Žinia tarsi iš giedro dangaus
Išgirdusi šias naujienas, VšĮ „Marijampolės telekino“ direktorė Kristina Dobrovolskienė neslėpė, – buvo ir sąmyšio, ir neramių nuotaikų. „Jei atvirai, – žinia tarsi iš giedro dangaus. Pasiruošimui, atsidarymui reikėtų ilgesnio termino... Aišku, esame pasiruošę – projektorius veikia, salės išvalytos, paruoštos, esame atsinaujinę kino teatrą, bet kol kas neturime iš kino platintojų jokių filmų... Nemanau, kad rodant senus filmus, kuriuos jau ištransliavo televizija (bent jau visus lietuviškus) žiūrovai puls į sales, kad ir ištroškę kultūrinių renginių, kino didžiojoje salėje. Tikrai žiūrovų neprisikviesime tuo, ką jie matė per televiziją“, – kalbėjo pašnekovė.
Dalindamasi planais, K. Dobrovolskienė pažymėjo, kad jei karantino sąlygos švelnės nuo balandžio 19-osios, tai jų kinas pradėtų dirbti nuo 23 dienos.
„Įprastai, naujas repertuaras būna paskelbiamas penktadienį – turėtume savaitę pasiskelbti repertuarą, kad žmonės galėtų susipažinti, apsispręsti, ar nori pasižiūrėt. Tikrai nebus taip, kad pirmadienį atidarysime duris“, – aiškino ji.
K. Dobrovolskienės paskaičiavimu, jų kino teatrui viena diena kainuoja 500 eurų – su darbuotojų išlaikymu, mokesčiais.
„Nežinau, kiek mes turėtume rodyti filmų, kiek turėtų lankytis žmonių, kad mums apsimokėtų veikla. Labiausiai baiminuosi, jei įves privalomą darbuotojų testavimą... Po pusės metų karantino, tikrai ne paslaptis, daugelio kino teatrų sąskaitos yra tuščios, nepaisant to, kad valstybė kažkiek moka už prastovą. Mes susimokėjome mokesčius – už šildymą, vandenį. Buhalterija, vadovai dirbo. Jeigu reikės testuoti darbuotojus, nežinau, kaip mes išsisuksime, bus reikalinga valstybės pagalba“, – dalijosi būgštavimais „Marijampolės telekino“ direktorė ir pridūrė, kad jeigu bus mažas lankomumas, geriau likti prastovose, bent jau darbuotojai gautų darbo užmokestį – lėšų likę vienam geram mėnesiui.
Yra ir kita problemos pusė – žiūrovai vasarą mažai lankosi kino teatruose, visi džiaugiasi gražiu oru. „Kino teatras ne ta vieta, kur prikviestum pulką žmonių vasarą. Esame pamąstę, galbūt darysime naktinius kino seansus, kad labiau sudomint jaunimą, bet vėlgi... Darbuotojams turėtume mokėti dvigubu tarifu, didesnės išlaidos“, – išeičių ieškojo K. Dobrovolskienė.
Taip pat pašnekovę liūdina ir neramina nutarime pažymėtas punktas, kad nebus galima prekiauti maistu – tai irgi 30 proc. nuostolis nuo apyvartos.
„Vilniuje, Kaune, kur didesni žmonių srautai, galbūt paprasčiau – daugiau užpildys, bet Marijampolėje – sudėtinga“, – pažymėjo ji.
Sprendimas džiugina
Kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ vadovas Gintaras Plytnikas sakė, kad sprendimas leisti veikti džiugina: „Per visą šį karantiną asocijuotai nešėme žinias, argumentus ir įrodymus, kaimyninių šalių praktiką – daugelyje šalių, kurios tam tikra metodika vadovaujasi, kino teatrai nebuvo uždaryti – tam yra priežasčių, ekspertų atliktos analizės rodo, jog kino teatrai yra saugi vieta. Bet šįkart – nesiplėskime.“
G. Plytnikas pasidžiaugė, kad, regis, specialistai, kurie analizuoja tuos išsakytus argumentus, juos išgirdo, informacija atėjo iki sprendimus priimančių.
