Visa šeima – tiksliųjų mokslų atstovai
Visagino prekybos centre dvejus metus veikia rankdarbių parduotuvėlė „MD Shop“. Jos šeimininkė Marija Trofimova gamina žvakes, namų ir automobilių kvapus, jos vyras – medines dėžutes, šukas, mama tapo paveikslus ir vitražus. Parduotuvėje galima rasti ir kitų kūrėjų gaminių – nuo muilų, kosmetikos iki suvenyrų ir papuošalų.
Menas Trofimovų šeimoje atsirado netikėtai, mat pagal išsilavinimą Marija – matematikė, o vyras fizikas, jos inžinierė mama apie 30 metų dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje. Po mokyklos baigimo ji kartu su vyru išvyko į Vilnių, kur dirbo 13 metų. Vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis.
„Buvau „ofiso planktonas“, dirbau biure, vyras turėjo savo automobilių detalių verslą, su menais nieko bendro neturėjome. Tuomet gimė mūsų ypatingas vaikas, kuris viską pakeitė. Vieną rytą vyras išėjo iš vonios ir sako: „Gal viską paliekam?“ Vilniuje pusę metų nieko nedarėme, ieškojome savęs“, – pasakoja verslininkė.
Ji prisimena, kad mintis pasukti į meną prasidėjo nuo dekupažo: „Vyras užėjo į kambarį ir sako: „Aš tau pavydžiu, kaip tavo akys blizga.“ Tai buvo prieš 12 metų, kai gimė pirmasis vaikas. Tada ir atsirado didelis noras kurti.“
Visaginą įsimylėjo, kai sugrįžo
Galiausiai šeima prieš šešerius metus susikrovė daiktus ir grįžo į gimtąjį Visaginą.
„Visaginas – nuostabus miestas, kad jį įsimylėčiau, reikėjo jį palikti. Vilnius – didelis miestas, mes gal kitokie, mums norisi ir gamtos, ežerų, ramybės. Kai čia grįžome, įsimylėjome Visaginą. Viskas šalia, saugu, vaikams augti – pasaka“, – šypsosi Marija.
Už miesto ribų šeima turi dirbtuves, kuriose nuo ryto iki vakaro darbuojasi Marijos vyras. Kaip pasakoja, viskas prasidėjo nuo mugių, kur užsimezgė pažintys su kitais meistrais. Tuomet gimė idėja atidaryti savo parduotuvę. Mintis apie tai kaip ir palikti sostinę kilo netikėtai.
„Prieš dvejus su pusę metų, pamenu, prieš Kalėdas, pabudau ryte ir supratau, kad reikia turėti savo parduotuvę. Turime be galo daug pažįstamų meistrų. Pradėjau jiems skambinti ir klausti, ar dalyvaus.
Visagine turime daug masinės gamybos parduotuvių, bet rankų darbo gaminių, su sielos dalele, kad būtų galima papasakoti apie kiekvieną gamintoją, nes kiekvienas turi savo istoriją, mūsų mieste nebuvo“, – prisimena Marija.
Nebespėja tenkinti visų užsakymų
Patalpų parduotuvei paieškos buvo nelengva užduotis ir užtruko keletą mėnesių.
„Patalpų savininkai turi keletą prekybos centrų, jiems patogiau dirbti su didžiulėmis tinklinėmis parduotuvėmis. O mūsų vadovybė iš pradžių visai nenorėjo, visą mėnesį prašiau administratoriaus, kad suteiktų man patalpas. Jas gavome tik po keturių mėnesių. Per tą laiką namai virto didžiuliu sandėliu“, – pasakoja verslininkė.
Moteris prisimena, kaip ne vienas visaginietis, praeidamas pro šalį, kritiškai atsiliepdavo apie naują parduotuvę mieste. Šeima pernai rugsėjį prieš karantiną tame pačiame prekybos centre jau spėjo atidaryti ir antrą dailės reikmenų parduotuvę „MD Art“, mat mieste, kaip sako, trūko žaliavų parduotuvių.
