Tas „bus matyt“ greičiausiai ir bus tai, kas buvo su Jonu, kuris daugybę metų buvo seksualiai prievartaujamas Pravieniškių pataisos namuose. Kai jį daugybę kartų nusikaltėliai, kurie buvo čia pasiųsti pasitaisyti (apgailėtina, kai šios įstaigos pavadinime yra parašyta, jog tai – pataisos namai), prievartavo, niekas nematė ir negirdėjo.
O dabar, kai vargšas buvęs kalinys sukaupė drąsos ir papasakojo apie tai, kokį košmarą išgyveno, jis dar kartą buvo išprievartautas. Tik tai padarė ne iškrypėliškas aistras tenkinę „pasitaisyti“ pasiųsti nusikaltėliai, o mūsų teisėsauga. Ta, kuriai kiekvienas mūsų kas mėnesį mokame atlyginimą, bet negalime jų veiklos kontroliuoti. Nes tik jie yra teisūs, daugiau niekas.
Mes turime jais pasitikėti. Mes negalime kištis į jų veiklą net tuomet, kai jie visais būdais bando užglaistyti siaubingą istoriją.
Istoriją, kurią dauguma kalėjimų sistemos darbuotojų norėtų pamiršti ir dar kartą apsimesti, kad nieko neįvyko. Nei tada, kai jie nereagavo į prievartaujamo kalinio aimanas, nei anuomet, kai šis, lyg mažas ir bejėgis vaikas, šaukėsi pagalbos, nei dabar, kai į laisvę išėjęs nuteistasis sukaupė drąsos ir paprašė elementaraus teisingumo.
O ko jis sulaukė?
Apie tai, ką daugybę metų patyrė kalėdamas Pravieniškių pataisos namuose, Jonas pasisiūlė papasakoti pats. Aš jau tuo metu leidyklai „Baltos lankos“ buvau pridavęs knygos „Pravieniškių mafija“ rankraštį, ji netrukus turėjo pasirodyti, todėl į ją Jono istorijos jau nebegalėjome įtraukti. Jonas man parašė, kai su savo kolegomis baigėme montuoti dokumentinį filmą apie Pravieniškių kalinių gyvenimą. Jono laiškas viską apvertė aukštyn kojomis. Ilgai su juo bendravau susirašinėdamas feisbuke, kalbėdamas telefonu, galop sutarėme susitikti ir nufilmuoti jo istoriją. Ji tik turėjo papildyti tą surinktą medžiagą, kurią turėjo pamatyti „Pravieniškių mafijos“ žiūrovai.
Tai buvo žvarbus rudens dienos rytas, kai atvažiavome į jo namus, iki šiol pamenu. Jonas jau laukė prie savo nedidelio ir apleisto namo vartų. Smulkus vyras, belekaip apsirengęs, atrodė, jaudinosi, bet vis tiek šypsojosi. Ir iš karto pakvietė į vidų.
Mus pasitiko ir Jono mama. Tik ji nieko apie tai, kodėl mes pas jos sūnų atvažiavome, nežinojo. Jonas pasiūlė prisėsti virtuvėje. Čia įtariai į mus žvelgė Jono tėvas, kuris jau tą dešimtą valandą ryto buvo „padaręs pachmielą“, o mama blaškėsi, nežinodama, ką galvoti, – gal motinos širdis jautė?! Nepatiko mano kolegai, kuris turėjo filmuoti Jono pasakojimą, „virtuvės interjeras“, todėl pasidomėjome, ar galime kur kitur pasikalbėti.
„Gal tada prie namo?“ – netikėtai pasiūliau aš, iki šiol pamenu. Bet tą pačią sekundę supratau, kad kalbu nesąmones, – juk tuo metu spaudė šaltukas, o kalbėtis reikės ilgai.
Tie, kas žiūrėjo dokumentinį filmą „Pravieniškių mafija“, jau matė, ką Jonas papasakojo. Ir aš tik tada pirmą kartą išgirdau kai kurias jo papasakotas detales. Neklausinėjau smulkmenų, nes tai – ne mano darbas. Bet tai, ką su kolega išgirdome nuvykę į jo namus, mus šokiravo, nors ir žinojome, kad „tokie“ dalykai įkalinimo įstaigoje vyksta. Šokiravo Jono atvirumas, – jam sakiau, kad būtinai reikia apie tai garsiai kalbėti, bet, Jonai, ne tau, – nukentėsi. Nukentės tavo artimieji, kurie nieko „apie tai“ nežinojo. Bijosi išeiti į gatvę, žmonės pasmerks. Bet jis nesutiko: per daug prisikentėjau, per daug tylėjau, noriu pasakyti visą tiesą. Noriu, kad žmonės išgirstų mano istoriją.
