Kuria archyvą ateičiai
Per keletą metų buvo nufotografuota apie 200 įvairiausių sričių specialistų. Tačiau fotografas niekada neslėpė ilgai nežinojęs, kaip užkalbinti žmogų. „Prisiminus mokyklos laikus, net baisu pagalvoti, kiek buvo baimės. O paskui, praėjus daugeliui metų, ji kažkaip ištirpo – galbūt su gyvenimo patirtimi? Vieni jau gimsta drąsūs – yra tokių fotografų, kurie savo karjerą pradėjo fotografuodami žmones, jiems iškart puikiai sekėsi, o man tai atėjo vėlai“, – sakė A. Baltėnas.
Tačiau, kaip pasakojo A. Baltėnas, su patirtimi įgavus daugiau drąsos, net nuvykus svetur, pavyzdžiui, Amerikoje, Kalifornijoje, su vidutiniška anglų kalba pavykdavo įtikinti praeivius, baikerius, įvairių automobilių vairuotojus fotografuotis nors čia pat, sankryžoje. Paklaustas, ką svarbiausia žinoti fotografui, siekiančiam „prieiti“ prie žmogaus, A. Baltėnas sakė, kad čia gelbsti vienas dalykas – jis aiškiai žinąs, ko nori.
„Tiksliai suformuluoju, niekieno neapgaudinėju ir žmonės sutinka fotografuotis. Jei ketinimai dori – žmonės tokiems dalykams atviri“, – aiškino fotografas.
Pagal išsilavinimą A. Baltėnas – tiksliųjų mokslų atstovas, baigė Matematikos ir kibernetikos fakultetą Vilniaus universitete. Paklaustas, kaip tiksliukas pasuko į menus, fotomenininkas sakė, kad tame nėra nieko ypatingo, netgi dažnai taip atsitinka – tik atvirkščiai nelabai būna.
„Iš tiksliųjų mokslų pasitraukia į politiką, žurnalistiką, fotografiją, meną, bet iš menų, kad į tiksliuosius mokslus patrauktų – tokio atvejo nežinau. Pasirinkau tą sritį, kurioje maniausi daugiau pasieksiąs“, – sakė jis.
Su pasvarstymu, kad turbūt dėl įgytos profesijos jo darbuose viskas taip sustyguota, lyg būtų gerai apskaičiuota, A. Baltėnas nebuvo linkęs sutikti – tai, anot jo, tiesiog amato įvaldymas.
65-erių fotomenininkas pradėjo fotografuoti žmonių portretus kone prieš aštuoniolika metų – iki tol to nedarė, užsiėmė kito žanro fotografija. Savo darbą kūrėjas šiandien vadina „archyvų kūrimu ateičiai“.
„Kai pradedi fotografuoti, atsiranda ir tie sumanymai – stokos nėra, jie begaliniai. Gali dirbti bet kokiu „rakursu“, to kažkada reikės. Dabar galbūt neatrodo labai svarbu – kasdieniška ir pilka, bet ateityje nuosekliai padarytas archyvas įgauna vertę, tiesiog reikia kruopščiai ir neatmestinai fotografuoti, dokumentuoti. Kuo jis išsamesnis – tuo vertingesnis. O temų tiek daug, kad man tikrai neužteks viso gyvenimo jų išpildyti. Tą tikrai žinau“, – sakė pašnekovas.
Visgi ar nedingsta entuziazmas, ar jo rutina neužgesina? „Kol kas to visiškai nejaučiu, galbūt kažkada ateis tas momentas... Bet darbas su žmonėmis, kai įsigilini į jų gyvenimus, darbus – kur kas įdomesnis nei kino žiūrėjimas ar knygų skaitymas. O jei herojus šiek tiek giliau atsiveria – tai neišsenkami klodai, lobynas“, – kalbėjo A. Baltėnas.
Kitų žmonių istorijomis siekia uždegti kitus
Autorius pasakojo, kad savo fotografijų paroda „Darbai ir gyvenimai“ turėjo tikslą papasakoti ir parodyti žmonių istorijas, kad jomis šiek tiek ir kiti užsidegtų, pajustų džiaugsmą.
