Šis straipsnis „Delfi“ portale pirmą kartą buvo publikuotas 2015-12-04.
Tačiau prašymo esmę supratau: iš dešimčių filmų, kuriuos per savo ilgą karjerą sukūrė režisierius, vienas („Likimo ironija, arba po pirties“, 1975) užima ypatingą vietą mano neapykantos Panteone, nors ir nėra vienintelis toks, kurio negaliu pakęsti. Apie tai – kiek vėliau.
Eldaras Riazanovas, atėjęs į kinematografiją atsitiktinai (ne pirmoji ir ne paskutinė tokia istorija), buvo sėkmingas ir gerbiamas kūrėjas, nors ir niekada nebuvo vertinamas režimo kaip nomenklatūrinis arba aptarnaujantis epines temas – Antrojo pasaulinio karo arba Spalio revoliucijos jo filmuose niekada nebuvo. Jis kūrė lengvo stiliaus filmus apie meilę ir žmonių santykius, charakterio ydas ir stereotipus, ir tai jam leido kurti pakankamai laisvai: Riazanovo filmai niekada nelietė politinės sistemos arba ideologijos klausimų, ir todėl į juos buvo žiūrima kaip į pramogą, kuri jeigu kažką pašiepia, tai tik atskirų individų netobulumą. Kaip anuomet buvo sakoma, atskirus pasitaikiančius trūkumus.
Panašiai, kaip negudrios šių laikų TV pokalbių laidos, narstančios visas blizgių (ir neblizgių) žurnalų skaitytojų mėgstamas temas (skyrybos, lieknėjimas, meilė, turtai ir skurdas, magiški sveikatos receptai, sukčiai ir keistuoliai), taip ir Eldaro Riazanovo filmai kūrė nesudėtingas dramas, kur niekas nė minutei negalėdavo abejoti, kieno pusėje yra teisybė ir žiūrovo simpatijos. Charakteriai buvo piešiami storais pieštukais ir dar ryškiai nuspalvinami, kad, gink Dieve, kas nors nesuklystų.
Filme „Saugokis automobilio“ (1966) Rusijos kinematografo gigantas, dar jaunas tuomet Inokentijus Smoktunovskis, suvaidino automobilių vagį, gvelbiantį autotransportą iš nesąžiningų žmonių, parduodantį kitiems ir pinigus pervedantį vaikų namams (toks naujųjų laikų Robinas Hudas, kuris vis tiek pakliūna į kalėjimą filmo pabaigoje, nes negali būti tokio varianto Tarybų Sąjungoje, kad galima būtų nebaudžiamai vogti net ir komedijoje). Toje juostoje buvo nufilmuotas Donatas Banionis, suvaidinęs nedorą katalikų kunigą lietuvį, kuris be skrupulų pirko vogtą automobilį ir nesigėdindamas mokėjo smulkiais banknotais, nes tai buvo pinigai, suaukoti parapijiečių savo bažnyčiai išlaikyti. Lietuvių aktorius Banionis, parodytas filme tik tam, kad galėtų pusbalsiu skaičiuoti banknotus lietuvių kalba – pigiausias įmanomas juokas, žiū, lietuvis savo paukščių kalba burbuliuoja – buvo labai būdingas Eldaro Riazanovo filmams.
Neatsitiktinai Riazanovas ne tik mėgo, bet tiesiog dievino Andrejų Mironovą, ko gero, lėkščiausią ir labiausiai vienaplanį iš pokario rusų aktorių, kurio visa vaidyba buvo vienodas pajaciškas staipymasis, apsivilkus šviesiais kostiumais, užsimaukšlinus skrybėlę ir mojuojant kokia nors lazdute, dar ir su meksikiečių sutenerio ūsiukais.
Eldaras Riazanovas niekada nesistengė būti per gudrus paprastai publikai, kuri noriai linksmai kvatojo iš prasčiokiškų chochmų, ir dosniai žarstė turgaus lygio klounadą. Publikai, tiesą sakant, nieko daugiau ir nereikėjo, ir ji buvo visiškai patenkinta, ir prašė dar, ir ji gavo dar. Riazanovas buvo toks paprastesnis tarybinio kino Woody Allen, tik pastarasis žymiai ilgiau ėjo nuo tikrai juokingų ir originalių kūrinių prie tiražuojamo šlamšto, kuriame pats režisierius W. Allen pats visada vaidino mikčiojančio nevykėlio vaidmenį – pirmą kartą buvo juokinga, paskui nusibodo.
Neatsitiktinai būtent Eldaras Riazanovas atsakingas už tai, kad Sovietų Sąjungoje įvedė apyvarton, ko gero, stipriausiai erzinančią viso pasaulio aktorę. Liudmilai Gurčenko pirmasis didelis vaidmuo buvo 1956 metų Riazanovo režisuotame filme „Karnavalo naktis“, kur ši rėksminga išsišokėlė, vartanti akis ir makaluojanti rankomis, kaip prisukama baidyklė, gavo pagrindinį vaidmenį. Gurčenko žiūrovui teko kentėti daug, daug dešimtmečių – bet žiūrovams nesudėtingoje šalyje labai patiko jos piršlienės juokai ir per daug išgėrusios jubiliejuje tetos manieros. Nors žiūrovai ir apsimetė, kad estetikos standartas yra baletas ir Ermitažo kolekcija, jiems labiausiai prie širdies buvo cirko klounai ir ledo ritulys. Su visa pagarba ledo rituliui.