Išvažiavę iš Jono namų, kurie yra prie pat Latvijos sienos, mes iš jaudulio net pasiklydome, – atsidūrėme pas broliukus, nors reikėjo važiuoti visai į kitą pusę. Bet važiuodami ilgai tylėjome. Labai ilgai. Turiu prisipažinti, kad tai, ką jūs pamatėte „Pravieniškių mafijoje“, tai tik maža ta dalelė to, ką mes išgirdome.
Ilgai svarsčiau, ar reikia viešinti Jono istoriją. Taip, jis kalbėjo nuoširdžiai, rodė dokumentus, jog po prievartavimo kreipėsi pagalbos į Kalėjimų departamentą, pasakojo apie prižiūrėtojus, kurie net kartais prieš iš anksto planuojamą prievartos vakarą jam siūlydavo apsirengti suknele...
Mane slėgė didelis atsakomybės jausmas, – juk po šios istorijos paviešinimo nukentės Jonas. Daugiau niekas.
O tuo metu Jonas bandė stotis ant kojų – jis sakė, kad išdrįsęs kalbėti viešai pasijuto geriau. Net stebėjosi, kad jį pirmą kartą gyvenime išklausė. Ir nesvarbu, kad prieš tai Pravieniškėse daugybei pareigūnų pasakojo apie tai, kaip yra prievartaujamas po laiptais, sandėliuke ar dar kur, o dar baisiau, kaip jam į užpakalį prievartautojai sugrūdo medvaržčius.
„Man palengvėjo“, – iki šiol atsimenu Jono žodžius. Tai pasakęs jis vos neapsiverkė. Bet susiėmė, – nežinau, gal verkė, kai išvažiavome.
Iš tikrųjų, psichologai sako, kad metų metus seksualinę prievartą kentėjusiam žmogui „palengvėja“ tik tą sekundę, kai jis kalba, gal kurį laiką po to, bet jeigu nusikaltimo aukai nesuteikiama pagalba, tokie pokalbiai ne visuomet gali padėti. O psichologai Jonui patarė kalbėti daug, jie jam ir pasiūlė su manimi susisiekti.
Atsimenu, atvažiavo Jonas į Vilnių, į „Knygų mugę“, labai norėjo ją pamatyti, ir, tikrai nustebino, labai norėjo savo istoriją papasakoti gyvai salėje sėdintiems žmonėms. Tik pamatęs jų tiek daug, nustėro. Bijojo kalbėti. O lyg tyčia dar tuometis teisingumo ministras viešai drebtelėjo – esą, Jonai, juk tu žinai, dėl kokio nusikaltimo į pataisos namus patekai, tai ko tu dar nori? Nenuostabu, kad tąkart jis buvo žiūrovų nušvilptas. Tai buvo mažų mažiausiai, ką visuomenė tuo metu galėjo padaryti, – jeigu jau ministras taip mąsto, ko norėti iš paprastų kalinių prižiūrėtojų.
Taip, Jonas su savo draugais per išgertuves nužudė žmogų, dėl to jis ir buvo įkalintas. Bet ar mūsų valstybė, skirdama jam bausmę už šį baisų nusikaltimą, papildomai liepė jį prievartauti? Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro, kuris net neketino rūpintis skriaudžiamais kaliniais, vadovė Kristina Mišinienė tuo metu taip pat buvo šalia ministro, – ji jau tada buvo pažadėjusi pasirūpinti Jonu. Ir Kristina tada garsiai pasakė tai, ką iš tikrųjų turėjo pasakyti ministras: ar atimti laisvę reiškia atimti orumą; ar ne laikas nustoti puoselėti prievartos, priklausomybių, nužmoginimo tradicijas, – kokiomis taisyklėmis, kokia „subkultūra“ galima pateisinti žmogaus seksualinį prievartavimą? Panašu, kad tvaikas iš mūsų apgailėtinų įkalinimo įstaigų veržiasi ir už storų sienų, apipainioja ir mūsų protus, jei galime ramiai reaguoti į tokius kaip Jono atvejus, samprotauti, jog „ten jų reikalai, jų taisyklės“.
Grįžti į normalų gyvenimą Jonui buvo sudėtinga ne tik dėl suluošintos sveikatos, bet ir dėl nuolatinių apklausų, kurias organizavo ikiteisminį tyrimą dėl įvykių Pravieniškių pataisos namuose atliekantys tyrėjai. Nors tyrimą (iš pradžių) kontroliavo Kaišiadorių prokurorai, kurie daugybę metų net nepastebėjo, kokie nusikaltimai yra daromi jų priežiūroje esančioje įkalinimo įstaigoje, bet jį buvo pavesta atlikti Pravieniškėse dirbantiems kriminalinės žvalgybos pareigūnams. Tiems patiems, kurie turėjo žinoti, kas vyksta pataisos namuose, nes čia jie ir dirbo, čia kontroliavo nuteistuosius, aiškindavosi kiekvieno čia įvykusio incidento aplinkybes. Kitaip tariant, turėjo tirti tie, kurie ir neužkirto kelio Jono prievartavimui.
