Iš pradžių turėjo kitokią viziją
Raseinių rajone esančiame Plikių kaime prieš 9-erius metus įkurtas salotų ūkis atrodė visai kitaip nei šiandien. Ūkio savininkai pasakoja turėję visai kitokią viziją. Šiuo metu ūkis sudaro 400 ha, iš jų salotos auginamos maždaug 50 ha plote. Likusioje žemėje auginama grūdinė kultūra.
Iš viso čia investuota keli milijonai eurų. Investicijos nestoja ir per pandemiją, šiuo metu įrenginėjamas pastatas darbuotojams.
„Sodyba nebuvo pirkta tokiam ūkiui, patys tokios didelės vizijos neturėjome. Paskui pradėjo tai vienas, tai kitas pastatas dygti. Iš pradžių galvojome apie gyvenamąją sodybą, visai kitą linkmę buvome sumąstę, daugiau į turizmą, kempingus pasistatyti. Tačiau nuėjome gera linkme, kur viskas žinoma ir viskas aišku. Ką išmanome, tą ir darome“, – pasakoja sutuoktiniai.
Susipažino salotų ūkyje
Vaidas ir Irma susipažino emigracijoje, dirbdami salotų ūkyje Danijoje. Moteris išvyko 1997 m. būdama dar nepilnametė, o po kelių metų ten pat atsidūrė ir Vaidas. Jis skaičiuoja, kad emigracijoje, dirbdamas sezoninį darbą, iš viso išbuvo 14 metų.
„Pati išvykau 1997 m., sesuo pasiėmė vasaros atostogų. Tuo metu Lietuvoje užsienis buvo wow, kaip į stebuklų šalį papuoliau, atvykusi į Daniją, nors pradžia buvo sunki, ir ašarų buvo. Tačiau kai dabar čia pas mus smagu, tikrai daugiau niekada nevažiuočiau. Smagu pakeliauti, pamatyti kitą kultūrą, pasisemti patirties, tuo metu pas mus tokių galimybių nebuvo.
Viskas priklauso nuo paties žmogaus – ar jis tikisi atvažiuoti padirbti sezoną ir grįžti, ar žiūri į priekį ir kaip, ką kurti į ateitį. Mes visada mąstėme į ateitį, nežiūrėjome, kad „čia ir dabar“. Jaunimas dar dabar atvažiuoja užsidirbti mašinai ir sako, kad jau gana, važiuoju namo, bet nemąsto, kad mašiną ir remontuoti reikės, ir kuro“, – apie emigraciją kalba Irma.
Sutuoktiniai pasakoja visada svajoję sugrįžti į Lietuvą, tad susitaupę verslo pradžiai 2012 m. susikrovė daiktus ir visam laikui grįžo į Plikių kaimą, kur Vaidas turėjo senelių žemės.
„Visada išvažiavęs jautiesi, kad tu ten trumpam, laikinai, visada nori grįžti“, – sako Irma.
„Jei nuvažiuoji pusę metų, metus ar dvejus, emigracijos nepajausi, bet jei gyveni nuolatos... Vakarų Europoje į tave žiūri kitaip“, – priduria Vaidas.
Augina 10 salotų rūšių
Darbas salotų ūkyje – sezoninis. Salotų sodinimas prasideda apie kovo 20 dieną, o baigiasi maždaug rugsėjo viduryje. Pirmosios salotos raškomos maždaug gegužės viduryje, o priklausomai nuo salotų rūšies ir oro sąlygų, derlius tęsiasi iki pat žiemos. Pasitaikius geriems metams, iš 50 ha žemės kasmet nuimama apie 2,8 derliaus. Čia auginama apie 10 skirtingų salotų veislių: aisbergo, rumuniškos, lapiniai kopūstai, mažieji špinatai ir t. t.
Salotų daigai į Nagreckių salotų ūkį atkeliauja iš Vokietijos. Šių metų pirmus daigus šeimininkai jau turi, laukia šiltesnių orų ir netrukus pradės sodinimą laukuose. Šį darbą atlieka mašinos, mat rankų darbas ne toks našus.