Be sentimentalių istorijų apie meilę netinkamomis sąlygomis („Stotis dviems“, 1982), pasakojimų apie bjaurią biuro viršininkę, kuri atsiskleidžia nuo meilės („Tarnybinis romanas“, 1977), istorinės dramos su čigonais ir seilėtais šansonais, besiprašančiais Ingos Valinskienės vokalinio talento („Žiaurusis romansas“, 1984) ir nuotykių komedijos, sukurtos su krūva italų aktorių ir keletu siužetų, filmuotų Romoje – kai italų partneriai buvo skolingi Mosfilmui didelius pinigus ir, užuot mokėję, atsiskaitė bendru pastatymu („Neįtikėtini italų nuotykiai Rusijoje“, 1974), Eldaras Riazanovas sukūrė ir pusantros valandos ilgumo humoreską (kaip iš žurnalo „Šluota“) apie tai, kaip neturtingoje šalyje, kamuojamoje deficito, iš pažiūros normalūs žmonės tampa padugnėmis, kai reikia išrinkti, kieno garažus nugriauti, o kieno palikti – nes tie skardiniai rusiški garažai yra, ko gero, didžiausias daugelio turtas („Garažas“, 1979).
Žiūrovai kvatojo iš šaržuotai perteiktų charakterio stereotipų: smulkmeniškų, lėkštų, savanaudžių ir labai, labai netaurių, nelabai pagalvodami, kad juokiasi iš savęs.
Filmas baksnojo pirštais sovietinio lagerio nelaimėlius ir jų vergiškus papročius ir silpnybes, nė sekundei nesustodamas susimąstyti, kokia gi sistema ir šalis pavertė žmones tokiais apgailėtinais trupinių rankiotojais. Padoriai (pagal anuos laikus) atrodantys garažų kooperatyvo nariai, susirinkę derėtis dėl numatomo nugriovimo, turi tiek pat išdidumo, kiek elgetaujantys viduramžio valstiečiai juodais dantimis, prie vienuolyno renkantys maisto atliekas (režisieriaus Jean-Jacques Annaud filmas „Rožės vardas“, pagal Umberto Eco knygą, 1986).
Tačiau vizitine kortele ir testamentu, žinoma, tapo filmas „Likimo ironija, arba po pirties“. Primityvaus siužeto ir groteskiškai perspaustos vaidybos filmas pasakoja apie romaną, suliepsnojusį stambiaplokščiuose daugiabučiuose, su laiminga pabaiga ir širdį veriančia liūdna daina, kurią už kadro dainavo rusų estrados motina-maitintoja, Ala Pugačiova. Tai iš esmės saldžiarūgštis atvirukas su blizgučiais ir keliais naujametiniais eglutės burbulais, arba tas pats plakatas su katiniukais, kokių negali atsižiūrėti labai paprasti žmonės, kurie juos siuntinėja vieni kitiems internete. Jei Eldaras Riazanovas būtų keliais dešimtmečiais jaunesnis, jis būtų labai populiarus socialiniuose tinkluose tarp žmonių, kuriems patinka Paolo Coelho išmintys.
Režisierius po savęs paliko daugybę filmų, kurių didžioji dauguma buvo beprotiškai populiarūs, ir kurių nė vienas nebuvo šedevras ar atradimas (tokiais jų nevadino net ir didžiausi Eldaro Riazanovo gerbėjai). Daugelis juos pavadins klasika, ir bus savotiškai teisūs: taip, tai buvo nelaisvos, skurdžios šalies, kuri nepratusi kvatotis ir nemoka juokauti, nerangūs bandymai linksmintis, neperžengiant nustatytų ribų ir nesukeliant įtarimo liūdniems senoliams Kremliuje – tai buvo lagerio klasika. Tai buvo kino menas tiems, kas nematė geresnio kino meno, ir juokas tiems, kas bijo juoktis. Kai nieko geresnio nėra, tai ir agitbrigadų saviveikla yra menas.
Nė vienas Eldaro Riazanovo filmas turbūt neišmokė nieko blogo ir, nors ir negyrė ir neskatino melavimo ir šiaudaūšystės, bet siūlė saldoką moralistinę pasakaitę su nelabai aštriomis špilkutėmis vietoje mąstymo, pozicijos ir kritikos. Tačiau daugeliui labai nelaimingų žmonių labai nykioje šalyje tai buvo nors ir paprastoka, nors ir saldi ir sentimentali, bet šiokia tokia orlaidė ir atgaiva. Eldaras Riazanovas tų orlaidžių sukūrė daugybę, ir bus ilgai prisimenamas kaip nelabai drąsus ir nelabai principingas, bet nepiktybinis linksmintojas. Tai ne taip jau ir blogai.
Eldaras Riazanovas, kino režisierius, mirė 2015 m. lapkričio 30 d., eidamas 89-uosius metus.
