„Pasimylėkime, jeigu ne kas dieną, tai kas antrą, o jeigu ne kas antrą, tai bent du kartus per savaitę ir nustok gulėti sekso metu lyg koks matracas!“ – prašo pastarasis. Negavęs ko nori, vyras moters naktį pavers pragaru, nes, nebūdamas smurtingu ir neprievartautoju, jis vis viena spaus savo varpą prie jos kūno, trinsis, lies ranka švelniai putę, kad nepažadintų… galiausiai – masturbuosis lyg beprotis. O moteris? Pradžioje apsimes, kad miega, kurį laiką tylės dantis sukandusi, galiausiai, jeigu turi kitą kambarį, nueis ir užsidarys.
Prieš tęsdama temą, noriu informuoti, kad šis mano straipsnis skirtas tiems, kuriems virš penkiasdešimt. Jaunesniems siūlau taip pat pasiskaityti, kad žinotumėte, kas jūsų laukia. Taigi, nors santuokoje gyvenantys, anot tyrimų, daug laimingesni nei susimetę, bet ilgalaikis gyvenimas kartu su vienu žmogumi nėra lengvas. Šiuolaikinė seksualizuota vartojimo kultūra vyrui ir moteriai perša modelį, kuriame kokybiški santykiai neįmanomi be nuolatinio sekso. Kitaip tariant, nėra sekso – nėra santuokos? Ar tas modelis teisingas?
Akivaizdu, kad naktis be sekso, kai labai norėjosi, bet „nedavė“ arba negalėjo, veikia visą kitos dienos būseną. Tik dienai išaušus, tuojau prasideda nuobodus spektaklis. Pažiūrėkime, kas jame rodoma, ypač kai visi teatrai uždaryti, bent šis trumputis virtualus spektaklis, tas mini gyvenimo vaizdelis leis pažvelgti per rakto skylutę į kito gyvenimą. Tiesa, nei kiek nesiskiriančio nuo tikrovės. Taigi: šeštadienio rytas, žmona gamina pusryčius. Aidi plaunami indai. Pasirodo vyras. Abu išsekinti nemalonios nakties varžytuvių, kas ką nugalės, ar ji jam duos pagaliau, ar ne. Žmona: „Labas rytas“.
Vyras, sukandęs dantis, tyli ir… Tai tiek. O kas toliau? Toliau – pantomima: spengianti tyla, nepatenkinti žvilgsniai, vienas kitas priekaištas dėl dulkių, susirinkusių kampuose, tiesiog duriant į dulkiną vietą pirštu. Įtampa nuolat auga. Trankomos durys. Abiejų kūno kalba – „kampuota“, praeidami pro vienas kitą nuleidžia akis arba žvelgia pro šalį, lyg sakydami, kad antra pusė yra tikra tuščia vieta. Jeigu turima vaikų, jie taip pat jaučia įkaitusią atmosferą, o jeigu jie jau palikę namus, tai nebelieka, už ko slėptis. Juk nepasakysi, kad vaikai nualino, nebeturiu jėgų? Karantinas verčia dirbti nuotoliniu, jeigu dar ne pensijoje, pas draugus vis dar lankytis draudžiama. Tad kiekvienas sau užsidaro savo kambariuose.
Kaip suktis iš padėties? Kaip vienam, kuriam seksas yra svarbesnis už gerus santykius, svarbesnis už orą, išleisti garą? Kai tau trisdešimt ar keturiasdešimt, nenoras mylėtis kyla dėl sveikatos problemų arba dėl blogų tarpusavio santykių. Kitų priežasčių nebūna. O kai tau virš penkiasdešimt ar virš šešiasdešimt? Kai bijoma įsitaisyti sau meilužę arba meilužį? Juk nesaugu po tiek metų išeiti į pasaulį ypač, jeigu vis dar vienas kitą mylima ir gerbiama, bet vat štai sekso nėra ir viskas griūna.
Tokios jau Lietuvoje susiklostė tradicijos. Ponui ar poniai virš šešiasdešimt ir – amen. „Sėdėk dėduk, sėdėk bobut, senk sau į sveikatą ir Dievą mylėk. Prie lysvių, prie vaismedžių, bobut, o tu, senuk, gal kokį daiktą sukonstruok, apie kokį dar čia seksą nešvankiai svajoji, juk jau nusenę esate“. Ir, jeigu garsiai tokių „nuraminimų“ jau nelabai išgirsi šiais laikais, nebent tam tikruose visuomenės sluoksniuose, tai neretai pats sau, pati sau tai pasakai. Ir nesvarbu, kad jaučiamės lyg trisdešimties, bet, va, užmeti akį į savo didžiausią priešą veidrodį ir šokas garantuotas. Skaičiuoji raukšleles, pražilusių plaukų jau ne vienas ir ne du, kuriuos galima staigiai išrauti, bet jau visa galva balta. Moterys nusidažys plaukus, o vyras? Retas dažysis, o ir gal nebėra ko ir nudažyti. Nuliundi, žmogau, pasitikėjimas savimi dingsta it rūkas ryte. Gerai apžiūrėję savo kūną randa milijoną neįprastų raukšlių, riebalų tose vietose „kur visi mato“. Apžiūri save, apžiūri ir savo vyrą, kuris jau „kašę“ – pilvą su keliais riebalų ratais išsiauginęs… Na, ne prekės išvaizda, ką čia ir kalbėti. Apie kokį dar seksą, kai gėdijiesi savo kūno, o vyras jau nebepanašus į kultūristą.
