– Apie paramą augalininkystei ir jos skatinimo programas kalbama pakankamai mažai. Kuo tai gresia?
– Augalininkystei atiteks pagrindinė našta prisitaikant prie Žaliojo kurso reikalavimų. Didieji pokyčiai ir iššūkiai bus skirti mums. Gyvulininkystės sektorius turės prisidėti, tačiau visi supranta, kad norint sumažinti į aplinką išmetamo metano kiekį yra vienintelis būdas sumažinti karvių skaičių, tačiau to daryti niekas nenori. Vietoj to bus ribojamas pesticidų ir trąšų naudojimas, tačiau apie tai garsiai nekalbama.
Mes arba nepasieksime iškeltų tikslų, arba pažeisime pagrindinį Žaliojo kurso principą, kuris sako, kad tikslų negalima siekti pažeidžiant žmonių gerovę ir finansinį saugumą. Strategijose pabrėžiama, kad permainos negali sumažinti ūkių finansinio gyvybingumo, tačiau kol kas finansavimo pasiekit šiems tikslams valdžios planuose mes nematome jokio.
– Kokios gali būti tokios politikos pasekmės?
– Jei nenaudosime modernių technologijų, kurioms reikia milžiniškų investicijų, o tiesiog apribosime pesticidų ir trąšų naudojimą, mažės derlius. Tuo pačiu kris ūkininkų šeimų pajamos ir jų finansinis saugumas bus pažeistas, kaimo žmonių gyvenimo kokybė sumažės.
– Koks šiandien vidutinis augalininkystės ūkis ir kiek galėtų kristi jo pajamos?
– Lietuvoje vidutinis ūkis apie 200 hektarų ir jo pajamos, jei tiesiog laikysimės Žaliojo kurso reikalavimų ir nenaudosime modernių technologijų, kris 20 – 30 proc. Kiek tiksliai niekas nežino, nes į mūsų raginimus valdžiai padaryti kaštų ir naudos analizę ar poveikio vertinimą niekas neatsiliepė. Viskas daroma „iš lubų“. Visa laimė, kad šiuos skaičiavimas užsakė Europos Parlamentas ir prancūzai juos atliko. Kol kad tai praktiškai vienintelė rimta studija. Kita atlikta JAV žemės ūkio departamento. Abiejų tyrimų išvada paprasta – mažėjimas apie 25 proc. Jei ūkio pelningumas siekia 10 proc., o mes prarasime 25 proc. tai reiškia žlugimą.
– Tačiau mes ne kartą matėme, kaip mažėjant derliui dėl prastų gamtinių sąlygų tiesiog kyla kainos ir tai kompensuoja ūkininkų praradimus. Galbūt taip pat nutiks ir šį kartą?
– Galimas toks variantas, tačiau prisiminkite, kad Indija, Rusija ir Kinija jokio Žaliojo kurso įgyvendinti net neplanuoja, trąšas naudos dar didesniais kiekiais ir pasaulis bus aprūpintas pigiu maistu. Mes, europiečiai, tiesiog liksime užribyje.
– O kaip planas pakeisti dalį sintetinių trąšų paprasčiausiu mėšlu, kad būtų laikomasi Žiedinės ekonomikos principų ir tarp ūkių vyktų mainai?
– Man juokingas šis planas, lyg mes Lietuvoje turėtume nereikalingo mėšlo. Ministras šneka vėjus. Duokit to mėšlo ir mielai naudosime, tačiau patys gyvulininkystės ūkiai jo turi per mažai.
– Kokia gali būti išeitis ir sprendimai. Nuo šio kurso nepabėgsime.
– Mes siūlome išeitį ir esame už Žalią kursą, tačiau mums reikia milijardo modernioms technologijoms. Patys ūkiai neturi tokių resursų, kad galėtų įgyvendinti šiuos tikslus. Siūlėme tai įtraukti į DNR planą, bet Vyriausybė pasiūlymą atmetė ir sakė, kad ši mūsų priemonė padidins valstybės biudžeto deficitą. Liepė verstis su KPP (Kaimo plėtros programa), kurios lėšų ir taip trūksta. Vien jei norėsime išplėsti ekologinių ūkių plotus iki 2030 m. dirbti 25 proc. plotų ekologiškai, kaip to reikalauja ES, vien tam pinigų neturėsime.
– Kiek 200 ha ūkiui reikia investuoti, kad prisitaikytų prie naujų reikalavimų?
– Tokiam ūkiui reikia įsigyti tris modernius agregatus: purkštuvą, tręštuvą ir sėjamąją, kurie kainuotų apie 500 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad ūkininkas iš savo lėšų to padaryti tiesiog negali.
Toks ūkis vidutiniškai iš hektaro uždirba 300 eurų, tai 60 tūkst. eurų per metus iš kurių turi pragyventi ūkininko šeima. Dantis sukandęs jis gali skirti 20 – 30 tūkst. eurų iš šių lėšų gali skirti investicijomis. Tačiau problema, kad tenka nuolat lįsti į skolas ir nuolat pirkti žemę, be kurios negali dirbti.
– Tačiau jau seniai kalbame, kad augalininkystės ūkiai gali pereiti į gyvulininkystę ir taip padidinti iš hektaro gaunamą pridėtinę vertę.
– Nesąmonė, niekas niekur nepereis. Kaip galima pakeisti veiklos sritį ir gauti paramą, jei ten įrašyti keisti reikalavimai. Pavyzdžiui, jei žmogus pasiryžta užsiimti pieno gamyba ir statyti fermą, kad diversifikuotų ūkį, pagal paramos reikalavimus po dvejų metų jo pajamos iš gyvulininkystės turi būti daugiau kaip pusė ūkio pajamų. Tą padaryti per kelis metus neįmanoma, arba investicijos turi būti neprotingos dydžio.
Valdininkai šneka vieną, o daro kita. Tai nekompetencijos pasekmė.
– Dėkui už pokalbį
