19-metė Glazgo universiteto teisės ir politikos mokslų studentė priklauso jaunimo kartai, kurios politiniam klimato formavimuisi dominuojančios įtakos turi konstitucinė trijų šimtmečių senumo Jungtinė Karalystės ateitis. Jos nuomone, svarbiausias klausimas – ne ar Škotija atsiskirs, o kada ji atsiskirs.
„Aš esu įsitikinusi, kad mes pasensime nepriklausomoje Škotijoje“, – sakė R. Grahamn, Škotijos nacionalinės partijos (SNP) jaunimo sparno nacionalinė sekretorė. Pusiau autonominę Škotijos vyriausybę sudaranti partija valdo nuo tada, kai jai buvo penkeri.
Škotija ruošiasi gegužės 6 dieną numatytiems parlamento rinkimams, tapusiais pagrindu aštrioms diskusijoms dėl to, ar šalis turėtų dar kartą tarti žodį dėl savo vietos Jungtinėje Karalystėje po „Brexit“. Kaip rodo atliktos apklausos, už nepriklausomybę pasisakanti stovykla turėtų išsikariauti svarią pergalę ir dar labiau pagilinti konfrontaciją su Londono vyriausybe.
Jungtinės Karalystės vientisumo problema ta, kad, kuo ilgiau tęsiasi vaidai ir nesutarimai, tuo didesni protestai. Nors Škotijoje maždaug po lygiai pasiskirsčiusios nepriklausomybę palaikančiųjų ir norinčiųjų likti JK sudėtyje stovyklos, maištingasis jaunimas sudaro neproporcingai didelę dalį žmonių, pritariančių savarankiškam Škotijos keliui.
Johnas Curtice'as , garsiausias Britanijos psefologas, visa tai vadina palaipsne „paramos sąjungai pamatų erozija“.
Neseniai „YouGov“ atlikta apklausa nustatė, kad 70 proc. 18-24 m. amžiaus grupės žmonių per nepriklausomybės referendumą balsuotų „taip“, atmetus tuos, kurie „nežino“. „Believe In Scotland“ apklausa, kurią atlikti užsakė „PanelBase“, parodė, kad jaunimo nuomonė nuo vyresnių asmenų grupės dar labiau skiriasi. Kaip skelbia apklausos duomenys, 72 proc. rinkėjų nuo 16-os metų – minimalaus balsavimo amžiaus Škotijoje – iki 35-erių metų amžiaus balsuotų „taip“.
Šalies premjero Boriso Johnsono – arba, tiesą sakant, tolesnių lyderių – bėda ta, kad šis klausimas vargu ar išnyks. Pagal dabartinę premjero poziciją, 2014 metų balsavimas, kai škotai su 55 proc. persvara prieš 45 proc. nusprendė likti Jungtinėje Karalystėje, buvo sykį per kartos gyvenimą pasitaikantis įvykis. Bet po dvejų metų škotai daug kategoriškiau išreiškė norą likti Europos Sąjungoje, ir visos Jungtinės Karalystės mastu jaunesnių nei 25-erių metų jaunuolių, norinčių likti Bendrijoje, buvo dukart daugiau nei norinčiųjų iš jos pasitraukti.
„Nepriklausomybės palaikymas persipynęs su pozicija dėl „Brexit“, todėl dabar nėra nieko keista, kad jaunesnių gyventojų grupė nori būti nepriklausoma“, – sako J. Curtice'as, Stratklaido universiteto politikos mokslų profesorius.
Konservatoriai nesutaria dėl to, kaip reikėtų reaguoti: ar toliau ignoruoti SNP reikalavimus surengti dar vieną nepriklausomybės referendumą, ar bandyti laimėti laiko perduodant valdžią ir pasiūlant daugiau investicijų, Jungtinei Karalystei didinant pastangas suvaldyti pandemiją.
20-metis Cameronas Glasgow atkartoja Nicola Sturgeon, vadovaujančios SNP ir Škotijos vyriausybei, tvirtinimus, esą tai demokratijos stygiaus reikalas. Nė vienas Škotijos regionas nebalsavo už „Brexit“. B. Johnsono konservatoriai nėra laimėję daugumos vietų šalies rinkimuose nuo 1955 metų.
„Tai nereiškia, kad aš tikiu jais dėl nepriklausomybės, – sakė C. Glasgow iš Livingstono, atstovaujantis nepriklausomybę palaikančius Škotijos žaliuosius. – Didžiąją dalį savo gyvenimo nugyvenau valdant torių vyriausybei, už kurią Škotija niekada nebalsavo.“
Pokyčius kartų struktūroje galbūt paaiškintų ta aplinka, kurioje užaugo jaunieji škotai. Daugelis jų dar nebuvo pakankamai subrendę – ar net negimę, – kad prisimintų laikus, kai Škotija buvo valdoma vien Londono, dar prieš 1999-uosius, kai buvo atkurtas Škotijos parlamentas Holirude, Edinburge.
Vėliau jie matė, kaip iškilo SNP, įvyko nepriklausomybės referendumas, sujungęs ir kartu suskaidęs šalį, o tada – ir „Brexit“, išryškinęs Škotijos bei Anglijos skirtumus.
26-erių metų Leodhasas Massie, Žaliųjų partijos kandidatas iš šiaurinio Morėjaus regiono, neprisimena laikų, kai Škotija nekontroliavo daugelio savo sričių, pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos apsaugos, – sričių, kurios įgavo ypač didelio svorio, N. Sturgeon stojus į kovą su pandemija.
„Norma yra Holirudas, o prieštaravimai ir eilė kitų erzinančių biurokratijos trikdžių, su kuriais mums tenka susidurti, – tai Vestminsteris“, – sakė jis.
Vis dar yra jaunų žmonių, kovojančių už Škotijos ateitį sąjungos viduje. Jackas Norquay'us, dabar 22-jų, 2014-aisiais, dar būdamas paaugliu, aktyviai dalyvavo „Better Together“ kampanijoje Orknio salose, esančiose į šiaurę nuo šiaurinių Škotijos krantų. Jo regione, liberalų demokratų tvirtovėje, žmonės jaučiasi atskirti nuo Edinburgo, kaip ir nuo Londono.
Tačiau „Brexit“ referendumas daugelį jo bendraminčių, Jungtinės Karalystės šalininkų, paskatino susimąstyti apie Škotijos nepriklausomybę. „Žmonės dabar atviresni šiai idėjai nei anksčiau, – sakė jis. – Galbūt jie neskelbia tvirto „taip“, bet ir nėra labai šališki.“
Jaunieji nepriklausomybės šalininkai blaiviai vertina perspėjimus, esą pasitraukimas iš Jungtinės Karalystės gali būti finansiškai pražūtingas ir gali prireikti ilgus metus truksiančių derybų, kol galiausiai būtų suformuota nauja valstybė.
Tačiau daliai jų bet kokios niūrios prognozės nėra tokios svarbios po to, kai nepaisant perspėjimų apie ekonominius padarinius, „Brexit“ vis tiek įvyko.
„Škotijos nepriklausomybė yra tiesiogine prasme neįkainojama, – sakė Mattas Qvortrupas, Koventrio universiteto politikos profesorius, dirbęs specialiuoju patarėju konstituciniais reikalais Jungtinės Karalystės parlamente. – Jauniems žmonėms būti Škotijos nepriklausomybės šalininku tai tas pats, kaip sakyti: „Aš esu pažangus“.