Apie ką aš čia kalbu? Apie trys dalykus, kurie veikia norą mylėtis, kai tau jai šito kaip ir nebereikia, nes moteriai ovuliacijos laikai jau pasibaigė, nėra vidinio gamtos reikalavimo gimdyti.
Pirma, tradicijos veikiančios pasitikėjimą savimi, tos, teigiančios, kad po penkiasdešimties seksas jau nebereikalingas, šlykštu net pagalvoti. Ir nesvarbu, kad šiais laikais „bobutės“ ir „senukai“ senai nesijaučia tokiais, gyvena iki aštuoniasdešimties ir daugiau. Žiūrėk, prof. Bronislovas Genzelis, kuriam aštuoniasdešimt septyneri, vedė keturiasdešimt metų jaunesnę, kaip ir partijos bičiulis Aloyzas Sakalas. Gražu! Deja, nesu girdėjusi, kad tokio amžiaus moteris susirastų perpus jaunesnį vyrą. Nebent tas būtų arabas arba afrikietis, ir ne, tai ne rasizmas. Tiesiog tokių atvejų pasitaiko visai neretai, nors, sunku nemanyti, kad senas europietes veda iš plynos meilės. Pamenat, beje, prof. Mariją Aušrinę Pavilionienę? Ji Turkijoje, būdama septyniasdešimties, susirado sau jaunesnį turką. Keliu kepurę jai už nepasidavimą „senos bobos“ tradicijai.
Antra, moteris neretai tampa menopauzės auka. Ji bando su savo dalia susitaikyti, nors nėra jokių mokslinių įrodymų, kad moteris negali atgauti geismo. Atgauna ir dar stipresnį nei anksčiau, nes nebereikia bijoti pastoti. Tiesiog daugelis moterų save nurašo, taip ir nesužinojusios, kad yra aibės būdų vėl patirti lytinę aistrą. Keli patarimai moteriai (vyras, jeigu sveikas, problemų su savo libido neturi) kaip elgtis, kad atgautum aistrą ir sugrąžintum savo nuostabiam vyrui, kenčiančiam nuo sekso stokos, kūnišką laimę:
• viskas priklauso nuo psichologinio požiūrio į save. Taip, vagina sausėja, neretai sergama inkontinencija, karščio bangos ir taip toliau, bet – priverskite smegenis ginti savo pilnavertį gyvenimą nuo menopauzės pasekmių. Pasidavimas gamtai – visai galimas atsisveikinimas su savo mylimu ir mylinčiu tave vyru. Tad netapkime egoistėmis.
• kreipkitės į sekso terapeutus (neįprasta ir vis dar gėdinga?), kurie jums tikrai patars, kaip naudoti papilvę, vaginą. Yra aibės nesunkių, bet veiksmingų pratimų. Jeigu vagina sausa, yra kiek nori specialių kremų ir – sekso žaisliukų. Tik nereikia jų gėdytis. Atgavusios aistrą, juoksitės iš pasidavimo menopauzės pasekmėms.
• nesigėdinkite kalbėtis su savo vyru, tačiau nepakanka jam paaiškinti, kur glūdi problema. Nuraminkite jį, pateikdama problemos sprendimą. Kam save sendinti tiesiog pasiduodant?