„Rankomis pirmą dieną būtų galima pasodinti 15 tūkst., antrą dieną – 12 tūkst., vėliau – 10 tūkst. daigų. Su mašina – 100 tūkst. Tokių kiekių rankomis nepasodinsi, konkurencija“, – pažymi Vaidas.
Dėl pandemijos apyvarta krito apie 20 proc.
Kartu su ūkio savininku Vaidu prieš 9-erius metus ūkį pradėjo kurti ir Danijoje kartu dirbęs jo draugas Edgaras Šidiškis. Šiandien jis ūkio pardavimų vadovas. Jis plačiau papasakojo, kaip ūkį paveikė pandemija ir kokie didžiausi iššūkiai tenka salotų augintojams.
Kaip pažymi, produkcija realizuojama didžiuose Lietuvos prekybos tinkluose, tokiuose kaip „Iki“, „Rimi“, „Lidl“, taip pat eksportuojama į Latviją, Estiją, per tarpininkus – į Baltarusiją ir Rusiją.
Nemažą dalį produkcijos salotų ūkis parduoda barams, restoranams. Todėl per pandemiją šiems užsidarius, teko ieškoti pardavimų kanalų. Pašnekovas skaičiuoja, kad dėl pandemijos apyvarta sumažėjo apie 20 proc.
„Iš pradžių buvo daug baimės, kad dėl pandemijos nepavyks atsivežti daigų, bet didesnių problemų nekilo.
Pandemija stipriai paveikė pardavimus. Mūsų nemažą dalį produkcijos užima barai, restoranai. Kadangi viskas buvo sustoję, stipriai tai pajautėme. Teko mažinti kainas, kad galėtume daugiau parduoti prekybos tinklams, eksportuoti“, – pasakoja E. Šidiškis.
Daugiausiai nuostolių – dėl gamtos
Vis dėlto daugiau sunkumų kartais atneša gamta. Šalnos, krušos, sausros, miško gyvūnai – pagrindinės ūkio rizikos, nuo kurių Lietuvoje daržovių niekas nedraudžia.
„Daugiausiai nuostolių pridirba kruša, antras stiprus veiksnys – sausra, su ja dar kažkiek gali kovoti laistydamas. Bet jeigu labai šlapia, kaip buvo prieš keletą metų, praktiškai visas laukas – supuvęs.
Vieni metai gali būti geresni, kiti – prasti, treti – neblogi. Todėl auginame ir grūdus – vienais metais daugiau grūdai „paveža“, kitais – daugiau salotos“, – pasakoja pardavimų vadovas.
Situaciją gelbsti įdarbinimo kvitai
Jis tikina, kad ūkiui galimybių plėstis yra, tačiau sunkumų kyla dėl darbo jėgos trūkumo, todėl tenka plėstis po labai nedaug.
„Su darbo jėga turime didelę problemą. Nemažą dalį darbuotojų prisiviliojame iš užsienio – bendradarbių, kai kurie dirbo tuose pačiuose ūkiuose Danijoje. Kita grupė žmonių – vietiniai, kai kurie ne vienerius metus dirba. Kiti per pažįstamus ateina dirbti“, – sako jis.
Anot jo, Raseinių rajone įsikūręs salotų ūkis atlyginimais prilygsta užsienio užmokesčiui. Vidurkis siekia apie 1000 Eur: „Labai įvairiai, galima uždirbti nuo 800 iki 1200 Eur, atskaičius mokesčius. Užsienyje gal porą šimtų daugiau uždirba, bet gyvena ne namuose, kitos išlaidos prisideda.“
Vasarą čia darbuojasi iki 50 darbuotojų, tarp jų ir jaunimas – moksleiviai ir studentai. Tačiau E. Šidiškis pripažįsta, kad su kaimo gyventojais kartais kyla problemų, tad gelbsti įdarbinimo kvitai.
„Įdarbinęs žmogų nežinai, koks jis ateis. O kaimo žmogus mėgsta ir taurelę pakilnoti. Kai žmogus dirba su kvitais, gali jį patikrinti. Darbuotojai pas mus pradeda dirbti pagal paslaugų kvitus, matai, koks darbuotojas – nori dirbti ar ne. Labai geras dalykas, paskui įdarbini pagal sutartį“, – pasakoja pardavimų vadovas.
