Apie ką mes čia…
Londone gyvenantis garbaus amžiaus vyriškis Entonis susiduria su labai rimta problema. Jam apsireiškia demencijos (senatvinės silpnaprotystės) požymiai, dėl kurių itin susirūpina jo dukra Anė. Turėdama persikraustyti gyventi į Paryžių, Anė nusprendžia savo tėvui surasti tinkamą slaugytoją, kuri juo pasirūpintų, kai jos nebus šalia. Tačiau Entonis yra priešiškos nuomonės ir visais įmanomais būdais bando atbaidyti kandidates į jo globą.
Kūrinio turinys
Šį filmą galima apibūdinti trumpai – tai vienas geriausių 2020 metų kino projektų. Ir tai būtų labai tikslus šio pasakojimo apibūdinimas, kuris peržiūros metu gali sukelti labai daug įvairių emocijų. Tos emocijos bus natūralios, nes ekrane žiūrovas pamatys nuoširdžią ir itin jautriai perteiktą vieno senuko ir jo mylinčios dukters istoriją. Ypatingai ji palies tuos žmones, kuriems savo gyvenime teko susidurti su žmonėmis, kuriems buvo diagnozuota demencija.
Apie filmo siužetinės linijos turinį daug nepasakosiu, nes nenoriu jums sugadinti būsimos peržiūros. Todėl apsiribosiu tik keliais sakiniais apie tai, dėl ko šį filmą verta pažiūrėti.
Svarbiausiu visos juostos akcentu bei savotišku koziriu tampa pačios ligos perteikimas. Mes matome progresuojančią demenciją, kuri pasireiškia keliomis formomis ir kiekviena iš tų formų leidžia suvokti ligos etapus. Ši edukacinę priemonę turinti siužetinės linijos dalis padės labiau susiprasti tiems žiūrovams, kurie nebuvo susipažinę su tuo, kas tokia yra senatvinė silpnaprotystė ir kaip galima su ja kovoti.
Be nuodugniai aptariamos ligos, susipažįstame su pagrindiniais herojais, kuriais čia tampa tėvas ir dukra. Jų požiūris į gyvenimą, pasaulėžiūra ir visiškai skirtingas būdas leidžia mėgautis kiekviena scena, kurioje jie sprendžia problemas. Maloniausia yra tai, jog kiekvienas dialogas ir situacija, į kurią jie patenka, atrodo taip natūraliai ir gyvenimiškai, jog neįmanoma nepatikėti tuo, kas vyksta ekrane. Tad, mano nuomone, su personažais buvo padirbėta iš peties.
Visas šis pasakojimas neprailgsta. Filme atsiranda vietos humorui, kuris kažkiek nuslopina rimtai vystomą dramą. Aišku, humoras subtilus ir nenuvalkiotas, dėl to jis nesukelia jokių nepatogumų įsijaučiant į siužetą.
Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti, nes kitaip jau tektų atskleisti Jums kai kuriuos filmo epizodus, o tai būtų nesąžininga Jūsų atžvilgiu. Todėl bendrai – tai rimtą ir be galo liūdną temą gvildenantis filmas, kuris po peržiūros sukelia labai daug įvairių minčių. O kartu, tai dar ir jautri istorija apie dukters meilę savo tėčiui, kuri ilgam išliks atmintyje.
Techninė juostos pusė
Manau, kad išsiplėsti apie juostos išorę tikrai nereikia, nes tai labai kuklus ir beveik vienoje patalpoje įgyvendintas pasakojimas. Jis žavi savo paprastu ir natūraliu meniniu apipavidalinimu, kokybišku kameros darbu, tvarkingu vaizdo ir garso montažu bei ramia Ludovico Einaudi sukurta muzika.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas jau kas, bet pagrindiniai šio filmo aktoriai tikrai nusipelnė „Oskaro“ nominacijų už atliktą darbą. Seras Anhony‘is Hopkinsas, kuriam jau 83 metai ir jis vis dar turi parako tokiems vaidmenims, bei visai neseniai savo pirmąją JAV kino meno ir mokslo akademijos statulėlę už „Favoritę“ gavusi Olivia Colman buvo tokie tikri ir įtikinantys, jog jų vaidybą regėti vienas malonumas.
Be šios porelės ekrane buvo galima pamatyti ir aibę kitų epizodinius vaidmenys atlikusių aktorių, tarp kurių labiausiai išsiskyrė Markas Gatissas, Imogen Poots, Olivia Williams ir Rufusas Sewellas.
Verdiktas
„Tėvas“ – tai itin rimtą temą gvildenantis pasakojimas, kuriame puikiausiu būdu yra atskleidžiami ligos niuansai, taip pat itin jautriai pažvelgiama į garbaus amžiaus tėvo bei jo dukros santykių užkulisius. Be to, filmas gali pasigirti gerai parašytu scenarijumi, solidžia režisūra ir iškilia aktorių Anthony‘io Hopkinso ir Olivios Colman vaidyba.