Trečia, tikrai ne vienas atvejis, kai mes, moterys, bandome kompensuoti geismo trūkumą visokiomis dvasingumo teorijomis, religinėmis sektomis, propaguojančiomis seksualinį susilaikymą ir susitaikymą su nenoru mylėtis. Pavyzdžiui, kaip galima prieštarauti indų guru Jidda Krišnamurti teiginiams apie super sureikšminto sekso svarbą? Paklaustas, ar pateisina homseksualumą, jis atsakė štai ką:
„Visiškai nesvarbu seksualinės orientacija. Problema glūdi kitur: begalinis žmonių santykių seksualizavimas, vartotojiška filosofija persmelkia ir gadina tarpusavio žmonių ir porų santykius. Seksas iškeliamas aukščiau visko, jis sakralizuojamas. Iš tikro, turėtų būti kitaip: laikas atsigręžti į protą, į smegenis, nusisukti nuo mus valdančios papilvės. Seksas vaidina nepaprastai svarbią vietą mūsų gyvenime, nes tai yra bene vienintelė giluminė patirtis. Intelektualiai ir emociškai mes prisitaikome, imituojame, sekame, paklūstame. Visuose mūsų santykiuose, išskyrus lytinius santykius, jaučiamas skausmas ir nesantaika. Seksas, būdamas toks skirtingas ir gražus, nuo jo esame tiek priklausomi, kad tampame sekso vergais. Sekso patirtis nepaprastai intensyvi, todėl mes jam teikiame didžiulę reikšmę. Bet, jeigu mes būtume nuo jo laisvi, tai nebūtų toks potraukis ir tokia problema. Mes gi mylimės kuo daugiau, kuo dažniau. Senoji visuomenė naująją visuomenę apibrėžia kaip neturinčia ribų, nes naujajai visuomenei seksas yra gyvenimo dalis. Išlaisvindamas protą nuo autoriteto, religinių receptų vergijos, seksas virsta viską aplink save suvartojančiu. Iš to galima pastebėti, kad meilei yra būtina laisvė – ne laisvė daryti tai, kas patinka, ar atvirai ar slapta pasiduoti savo potraukiui. Meilė ir yra laisvė“.
Tad kas iš šių tikrai įdomių minčių išplaukia? Visiškai atsisakyti seksualinių santykių pakeičiant juos filosofinėmis tiesomis apie visą aplink save naikinantį seksą? Šioje vietoje esu kategoriška – toks sprendimas yra elementaraus apsileidimo, pasidavimo menopauzės pasekmėms, visiško egoizmo ir nenoro pripažinti problemos pasekmė. Nei viena moteris, praradusi geismą, neturi teisės reikalauti iš sveiko vyro jam tapti einuchu, celibatą išpažįstančiu katalikų kunigu. Aš stoju į vyro pusę. Tikrai nenoriu paversti savo mylimą vyrą sekso išmaldos kaulytoju taip žeminant jį patį ir save. Kas nori geisti žeminamo vyro ant kelių rėpliojančio aplink moterį, (greičiau aplink jos jau nesveikai sudievintą putę) puikiai žinant, kad tereikia kiek su savimi pasidarbuoti, gauti gerų patarimų, nebijoti eksperimentuoti su sekso žaisliukais? Kad tereikia kažkaip išsirepečkuoti iš savo gyvybingus intymius santykius laidojančio susitaikymo su savo būsena, apsimetant tapus dvasingai. Taip, dvasingai tiek, kad jai pačiai jau bloga nuo jos kadaise mylimo, niekuo nenusidėjusio vyro ilgesingų žvilgsnių. Tokio, neva, dvasingumo pasekmė – vyro pyktis, kančia. Galiausiai – jo trenkimas durimis, arba – ramiai, tyliai norinčios mylėtis moters susiradimas.
Paklauskite save, gerbiamosios, ar tikrai norite perleisti savo vyrą meilužei, tapti gyvanašle? Žinoma, jeigu jau vyras įkyrėjo, neatitinka moters poreikių ir prie jų proto ribose neprisitaiko, tai taip, geriau skirtis. Juk gyvename vieną gyvenimą ir tikrai dažnai moteris, likusi viena, atsiskleidžia jai pačiai visai naujai, pajunta gal ir pilną gyvenimo skonį. Taip, jeigu atvejis toks.
O jeigu ne toks? Tai arba esate sadistė, arba tiesiog neišmanėlė. Gerai, o jeigu vyras nenori mylėtis, o norite jūs? Trys svarbiausios priežastys: sveikata, blogi santykiai ir – meilužė. Patarčiau abiem pasiskaityti šį mano straipsnį kartu. Jeigu atsisakys, o ir jums nemiela buvo skaityti šias mintis, paklauskite tada savęs, dėl kokių priežasčių. Bet klausti savęs, ypač savęs, reikia drąsos. Abiems reikia drąsos ir kartu pasikalbėti apie tai, „Ar gyvenimas poroje įmanomas be sekso? Liaudiškai tariant – ji man neduoda, jis nebenori“.
Bet, mano nuomone, pagyvenusių žmonių amžiuje seksas – tikrai ne viskas. Tačiau jeigu nėra, arba yra tik labai mažai sekso, tai dar pusė bėdos, galima pasitenkinti pačiai arba pačiam, nors tikrai norisi gyvo kūno, nes mes taip sutverti. Didžiausia bėda – nemokėjimas kalbėtis, mat kalbėjimo meno reikia mokytis. Jeigu kalba tik vienas ir, nenorėdamas tavęs išgirsti, nuolat užčiaupia tau burną tiesiog nutraukdamas pokalbį, nusisuka, nurodinėja, apie ką kalbėti negalima, tokie santykiai – ir be kalbėjimosi, ir be sekso yra pasmerkti. Laukia vienišos sielos gyvenimas ir miris tokiame pat vienišume. Ak, vien nuo šios minties nupurtė...