„Daug pirkėjų ateidavo ir sakydavo, kad užsidarysime, kad tai – ne mūsų miestui, pas mus labai brangu. Bet priešingai – pirkėjų ratas tik augo ir pasirodo, to mūsų miestui ir trūko“, – džiaugiasi ji, pažymėdama, kad šiuo metu nebespėja tenkinti visų užsakymų, kadangi medinės dėžutės gaminamos individualiai pagal užsakymą.
Šios dėžutės arba komodėlės gaminamos iš lietuviškos medienos – uosio, ąžuolo, arba iš raudonmedžio ar riešutmedžio. Visus užsakymus savo rankomis gamina Marijos vyras.
Dirbiniais papirko Japoniją
Būtent šiomis komodėlėmis šeima papirko ir buvusio Japonijos ambasadoriaus žmonos širdį. Artimiausiu metu Japonijoje planuojama atidaryti jų šeimos dirbinių parduotuvėlę.
„Labai bendradarbiaujame su Japonija. Buvusio Japonijos ambasadoriaus žmona išvežė per 100 mūsų komodėlių. Ji myli rankų darbo dirbinius, nuolat lankydavosi mugėse, taip mes ir susipažinome, paskui labai daug kartų lankėmės jų rezidencijoje. Dabar planuojama atidaryti mūsų dirbinių parduotuvę“, – pasakoja Marija.
Beveik visi pagaminti dirbiniai per „Etsy“ platformą iškeliauja po visą pasaulį: JAV, Afriką, Australiją, Kiniją. Didmeninių užsakymų – po 50 ar 100 – šukų ar komodėlių jie sulaukia iš Japonijos, Airijos ar JAV.
„Japonai užsakė 50 komodėlių. Tokį kiekį gaminame keletą mėnesių, vienos gamyba užtrunka iki 10 dienų. Visi skirtingi modeliai, piešiami su pieštukais. Vienodų niekada nebūna“, – sako Marija.
Karantinas atnešė naudos
Karantinas šeimos verslą pastūmėjo į teigiamą pusę. Marija ir vyras atrado laiko internetinei parduotuvei ir naujiems projektams. Per keturis mėnesius ji išmoko gaminti kvapus ir žvakes.
„Karantinas mums buvo į naudą – atsirado papildomo laiko nebaigtiems darbams ar naujiems projektams. Per šiuos keturis karantino mėnesius neturėjome nė vienos dienos išeiginių, nes turime be galo daug idėjų. Pavyzdžiui, šiuo metu statomės didžiules dirbtuves“, – pasakoja verslininkė.
Karantino dėka parduotuvėje atsirado namų kvapų ir žvakių.
„Viską nagrinėjome, internetu ilgai mokėmės ir eksperimentavome, kaip kuriami ir gaminami kvapai. Tai mums nemažai ir kainavo, nes į parduotuves nebuvo galima užeiti ir pauostyti kvapų, reikėdavo daug mėginukų siųstis iš Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos. Užsisakiau 100, visus išuosčiau ir atrinkau 10.
Ir mūsų internetinė parduotuvė pradėjo veikti taip, kaip neveikė iki karantino. Internetu parduodame tik savo gamybą – viskas beveik išvyksta į JAV. Karantinas suteikė mums laiko“, – džiaugiasi moteris.
Dirba kasdien, kartais be poilsio
„Dėl kitų prekių visaginiečiai mums skambindavo, rašydavo ir klausdavo, mes jiems nemokamai pristatydavome. Žmogus skambindavo ir sakydavo, kad kažko nori, bet nežino, ko. Vaikščiodavau po parduotuvę ir fotografuodavau, ką turiu“, – apie karantino iššūkius pasakoja ji.
Marija su vyru dirba kiekvieną dieną, kartais ir be poilsio ar atostogų, tačiau darbas šeimai atneša tiek laimės, kad visa tai atperka.
„Ryte pabundi ir eini į darbą, kurį myli, eini į dirbtuvę, kai galbūt sergi, bendrauji su žmonėmis su didžiuliu noru, eini miegoti pavargęs kaip arklys, bet vis tiek laimingas“, – šypsosi ji.