„Išties, paroda yra apie gyvenimo džiaugsmą. Ji nėra skirta grožėtis ar ilsėtis – čia reikia dirbti, skaityti, žiūrėti. Jei žiūrovas nepatingės to padaryti, tikiuosi, išėjęs iš parodos pajus džiaugsmo pilnatvę, nes visi žmonės, kuriuos aš fotografavau – tą turi. Per juos aš stengiuosi tą džiaugsmą rodyti kitiems“, – įvardino savo siekį A. Baltėnas.
Dirbantys, hobistai – visi, anot autoriaus, kažką veikia su užsidegimu ir meile. „Iš šono žiūrint – netradicinė tema, kadangi dabar visi ieško ekstremalių dalykų, įvykių, kažko nestandartiško, o čia kaip tik – kasdienybė, kasdieniai darbai. Ne nelaimės, nusivylimas, o gyvenimo džiaugsmas! Tai kertasi su dabartinės visuomenės noru žinoti, kas vyksta blogo, negero. Čia, priešingai, – džiaukimės tuo, ką turime, nes gyvename vieną kartą. Toks tarsi banalus siekis, bet aš jo laikausi. Nemanau, kad pakeisiu tą požiūrį“, – samprotavo fotografas.
Turbūt šitiek darbų surinkti kitam prireiktų ir viso amžiaus... Tačiau A. Baltėnas pasakojo, šį ciklą pradėjęs fotografuoti 2015-aisiais: „Vieną gruodžio rytą prabudęs uždaviau sau klausimą, kodėl aš nefotografuoju dirbančių žmonių? Juk viskas taip keičiasi... Ir tą pačią dieną pradėjau fotografuoti, tai tęsiasi iki šiol. Truputį kitais rakursais, paliečiu kitas temas. Taip, veikla dėl karantino šiek tiek sustojo, bet per laiką pasimatė, į ką reiktų labiau atkreipti dėmesį fotografuojant žmones, kaip elgtis su aplinka, režisuoti ar ne.“
Atrodytų, A. Baltėno dokumentinėse fotografijose vien nuoga tikrovė, visgi atrandi, kad herojai kai kuriose jų – akivaizdžiai pozuoja.
„Jei fotografija pastatyminė, ne reportažinė, tada neišvengiamai turiu įsikišti, paprašyti, ko noriu. Visi tie herojai žvelgia ne į kamerą, ne į mane, o į tą žmogų, kuris į juos žiūrės po šimto metų. Žvilgsniu perduodama žinia. Jeigu pažiūrėtume į senąsias, XIX a. fotografijas – daug tokių yra. Žmonių žvilgsniai tiesūs, tiesiog gręžia smegenis – labai paveiku. Siekiu to paties, aišku, neagresyviai, kad herojai žiūrėtų į būsimą žiūrovą. Tam tikra nežymi režisūra – neišvengiama“, – pasakojo apie kūrybinį procesą A. Baltėnas.
Prie kiekvieno A. Baltėno darbo pateikiamas ir trumpas tekstukas, aprašantis fotografuojamuosius.
Nelieka gyvenimiško netikėtumo
Spaudos fotografija, dėl įvairiausių draudimų, anot A. Baltėno, tampa be druskos. „Tą pastebi visi, kurie fotografavo žmones anuomet, ir dabar. Gyvenimas tampa prėskas, atsargus. Tai visuomenės raidos problema – sveiko proto ir prigimtinės teisės supratimą bandome pakeisti užrašytu teisynu, kuris reguliuoja mūsų gyvenimus. Permesdami atsakomybę teisininkams – varome save į kampą. Vidinio supratimo pakeitimas, kaip reikia elgtis, keičiamas užrašytu kodeksu. Visuomenėje tai labai juntama – visi pradeda ieškoti savo teisių, tada iškart mažėja pareigos. Gatvės fotografija išvis darosi slidi, neaiški – nelieka gyvenimiško netikėtumo.
Fotografo darbas, pasak A. Baltėno, kupinas iššūkių, ne tik profesinių. „Turi ne tik gerai įvaldyti techniką, nuolat dirbti su šviesa, bet ir neprarasti dėmesio, nes tada tiesiog nebus fotografijos. Kartu tai ir įtemptas darbas su žmonėmis. Bendravimas – ne vien malonumas, bet ir didelė įtampa. Kitas dalykas – visą laiką reikia gilinti ne tik žinias, bet ir supratimą apie pasaulį. Domėtis ne tik tuo, kas vyksta, bet apskritai, kultūros istorija. Jei neturėčiau žinių, būtų paviršutiniškas požiūris į kai kurias sritis, daug ko nebūčiau padaręs. Kuo daugiau žinai apie pasaulį, gyvenimą – tuo lengviau bendrauji su žmonėmis. Kadangi pasirinkau bendrauti su visų profesijų žmonėmis, su visu socialiniu sluoksniu – žinių reikia daug. Giliomis jų nepavadinsiu, negalima visko žinoti – gelbsti smalsumas. Čia sunkiausia, bet iš kitos pusės – natūralu“, – kalbėjo pašnekovas.
