Menininkas Denisas Kolomyckis Iną pažinojo nuo paauglystės, todėl žinia apie netikėtą bičiulės netektį jam buvo labai skaudi. Aktoriui ji buvo artima it šeimos narė, tačiau jam net sunku pagalvoti, ką šiuo metu išgyvena tikroji Inos šeima.
„Paskutinį kartą susiskambinę buvome, regis, prieš 3-4 savaites. Ji tuo metu prižiūrėjo ir slaugė močiutę. Tai be galo skaudi netektis, tragedija, suvokiant, kokiomis aplinkybėmis jos netekome.
Ina buvo unikali savo specialybėje, unikali buvo ir kaip žmogus: be galo talentinga, jautri, filosofiška. Artimai bendravau ir su ja, ir su jos šeima. Ryšį palaikėme ir tada, kai ji buvo Paryžiuje, ten kartu leisdavome laiką.
Aišku, kad sudėtingiausia šiuo metu yra šeimai. Tai labai netikėta, beprotiškai sunki patirtis. Absoliučiai visi gražiausi žodžiai pasaulyje keliauja jai.
Iną pažinau dar tada, kai jai buvo, regis, 12 metų. Jos geriausia draugė buvo prodiuserės Jurgos Dikčiuvienės duktė Gabrielė. Jos buvo neatskiriamos, kaip seserys. O aš tuo metu dirbau su Šarūnu Bartu. Bet būnant drauge turėjome ne tik darbinius santykius, mes visi jautėmės kaip šeima. Kartu leisdavome vasaras, dienas ir naktis. Taip, tai buvo darbas, bet kartu jaučiausi tarsi įleistas į šeimą. Dėl to labai skaudu, nes ji man buvo kaip šeimos narys. Sakau „kaip“ iš pagarbos tikrajai Inos šeimai, nes draugams, kolegoms ši netektis skaudi, bet artimiesiems tai išvis nesuvokiamai skaudu.
Vienas iš ryškiausių prisiminimų apie Iną – vasaros, kurias leisdavome sodyboje Bekupėje. Ji anksti atsikeldavo, pasiimdavo kelias knygas ir, nuplaukusi iki vidurio ežero, jas skaitydavo nuo ryto iki vakaro. Nevalgydavo, negerdavo, tik skaitydavo vieną po kitos. Ir tik vakare, saulei leidžiantis, ji sugrįždavo iš ežero. Man tai labai ryškiai įstrigę atmintyje ir puikiai nusako, koks ji buvo žmogus – gili, filosofiška“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Aktorius Laurynas Jurgelis su Ina dirbo kino juostoje „Walden“. Menininkas patikino, kad tiek filmavimo aikštelėje, tiek realiame gyvenime ji buvo labai teigiamas žmogus, kuriuo buvo galima pasitikėti.
„Ina iš tikrųjų buvo labai jautri ir turėjo labai ryškų savo pasaulį, kurį ji dažnai matė savaip.
Darbo metu nereikėdavo ilgai pliurpti, užtekdavo vos kelių žodžių ir ji iškart suprasdavo, ką reikia daryti ir kaip reikia vaidinti. Procesas tame filme buvo gana ilgas, mums abiems tai buvo pradžia pilno metro filmuose. Buvo iššūkių, bet kažkaip viską įveikėme kartu.
Po to, nors ir nebesifilmavome drauge, palaikėme ryšį, vis kažkur susitikdavome, pabendraudavome. Tokia žinia labai netikėta, labai skaudi, labai nesąžininga ir tragiška, kas čia atsitiko. Labiausiai apima nesąžiningumo jausmas. Atrodo, kad taip neturėtų būti. Mintys apie ją tik pačios geriausios“, – šiltai atsiliepė buvęs filmo kolega.
Pianistas, kompozitorius ir grupės „Saulės kliošas“ narys Giedrius Nakas Iną sutiko filmavimo aikštelėje. Abu jauni aktoriai atliko vaidmenis Š. Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“.
„Mes su Ina nebuvome labai artimi draugai, filmuodamiesi filme taip pat nebuvo taip, kad nuolatos drauge filmuotumėmės. Bet, taip, mes dirbome kartu, teko bendrauti ir iš tiek galėjau susidaryti įspūdį, kad tai buvo labai fainas žmogus. Manau, visi panašiai pasakytų, kad ji buvo jautri, protinga, įžvalgi, linksma mergina. Ina man atrodė brandžiai besielgianti, mąstanti, kukli. Ji buvo gilus žmogus. Labai liūdna ir gaila, kad tokio amžiaus žmogui taip baigėsi gyvenimas.
Tiek aš, tiek ji esame iš menininkų šeimų ir patys siekėme savirealizacijos meno srityje, todėl iškart pajutome bendrumo jausmą. Kuomet bendrauji su žmonėmis, kurie nėra labai susidūrę su tokiu pasauliu, būna visai kitoks kontaktas, o su ja buvo viskas aišku ir paprasta, kadangi turime panašų gyvenimo foną.