„Galime atsidaryti nuo pirmadienio, tai mus džiugina. Komunikacinis šūvis skamba pozityviai – turime prisitaikyti prie to, kas nuspręsta, turime žinoti detales. Kaip žinome, dažnai velnias slypi detalėse... Kino teatrai užsidarė jau pasiruošę atidarymui – dirbdami karantino sąlygomis esame pasiruošę ne prasčiau negu Pentagonas. Kino teatrai stovi ir laukia kada mes galėsime atsidaryti“, – kalbėjo G. Plytnikas.
Perskaičius, kas nuspręsta, kokie apribojimai galios, kino teatrų laukia kitas žingsnis – galės įsivertinti per kiek laiko, kiek žmonių bus galima susigrąžinti iš prastovų.
„Kino teatras tai pastatas, su visa struktūra, ją reikia užkurti, paruošti. Pagrindinis niuansas: šalyse, tokiose kaip Lenkija, kai buvo priimtas analogiškas sprendimas, jiems prireikė dviejų savaičių pasirengimo. Svarbiausias faktorius – ką rodyti? Turbūt nei aš, nei kitų kino teatrų vadovai savo vestuvinių filmukų nerodys – reikia filmų. Filmai yra platintojų rankose, yra licencijavimo tvarka. Tai užtruks“, – atkreipė dėmesį G. Plytnikas.
Tačiau „Forum Cinemas“ vadovas žadėjo dirbti greitai. „Per kažkurį laiką išsiaiškinsime, kas yra geriausio žiūrovams parengta šiuo metu, tada paskelbsime datą. Taip elgsimės ir dabar, kaip po pirmojo karantino. Kino teatrai galėjo atsidaryti birželio pradžioje, bet dauguma jų atsidarė tik birželio pabaigoje. Tik tada susiformavo filmų srautas. Liaudiškai kalbant – filmų nenuvažiuosi į daržovių sandėlį, iš ten nepasiimsi, tai autorinis dalykas, tam tikroje laikmenoje, kurią fiziškai reikia įkelti į serverius, tai daryti turi visi Lietuvos kino teatrai, taip veikia nacionalinė filmų rodymo licencija. Tokie niuansai, kurie šiek tiek pareikalaus laiko“, – aiškino pašnekovas.
Jis pajuokavo, kad norint atsidaryti balandžio 19 dieną, net jei pasitelktų Spider-Man'o įrankius nesugebėtų taip greitai susiorientuoti.
„Filmo parengimas, atsiperkamumas – viskas kino teatrų rinkoje visame pasaulyje pagrįsta procentiniu atlygiu. Jeigu filmą pažiūri tūkstantis žiūrovų – tai visi gauna atitinkamą atlygį, jei 100 tūkst. – analogiškai atlygis visiems didesnis. Procentinis atlygio modelis – klasikinis ir nekintamas“, – pelno aspektą pažymėjo jis.
Reikės laiko įsivažiuoti
„Skalvijos kino centro“ vadovė Vilma Levickaitė žinią priėmė ramiai. „Sudėtinga, buvome užsidarę pusę metų, esame šiek tiek praradę formą ir žiūrovams bus daug kas pamiršta. Reikės laiko įsivažiuoti, bet viskas įmanoma. Iššūkių bus, tačiau jie įveikiami“, – įsitikinusi ji.
Be to, tikino pašnekovė, jie jau yra pasirepetavę – po pirmojo karantino kino teatrai atsidarė po trijų mėnesių uždarymo. „Dabar bus sudėtingiau, dvigubai ilgesnis užsidarymo laikas, bet išspręsime problemas“, – optimistiškai žvelgė pašnekovė.
Tačiau ji neslėpė, yra nusiteikę, kad šis atidarymas bus sudėtingas – juk karantinas tebesitęsia.
„Susitaikėme, kad šis etapas bus nuostolingas, bet jis tiesiog turi įvykti – kažkaip išgyvensime. Sudėtingiausia – nestabilumas, neapibrėžtumas. Esame nutolę nuo žiūrovų, o žiūrovai nuo mūsų. Nebeturime tos intuicijos, nežinome, kaip pasikeitė jų įpročiai, poreikiai. Ar jie lankysis, kokia apimtimi, kokiais srautais? Kaip jie jausis kino teatre? Visa tai yra nežinoma, neramina tai, bet kaip ir sakiau, reikia dirbti ir viskas“, – išsakė savo abejones V. Levickaitė.
