Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.
Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“ (Mk 16, 1–6)
„Resurrectio Domini, spes nostra – Viešpaties prisikėlimas yra mūsų viltis“ (šv. Augustinas, † 430). Šiuo tvirtinimu didysis vyskupas savo tikintiesiems paaiškino, kad Jėzus prisikėlė, idant mes, nors ir turime mirti, nepultume į neviltį manydami, jog mirtimi gyvenimas galutinai baigiasi; Kristus prisikėlė, kad dovanotų mums viltį.
Iš tiesų vienas labiausiai žmogui nerimą keliančių klausimų yra štai toks: kas bus po mirties? Velykų iškilmė leidžia mums į šią mįslę atsakyti: paskutinis žodis tenka ne mirčiai, nes galiausiai pergalę švenčia Gyvenimas.
Ir ši mūsų tikrybė pagrįsta ne tiesiog žmogiškaisiais samprotavimais, bet istorine tikėjimo duotybe: Jėzus Kristus, kuris buvo nukryžiuotas ir palaidotas, prisikėlė su pašlovintu kūnu. Jėzus prisikėlė, kad ir mes, į jį tikėdami, galėtume turėti amžinąjį gyvenimą.
Šito skelbimas yra Evangelijos žinios šerdis. Tai pabrėžtinai tvirtina šv. Paulius: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ Ir priduria: „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 14. 19).
Auštant Velykų rytui pasaulyje prasidėjo naujas vilties pavasaris; su šia diena jau prasidėjo mūsų prisikėlimas, nes Velykos žymi ne tam tikrą istorijos momentą, bet yra naujo būvio pradžia: Jėzus prisikėlė ne tam, kad jo atminimas liktų gyvas mokinių širdyse, bet kad pats mumyse gyventų ir mes jame jau dabar galėtume ragauti amžinojo gyvenimo džiaugsmo.
Todėl prisikėlimas yra ne teorija, bet istorinė tikrovė, kurią Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, apreiškė per savo Paschą, perėjimą, atvėrusį tarp žemės ir dangaus „naują kelią“ (Žyd 10, 20).
