Kaip pastebi ekspertai, bent Vilniuje balandžio mėnesį vėl pasiektas pirminės būsto rinkos rekordinis aktyvumas. Tačiau ar pandemijos metu gyventojų nukreiptos lėšos į nekilnojamąjį turtą neišseks? Su kokiomis rizikomis artimu metu gali susidurti nekilnojamojo turto vystytojai? Ir kaip per metus pasikeitė konkurencinė aplinka tarp NT projektus vystančių verslų? Apie tai interviu cikle „Kava su vadovu“ kalbamės su Kaune įsikūrusios „YIT Lietuva“ įmonės direktoriumi Kęstučiu Vanagu.
– Kaip jums praėjo pirmieji pandemijos metai?
– Kai pernai kovą susidūrėme su pandemija, kaip ir visi, nežinojome, kas čia per pandemija ir kaip viskas plėtosis. Natūralu, kad NT sektorius sustojo. Jei sausį–vasarį turėjome rekordinius mėnesius, tai kovą iki mėnesio vidurio sandoriai vyko, o paskui dėl karantino negalėjo dirbti notarai, negalėjo tvirtinti sandorių, viskas buvo uždaryta. Per praėjusių metų balandį, kai vėl pradėjo dirbti notarai, įforminome gal tik tris sandorius.
Kai kuriuos sandorius nutraukėme, nes bankai nefinansavo žmonių, įžvelgdami riziką jų profesijoje. Tai tiesiog gražiai išsiskyrėme. Bet gegužę susidomėjimas mūsų projektų interneto puslapiais vėl buvo rekordinis. Apsilankymų skaičius buvo didžiulis. Gegužę jau pradėjome jausti, kad varžtai atsileidžia, žmonės pradėjo lankytis statybvietėse, o pardavimai pradėjo atsigauti.
Neslėpsiu, kad mes planavome konservatyvesnį scenarijų, kad parduosime mažiau būsto ir kad kai kurie projektai nebus pradėti arba jų pradžia nusikels: ir dėl bankų politikos, ir dėl verslų sprendimų. Tai su verslu gavosi taip, kaip planavome, bet su žmonėmis – viskas atvirkščiai. Pardavimai stebino, galvojome gal čia tik birželis, vasarą atostogos – viskas nuslūgs, bet su kiekvienu mėnesiu tik viskas augo.
Šiemet niekas nesikeičia, balandis vėl buvo rekordinis. Matome, kad santaupų bankuose daug ir žmonės bijo, kad nuvertės pinigai, bus infliacija, todėl, matyt, galvoja kad taip apsaugo savo santaupas.
– Ar šie rekordai – sveikas sektoriaus augimas? Vis vien jie vieną dieną baigsis. Ar tai nėra naujas besiformuojantis NT burbulas?
– Mūsų projektai yra aukštesnės klasės. Pačius brangiausius butus, kurie kainuoja ne vieną šimtą tūkstančių, žmonės perka už savus – verslų savininkai, perka sau, vaikams ar investicijai. Šiame segmente 90 proc. perka už savus pinigus. Mažesnius butus, apie 60 kv. m, perka jaunos šeimos, kurios gali gauti kreditus ir kuriuos bankai finansuoja. Bendrai žiūrint, apie 10 proc. perka už savus, 90 proc. – su paskolomis. Jei bankai finansuoja, tai manau, kad augimas pakankamai sveikas.
Sakyčiau, kad kita pusė aktyvumo ir ta, kad per pandemiją visi buvome užsidarę ir galbūt daliai gyventojų pritrūko erdvės, todėl natūraliai žmonės pradėjo galvoti apie didesnį būstą, kad turėtų daugiau erdvės, kad būtų galima patogiau dirbti ir gyventi. Todėl būsto poreikis keitėsi. Jei anksčiau vyravo dviejų kambarių butai, tai dabar trijų perka.
– O kaip su jūsų planuotais naujais projektais? Ar buvo trikdžių jiems prasidėti? Ar nesusidūrėte su medžiagų trūkumu ar pristatymo trukdžiais?