Patys didžiausi nuotykiai A. Baltėnui – tai žmonių istorijos, netikėti susitikimai: „Tai yra atradimo džiaugsmas – nėra įdomesnių nuotykių. Kadangi pradėjau vėlokai fotografuoti žmones, retai būna, kad kas nors šokiruotų. Stebina – taip, dažnai. Ta patirtis užpildo supratimą apie pasaulį.“
Ir gerai, ir blogai
Fotografuojant įvairiausių profesijų atstovus A. Baltėną labiausiai nustebino dirbantieji muzikos srityje. „Tai kosmosas – ypač kompozitoriai. Susitikimai su jais neužmirštami... Toje srityje negali būti jokio falšo, jokio apsimetimo. Fotografija – patogus išraiškos būdas, daug ką galima užmaskuoti, ir savo nesugebėjimą ar nemokėjimą. O muzikoje viskas girdima iki paskutinės natelės. Kartais gailiuosi, kad fotografijoje nėra tokių kriterijų – būtų aiškiai pasakyta: blogai dirbi, čia brokas. Gerai, jei žmogus priima kritiką, neįsižeidžia, bet dažnai mes esame nepakantūs – neįsiklausome, nenorime girdėti, nors iš tiesų būtų sveika. Muzikos pasaulyje tai natūralu, tiesiog neišeisi į sceną, jei nemoki puikiai pagroti, o čia, šitoje srityje – visko yra...“, – samprotavo fotomenininkas.
Lengvai pasiekiamas rezultatas pritraukia vis daugiau šios meno rūšies mėgėjų. Tai anot, A. Baltėno, ir gerai, ir blogai.
„Iš vienos pusės, gerai, kad daugiau konkurencijos – turi nuosekliai ir kruopščiai dirbti, kad matytųsi kuo skiriesi nuo kitų tame bendrame fotografijos lauke. Iš kitos pusės, blogai, kad žmonės, sugebėdami patys fotografuoti, tai dažnai daro atsainiai. Jiems visiškai nereikia profesionalių fotografo paslaugų, gerai padarytų šeimyninių fotografijų, jie viską gali patys. Tokiuose albumuose dažniausiai – prastos kokybės atvaizdai, jie neišsaugomi, su laiku išsitrina arba pasimeta gausybėje. Įdomu, kodėl žmonėms nebereikia šeimyninių albumų?“, – kėlė klausimą fotomenininkas.
Tokie fotoalbumai, A. Baltėnas svarstė, galbūt yra nuobodūs, bet su kokiu smalsumu, anot jo, žiūrima į praėjusių laikų fotografijų rinkinius, netgi privačius – kiek daug juose atrandama įdomaus.
„O jei albumas padarytas atidžiai, surašyti žmonės, faktai – tai tampa vertybe, autentišku ano laiko liudijimu. Iš detalių ir smulkmenų gali pamatyti tokius dalykus, kurių kitur neperskaitysi. Istorija rašoma vienaip, o fotografijos nesumeluoja – pasako tai, ką kiti nori nutylėti. Šito dabar nėra – fotografijos laukas be galo platus, sodrus ir tirštas, bet kas iš to išliks – neaišku. Garsus, žinomas žmogus išeina iš gyvenimo, o jo fotografijos nėra – liūdna“, – iškėlė naujų laikų problemą fotografas.
Savo šeimos albume fotografas taip pat norėtų matyti daugiau fotografijų. „Jų yra mažai, bet yra. Kiekvienais metais pasipildo. Šeimos istorijai skiriu dėmesio, bet per mažai. Jei fotografuoju, negaliu to daryti atsainiai – tai darbas, pakankamai sunkus, kupinas įvairių niuansų. Bet jei nori, kad kažkas liktų ateičiai – reikia stengtis“, – pažymėjo jis.
