Šaltojo karo laikais Vakarai ir Sovietų sąjunga ne kartą buvo arti branduolinio karo slenksčio ir viena į kitą buvo nutaikiusios dešimtis tūkstančių branduolinių galvučių. Augant šių skaičiams buvo plečiami ir taikinių sąrašai: nuo strateginių priešininkų objektų – vadaviečių, svarbiausių karinių bazių iki civilinių pramonės centrų ar smulkesnių, pavienių objektų, tokių kaip radarai.
Ne paslaptis, kad branduolinių taikinių būta ir Lietuvoje: Šaltojo karo laikais NATO čia matė ne sovietų okupuotą šalį, o teritoriją, kur nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki pat Nepriklausomybės atgavimo buvo dislokuota šimtai sovietų branduolinių ginklų – galvučių, bombų, artilerijos sviedinių ir jų pristatymo priemonių – balistinių, sparnuotųjų raketų, orlaivių, pabūklų išdėstytų slaptose karinėse bazėse, oro uostuose, į kur ir buvo nutaikyti JAV branduoliniai ginklai.
Bet taikinių sąraše buvo ir daugiau objektų, ne tik karinių: tai buvo ir oro uostai, ir pramonės centrai – kitaip sakant miestai, tokie, kaip Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, netgi Palanga, Marijampolė, Alytus, Radviliškis ir Kėdainiai, Varėna. Branduolinio karo atveju virš jų būtų detonavusios 160 kilotonų galios Mark 6 bombos.
Ir tai – tik vienas sąrašų, kuris buvo sudarytas 1956-siais JAV ir paviešintas 2015-siais. Savus sąrašus turėjo ir britai, kurie buvo pasiruošę suduoti atsakomąjį smūgį Sovietų sąjungai. Pastaroji, savo ruožtu, svarstė ir apie prevencinį smūgį Vakarams. Abejose pusės buvo tūkstančiai karininkų ir eilinių kareivių, nuo kurių veiksmų priklausė ar bus įvykdyti sprendimų priėmėjų įsakymai.
Tarp tokių kariškių buvo ir Viktoras Voroncovas, rusas, kuris prieš keliolika metų savo tėvyne pasirinko Lietuvą. Jo paviešintas prisiminimas apie tarnybą sovietinėje armijoj atskleidė daugiau ne visiems žinomų detalių apie tai, kam ruošėsi sovietų kariškiai strateginėse raketinėse pajėgose.