– Viskas buvo gerai, bet žiūrėdami į rinką matome, kad gelžbetonio gamintojai jau užsikrovė darbų metams laiko. Ir čia ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje užkrauti, kitiems naujų pasiūlymų neteikia.
Kalbant apie statybines medžiagas, jos brango – ir metalas, ir mediena, ir daug kitų dalykų, kuriuos turėjome skubėti užsakyti, kad nereikėtų laukti eilėje. Gamintojai dabar parduoda viską, ką turi, arba tai, ką dar padarys. Todėl derybos sunkios. Statybos kaštai išaugo.
Reikia įvertinti ir tai, kad ne tik medžiagos brango, bet ir ukrainiečių ir baltarusių judėjimas daug mažesnis. Dalis per karantiną išvyko ir nebesugrįžo. Tai tiems vystytojams, kurie neturi savo pajėgų, nėra paprasta šiandien, nes darbininkai pradėjo diktuoti sąlygas.
– Jei didelių iššūkių neturėjote, tai gal pamatėte naujų galimybių?
– Supratome, kad turime būti labiau pasiruošę, nes mes turime teritorijų, užimančių kelis hektarus ir turinčių vieną ar kitą leidimą statybai. Tai jų reikia turėti daugiau ir būti pasiruošus projektų, kad atsiradus poreikiui juos būtų galima pradėti anksčiau.
Kitas dalykas, jau buvome pamiršę 2006 m. piką, kai butai buvo taip perkami, buvome atpratę jau nuo tokių skaičiavimų, kad butų nupirks daugiau, žmonės bus išrankesni. Dabar pamatėme, kaip greitai žmonės priima sprendimus, o eilėje dėl kai kurių butų – 5–6 norintieji pirkti. Jei kažkurio bankas nefinansuoja ar delsia, jau kitas stovi eilėje. Su tuo paskutiniu metu nebuvome susidūrę ir tai privertė padirbėti su komunikacija, nes žmonės kartais nesupranta, kodėl negalime parduoti – kaip čia gali būti, kad nebėra.
Dar vienas dalykas, kurį išmokome: kai galiojo griežtas karantinas, o žmonės nori apžiūrėti butą, išmokome dirbti taip, kad nebūtų kontaktų. Pardavimų žmonės atrakina butą, klientai nueina pažiūrėti, apsilanko vieni. Gal jiems net taip patogiau, kai niekas už nugaros nestovi. Tuomet šeimos nariai gali viską aptarti tarpusavyje.
– Kaip pasikeitė per šiuos metus konkurencinė aplinka?
– Ką matau rinkoje, tai kad padaugėjo vieno projekto vystytojų. Jei kažkas turėjo vieną sklypą ar projektą ir niekaip nedrįso pradėti statybų, tai šiandien jie visi veikia. Vien pažiūrėjus į Lietuvos nekilnojamojo turto vystytojų asociacijos narių gretas, matyti rekordinis augimas. Net prieš praėjusią krizę tiek vystytojų nebuvo. Paklausa pirkėjams išaugo ir tai, manau, gerai, nes pirkėjai turi iš ko rinktis, gali įsivertinti vieną ar kitą vystytoją ar projektą. Kiekviena konkurencija verčia mus pasitempti.
– O kaip planuojate ateities projektus? Kiek matote rekordiniai naujo būsto pardavimai gali išsilaikyti? Kokios jūsų prognozės?
– Dabar drastiško sustojimo nelabai matau, nes tikrai daug būsto parduodama „iš popieriaus“. Pavyzdžiui, Kaune turime prestižinį projektą, tai patys brangiausi būstai buvo parduoti per pusdienį, o dar tik pamatus pradedame. Ir visi iki vieno. Tai galvoju, kad toks tempas dar tęsis, nes žmonės pinigų dar neišleido ir nepriparkavo.
O kas bus po metų ar dvejų, tikriausiai niekas negali pasakyti, nes ne kasdien susiduriame su tokia situacija, kokią turime dabar.
