Neigiamos emocijos: kartais naudinga ne neigti, o pasinerti ir išgyventi
Kai žmogus patiria ypatingai stiprias neigiamas emocijas, staigiai suvaldyti stresą tampa sudėtinga, mat pirmiausia reikia „iškrauti“ susikaupusias emocijas: „Reikia paverkti, papykti. Negali pasakyti, kad reikia panerimauti, bet irgi neblogai, kai žmogus įsivaizduoja kažką maksimalaus, ko jis bijo, ir paaiškėja, kad net ir tai nėra taip baisu. Tiesiog reikia į tas emocijas giliai įeiti, neverta stengtis per jas peršokti.“
Kartais, sako psichologė, tinkama ir atvirkštinė technika – stengtis kiek įmanoma greičiau nukreipti mintis ir energiją kitur, užsiimti mąstymo reikalaujančia veikla, nes kai kurie žmonės gali taip panirti neigiamuose išgyvenimuose ir kančiose, jog praranda valdymo įrankį.
Emocijų, anot G. Petronienės, nereikėtų neigti ir dirbtinai tildyti vidinio balso: „Emocijos sako apie kažką svarbaus. Tarkime, jei aš atsibundu su kažkokiu neaiškiu nerimo jausmu, kad gal blogai išsirinkau pavyzdžiui lempą, tai visai verta sustoti ir pažiūrėti, gal aš tikrai ją išsirinkau blogai. Arba jei ima susierzinimas dėl to, kaip kažkas su manimi vakar elgėsi – galbūt iš tikrųjų ten verta susierzinti ir labiau, gal tai yra ženklas, kad reikia padaryti kažkokius pokyčius, susitarti dėl kitų bendravimo taisyklių.“
Specialistė sako, kad ypač svarbu pastebėti, jei emocijos tampa nebevaldomos: „Atrodo tokie paprasti dalykai, bet, kai jau reikia pastebėti, paaiškėja, kad jokio junginio tarp mano mąstymo ir mano emocijų nėra: mąstymas – smegenų žievėje, emocijos – smegenų centruose. Kai užeina emocijos, žmogus pamiršta visą psichologiją ir pradeda veikti bet kaip. Taigi, svarbu pastebėti „O, aš jau nervinuosi, tuoj kažkas bus“. Pastebėjus padaryta 50 proc. darbo.“
Lėtinė įtampa: kaip atpažinti ir kada derėtų kreiptis į specialistus?
Pastebėjus, kad artėja didelis emocinis protrūkis, psichologė pataria mėginti pabėgti iš situacijos: galbūt greitai išeiti pasivaikščioti, nueiti į dušą ar pan., kad nespėtume peršokti į konfliktavimo, pasiaiškinimų su kitais žmonėmis stadiją.
Jei emocijos užplūdo esant vienam – taip pat pravartu išeiti pasportuoti, paskambinti draugui ar staiga imtis kitos veiklos, kuri neleistų grimzti į neigiamų emocijų liūną. Kuo greičiau bus priimtas toks sprendimas – tuo, sako specialistė, mažesnė tikimybė įsisiūbuoti destruktyvių emocijų karuselėje.
Lėtinė įtampa ir lėtinis stresas – pagrindinis požymis, kad gyvenimas darosi bespalvis ir nebe toks džiugus. Kitų požymių gali net nebūti“, – kalba psichologė ir psichoterapeutė G. Petronienė. Anot jos, įtampa kūne, kai žmogus jame nebesijaučia taip gerai, kaip visada ir entuziazmo trūkumas – vieni iš lėtinės įtampos ženklų.
Kūrybiškumo, savęs valdymo stoka, polinkis į priklausomybes – nuo interneto iki persivalgymo – visa tai taip pat gali byloti, jog patiriamas lėtinis stresas: „Tarsi nieko klaikaus neįvyko, bet viskas po truputį važiuoja žemyn. Manau, karantinas daug žmonių taip ir paveikė.“
Kada jau derėtų pagalbos kreipti į specialistą? „Pas psichologą kreiptis visada nėra blogai, nes tai – kitas protingas žmogus, kuris gali tau pasiūlyti variantų, apie kuriuos tu nė neįsivaizdavai“, – kalba G. Petronienė. Tuo tarpu pagrindiniai požymiai, kad vertėtų kreiptis į psichiatrą, anot psichologės, yra trys: miego sutrikimai, valgymo sutrikimai (kai nebenorima valgyti ar atvirkščiai, valgoma neįprastai daug) ir dėmesio koncentracijos problemos, kuomet sunku susikaupti, sutelkti mintis darbui, mintys nuolat šokinėja ar pan.
Įtampos valdymo pratimai: naudinga išmokti bent du
Pandemija, sako G. Petronienė, pasitarnavo tuo, jog žmonės atrado ir ėmė plačiai naudoti virtualias konsultacijas su psichologais, psichoterapeutais: „Dabar žmogus iš bet kokio miestelio gali prieiti prie sostinių, net viso pasaulio psichologų. Tarkime, man labai gėda, kad kaimynai sužinos, jog einu pas psichologą, bet aš galiu paskambinti psichologui kad ir į Sankt Peterburgą. Tas psichologas manęs niekada gyvenime nesutiks, jei moku rusų ar anglų kalbas ir galiu kažkur kitur paskambinti. Galų gale, kad ir į kitą miestą paskambinti ir man ramu – net jei man labai gėda, neįmanoma atpažinti, kad aš išvis pas tą psichologą buvau.“
Įtampos suvaldymo pratimus, anot psichologės psichoterapeutės, kiekvienas žmogus turėtų prisitaikyti individualiai, vieno, visiems tinkamo recepto nėra, tačiau pravartu turėti du pratimus: tą, kurį darysite užklupus staigiems ir itin stipriems neigiamiems jausmams ir kitą, kurį praktikuosite, kai didelės krizės nėra, tačiau trūksta džiugesio ir gerų emocijų:
„Mano pratimas, kai matau, kad jau labai prastai su mano nuotaika – bėgu iš situacijos: visiems gražiai paaiškinu, kad man reikia truputėlį prasiblaškyti, nelabai gerai jaučiuosi. Išeinu prasiblaškyti, nueinu į parduotuvę, pakeliui pašneku su žmonėmis. Žodžiu, visiškai pakeičiu aplinką.
O, kai nėra labai blogai, tačiau nuotaika prasta, psichologė griebiasi dėmesio koncentravimo pratimų: „Kai matau, kad nuotaika nei šiokia, nei tokia ir nesuprantu, kodėl – ilgai darau kažkokį monotonišką dalyką. Pavyzdžiui, įsijungti ir klausyti su darbu nesusijusią paskaitą: pradžioje gal nuobodu, paskui įdomiau, paprastai beklausydama po 15 minučių pradedu grįžti į save, suprasti, kur esu, ko noriu. Tai – ne meditacija, tai – daug lengviau. Medituoti – kur kas sunkiau, kai yra stresas, tačiau tiesiog klausyti kažką monotoniško yra įmanoma.“