Ar tokioje situacijoje pareigūnai gali būti objektyvūs? Žinoma, gali, ypatingai jeigu jiems tikrai rūpi tiesos nustatymas, jeigu jie tuo metu, kai Jonas buvo skriaudžiamas, nedirbo ir yra suinteresuoti, kad tokie įvykiai įkalinimo įstaigoje daugiau nesikartotų. Bet ar tokie jie buvo? Kaip sakytų buvusi legendinė švietimo ministrė, baikit, nemanau. Taip, jie apklausė tris buvusius ir esamus nuteistuosius, kuriuos Jonas įvardijo kaip tuos, kurie jį prievartavo. Taip, jie jiems pareiškė įtarimus, bet ir du kartus juos panaikino, nes esą pritrūko įrodymų jų kaltei pagrįsti, – juk tai, ką per apklausas sakė Jonas, įtariamieji nepatvirtino, priešingai, jie neigė, kad prieš buvusį nuteistąjį naudojo seksualinę prievartą. O kitų įrodymų, anot Pravieniškių kriminalinėje žvalgybos dirbančių tyrėjų ir jų tyrimą kontroliavusių prokurorų, nėra.
Gal išsigalvoja ir Pravieniškėse dirbęs gydytojas, kuris ne tik prisipažino, jog Jonas jam skundėsi dėl patiriamos prievartos, bet ir apie tai užrašė jo medicinos knygelėje, maža to, kaip pats sakė, apie tokius nuteistųjų nusiskundimus visuomet pranešdavo atsakingiems įkalinimo pareigūnams. Bet šie gi sako, kad pirmą kartą apie tai girdi, o jeigu taip pareigūnai sako, vadinasi, tai jau tikrai yra tiesa. Tuomet vadinasi, kad gydytojas meluoja? Tikrai?
Ar gydytojas meluoja ir apie tai, kad Jonui į užpakalį buvo sugrūsti medvaržčiai, kuriuos kažkas juk turėjo ištraukti, bet ikiteisminį tyrimą prieš tris įtariamuosius nutraukusi prokurorė taip ir neatsakė į klausimą, kas tai padarė, – jokių medicinos dokumentų byloje nėra. Net neaišku, ar kalinys buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam turėjo būti suteikta pagalba. Bet turbūt čia nesvarbios aplinkybės. Juk seksualine prievarta įtariami kaliniai aiškiai pasakė, kad jie Jono neprievartavo, jų parodymai yra nuoseklūs (o koks gali būti nenuoseklumas, jeigu sakai tik tiek, jog nieko neprievartavai ir apie tai nieko nežinai). O štai, pasak prokurorės, Jono parodymai nepasižymėjo nuoseklumu. Nesvarbu, kad jam daugybę kartų reikėjo pasakoti apie kiekvieną prievartavimo atvejį su mažiausiomis smulkmenomis, patirta prievarta buvo prieš daugybę metų (2007-2016 m.), o tų prievartavimų buvo kelios dešimtys. Net suskaičiuoti neįmanoma.
Ištirti nusikaltimus Pravieniškių pataisos namuose turėjo būti čia dirbančių pareigūnų garbės reikalas. Tai turėjo būti signalas kitiems – keičiasi Lietuvoje įkalinimo įstaigos, keičiasi čia tvarka, nebetoleruosime kalinių subkultūros, užkirsime kelią bet kokiam smurtui prieš nuteistuosius. Bet šio signalo pareigūnai kaliniams nepasiuntė, priešingai, pademonstravo, kad ir toliau gyvenkite pagal savo taisykles, jeigu reikės, mes jus pridengsime.
O ko dabar laukti Jonui, ko tikėtis kitiems nuteistiesiems, kurie taip pat norėtų prabilti apie tai, kokį pragarą patyrė, o gal tebepatiria pataisos namuose? Ko jie gali tikėtis iš valstybės, kurios tarnautojai daugybę metų nematė to, kas vyko/tebevyksta kasdien? Ko mes galime tikėtis iš tokios valstybės, kurios įgalioti atstovai iki šiol sako, kad pataisos namuose yra tvarka ir kaliniai perauklėjami. Ir dar priduria, kad Lietuva yra viena iš valstybių, kurioje yra daugiausiai kalinių, todėl dabar bus kitaip – stengsimės kuo daugiau jų palikti laisvėje.
Baisiausia, kad tokių kaip Jonas ir dabar yra ne tik Pravieniškėse, bet ir kitose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Ne ką baisiau ir tai, kad jie taip pat seniai yra „nurašyti“ ir pagalbos rankos jiems niekas neišties, – juk atgailauti už padarytus nusikaltimus reikia, ko dar jūs norite...