– Kokių ilgalaikių pasekmių karantinas ir pandemija gali turėti NT projektams, pavyzdžiui, planuojant patalpas?
– Manau, kad mes esame gyvas pavyzdys. Gruodžio pabaigoje įsikėlėme į naują biurą Kaune ir jį suplanavome taip, kad kabinetuose žmonės sėdi po vieną, kai kur po du–tris. Biurų planavime esu jau 20 metų, tai tos atviros erdvės visuomet kažkiek pabūdavo, o paskui žmonės laukdavo remonto, kai vėl bus galima susėsti mažesnėmis grupelėmis. Pripažinkime, kad kolegų yra visokių, vieni labiau išreiškia emocijas, kiti – tylesni. Todėl, manau, kad atvirų erdvių mažės, o pasitarimų kambarių daugės. O gal kaip tik išmoksime susirinkimus daryti net ir iš savo darbo vietų, o ne susitikę gyvai.
– Šiuo metu vienas populiariausių žodžių verslo bendruomenėje – tvarumas. Viešumoje pasirodo vis daugiau kritikos ir statybų sektoriuje dėl ekologijos ar tvarumo, pavyzdžiui, keliant betono klausimą ar kas nutiks pastatams baigus savo gyvenimą. Kaip jūs matote NT sektoriaus vystymąsi šioje srityje?
– Mūsų kompanija priėmė sprendimą, kad iki 2030 m. 50 proc. sumažinsime CO2 įspaudą mūsų statomuose pastatuose. Jau pradėjome diskusijas su gelžbetonio gamintojais ir jie dirba ta kryptimi ir neabejoju, kad pavyks tikslą pasiekti. Manau, kad statybų sektoriuje atsiras daugiau medžio, modulių ir medžiagų gamyba darysis švaresnė.
– Tai kaip atrodys pastatai po kokių 20–30 metų?
– Manau, kad išmanumas ir elektronikos pastatuose bus daugiau ir atsinaujinančios energetikos sprendimų, kaip, pavyzdžiui, saulės energiją generuojantys langai, ar stikliniai fasadai, stogai, gaminantys energiją. Čia proveržis bus didelis ir tikriausiai nereikia net 20 metų. Ir pastatų parametrus tikriausiai galėsime valdyti ne jungiklių pagalba, o per telefoną ar kitą išmanųjį įrenginį.
– Kaip atrodo Lietuva su savo NT projektais tarptautiniu kontekstu? Dar visai neseniai mums pavyzdžiu atrodė Skandinavijos šalys, gal dabar esame pasiviję ar net aplenkę?
– Pradėčiau nuo funkcionalumo. Žinoma, Skandinavija šiauriau, bet kas pas mus atėjo, tai balkonų paskirtis. Nuo sovietmečio turėjome balkonus, bet jie daugiausia buvo kopūstams laikyti ar paversti sandėliukais, o ne laikomi papildomais kambariais. Tai būtent iš ten atėjo supratimas ir ką mes stengiamės įgyvendinti savo projektuose, kad būstas išsiplėstų balkono sąskaita, kad jie būtų erdvūs ir šiltu metų laiku virstų papildoma erdve, kur galėtų susirinkti visa šeima.
Kitas dalykas – suomiai butuose turi pirteles, tai didesniuose būstuose žmonės įsirengia ir tai. Apskritai anksčiau labai didelių būstų neturėjome, jei gyvenome miegamuosiuose rajonuose. Jei anksčiau didžiausi butai būdavo iki kokių 82 kv. m, tai šiai dienai statomi ir 200 kv. m, ir didesni. Tai kalbant apie virsmą, tikriausiai jau turime prabangesnių būstų nei Suomijoje. Kai jie pamato, kad butai jungiami ir plotas didesnis nei 200 kv. m, kraipo galvas, sako, kad daug kainuos, bet pas mus žmonės perka, tai ten jau 110–120 kv. m butai laikomi labai dideliais.
