimybių kartu darytume valgyti. Tas prakeiktas feminizmas...Tačiau tenka paeiliui. Arba aš arba ji. Nes virtuvė galėtų būti didesnė.
Ir paskutinis siaubas. Žmona žadėjo žadėjo ir apgavo. Tos moterys. Užsakė šaldytuvą be ledukų gamybos rankenos. Užmiršo!!! Jei ji tik pradeda girtis kam nors, kaip gerai suplanavo namelio erdves – aš iš karto rūsčiai primenu, kaip aš vargstu su ledukais viskiui. Tenka jungti atskirai specialų ledukų darymo aparatą, kaupti tuos ledukus ir po to iš šaldymo kameros juos traukti. Ne prestižas taip vargti namo savininkui!
Mums persikėlus į namą kažkaip atkuto ir savivaldybė. Surentė žiedinę Viršupio–Šilo gatvių sankryžą, pusiau su mūsų vietinės bendruomenės įnašu beveik mums iki vartų paklojo asfaltuotą kelią. Keli šimtai metrų liko neasfaltuoti. Tie keli šimtai – tai storu sluoksniu skaldos užpiltas padorus keliukas. Na, vargstame atseit. Bet tai gera proga nusipirkti parketinį džipą. Na, nes o jei kada negalėsiu iki namų privažiuoti?
Moralas? Name, net namelyje, gyventi smagiau nei baugiabutyje ir ypač per karantiną. Psichologiškai laisviau. Su dideliais langais ir terasa tavo asmeninė erdvė išsiplečia kelis šimtus metrų į visas puses. Tu – neuždarytas. Kai visai pakrinka nervai, eini pasivaikščioti po savo sklypą. Ir ten kas dieną kita naujiena. Tai tas augalėlis išlindo, tai kitas pražydo.
Gyvensime.