Nors nebuvome itin artimi draugai, yra tekę bendrauti ir už darbo ribų. Prieš keletą metų esu buvęs Paryžiuje, kur Ina mokėsi, buvome susitikę, ėjome į koncertą, su draugų kompanija aplankėme kavines. Ir tada jautėsi jos fainas, linksmas būdas, bet kartu ir asmenybės gilumas. Ina buvo brandesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gali pasirodyti, kad ji tokia smulki, maža, mielai atrodanti mergina, bet net ir jos kalbėjimas, maniera, elgesys išduodavo, kad be viso to ji į daugelį dalykų žiūrėdavo giliau ir jautriau.
Tiesiog sunku suvokti, kad taip staiga viskas gali nutrūkti žmogui. Aišku, taip gyvenime vyksta – žmonės miršta, nelaimės nutinka. Bet labai liūdna, kad viskas įvyko tokiomis aplinkybėmis. Net jei ir norisi dėl kažko piktintis, tai nieko nepakeis. Išlieka gilus liūdesys“, – neslėpė G. Nakas.
Viena iš Inos draugių apie ją atsiliepė taip pat itin jautriai ir pasidalino kadaise jos išsakytais prasmingais žodžiais.
„Ji buvo tas žmogus, kuris net ilgesnį laiką nebendraujant netapdavo mažiau draugas. Jos tyrumas, atvirumas ir nuoširdumas buvo neišpasakytas, o meilė kitiems ir pasauliui – neaprėpiama.
Ji visada sutikdavo ir išlydėdavo kiekvieną su šypsena, buvo labai jautri, tuo pačiu ir labai nuotaikinga. Sunku rinkti žodžius.
Saugoju ir saugosiu jos dovaną ir žodžius man, kuriuos dabar galiu skirti ir jai, jie tikrai puikiai jai tinka: „Tu labai stipriai myli, ir mylima esi ir būsi, ir išvis meilė tau skirta yra...“
Inutė visad liks širdyje ir mintyse. Labai sunku suvokti, kad gyvenimas šitaip nutrūko“, – savo mintimis su Delfi dalijosi ji.
Jai antrino ir kita Inos bičiulė: „Liūdna. Paryžiuje teko susipažinti ir bendrauti, ji pati kabinosi į gyvenimą ir mokslus, Vilniuje grįžusi džiaugėsi studijomis, tikrai labai gera ir nuoširdi mergaitė. Užuojauta artimiesiems.“
Žinią apie Š. Barto šeimoje išgyvenamą skaudžią netektį Delfi patvirtino ir garsaus režisieriaus prodiuserė Jurga Dikčiuvienė, dirbanti jo filmų studijoje „Kinema“.
„Naktį pranešė, kad taip nutiko“, – sunkiai žodžius rinko kolegė.
Pašnekovė patikino, kad šią skaudžią netektį išgyvena visa Š. Barto aplinka.
„Ji buvo labai artima“, – tikino J. Dikčiuvienė.
Prodiuserė antrino, kad Š. Bartas buvo ir yra labai artimas su visais savo vaikais, todėl tokia baisi žinia be galo sukrėtė režisierių.
Tragediją išgyvenanti šeima remiasi vieni į kitus bei artimuosius.
„Remiamės vieni į kitus. Kalbėjau su juo, be abejo. Mes buvome artimi su vaikais. Maža to, kad pažįstami esame jau 25 metus – tiek kiek ji gyveno, tiek, kiek ji buvo šioje Žemėje“, – jautriai kalbėjo ji.
Š. Barto dukterį pražudęs vairuotojas buvo neblaivus, tačiau kol kas ieškoti teisybės nukentėjusi pusė neskuba – dabar visas mintis atėmusi sunkiai suvokiama širdgėla.
„Man atrodo, kad dar per anksti apie tai kalbėti. Net nebuvo tokia mintis kilusi. Aišku, vėliau galbūt tokia mintis kils, kai bus aptariamas to žmogaus likimas“, – svarstė prodiuserė.
Pasiteiravus, ar maršrutas, kuriuo tą lemtingą naktį važiavo jauna mergina, jai buvo įprastas, J. Dikčiuvienė to konkrečiai nežinojo, tačiau patikino, kad dviračiu ji išvažiuodavo dažnai.
„Tai nebuvo kelionė namo. Ji važiavo pasivažinėti tiesiog. Ir taip baigėsi viskas. Ji dažnai išvažiuodavo dviračiu, tuo pačiu kažką apgalvodavo, apmąstydavo. Ji tą dažnai darydavo. Tik gal ne Antakalnyje, o Valakampiuose – ten, kur ir gyveno. Mes nekalbėjome apie tai. Nežinau, kodėl tą akimirką ji atsidūrė būtent ten“, – apmaudo neslėpė pašnekovė.
Išreiškus užuojautą ir viltį, kad galbūt laikas bent kiek nors apmažins žaizdas, J. Dikčiuvienė viltingai padėkojo.
„Turbūt, aš irgi to tikiuosi“, – jautriai pokalbį užbaigė moteris.
Ina sekė tėvų pėdomis ir yra atlikusi vaidmenis Š. Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“, Kristijono Vildžiūno darbe „Senekos diena” ir čekų režisierės Bojenos Horackovos juostoje „Walden“.
Žinią apie netikėtą aktorės mirtį pranešė Delfi. Vairuotojas, pražudęs tuomet dviračiu važiavusią I. M. Bartaitę, buvo neblaivus – alkotesteris parodė 1,00 prom. Pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Užuojauta artimiesiems, bičiuliams, kolegoms ir talento gerbėjams.
