Po kiekviena rekomendacija rasite informaciją, kur būtų galima pamatyti vieną ar kitą filmą.
Pirmam įrašui pasirinkau penkis visai neseniai į įvairias platformas atkeliavusius filmus. Keli iš jų man suteikė gerą pramogą, kiti sujaukė mintis, o dar vienas paveikė emociškai.
Tad nedaugžodžiaujant – šio savaitgalio TOP 5 pasirinkimai atrodo taip:
Zacko Snyderio „Teisingumo lyga“ (angl. „Zack Snyder’s Justice League“), 2021 m.
Ne paslaptis, jog pačiu laukiamiausiu pramoginiu šių metų kovo mėnesio filmu tapo režisieriaus Zacko Snyderio „Teisingumo lyga“ (angl. „Justice League“) arba, tiksliau, pataisyta filmo vizija, su kuria 2017 metais „DC“ komiksų gerbėjus įžeidė Jossas Whedonas. Tad po milijonus parašų rinkusių peticijų, pačios filmo komandos prašymų ir studijos „Warner Bros.“ nuolankumo, mes pagaliau galime išvysti tokį filmą, kurį ir buvo prieš keturis metus suplanavęs Zackas Snyderis. Ir jis jau nuo kovo 18 dienos yra pasiekiamas „HBO“ platformoje.
Filmo istorija sukasi apie Betmeną, Akvameną, Nuostabiąją Moterį, Kiborgą ir Blyksnį, kurie privalo sujungti savo jėgas kovai su žymiai pranašesniais priešais – Stepių Vilku ir Darksaidu. Nes tik būtent jie po netikėtos ir visą pasaulį sukrėtusios Supermeno mirties gali apginti Žemės planetą nuo blogio.
Prieš žiūrint šią Zacko Snyderio versiją nusprendžiau prisiminti, kas buvo 2017 metų filme, kad galėčiau adekvačiai įvertinti naują kūrinį ir, aišku, palyginti jį su prieš tai buvusiu filmu.
Tą siūlau padaryti ir Jums, nes tik tada galėsite įžvelgti visus šios naujos juostos privalumus, kuriais negalėjo pasigirti Josso Whedono pristatyta istorija.
Iš karto sakau, kad jokių „spoilerių“ mano trumpame atsiliepime nebus, nes filmas turi labai daug staigmenų ir netikėtų momentų, kurie padaro jį labiau žiūrovišku ir ne tokiu primityviu, kaip 2017 metų projektas.
Tai visiškai kitoks filmas su kitokiu požiūriu į herojus ir, kas svarbiausia, jame nėra nei vienos scenos, kurią sukūrė Jossas Whedonas. Kas nežino, tai tik 30% Zacko Snyderio nufilmuotų scenų pateko į galutinę 2017 metų versiją, o čia jau mes gauname tikslią režisieriaus viziją, kuriai netgi reikėjo specialių perfilmavimų.
Dėl ko man patiko šis naujas filmas, tai dėl labai kruopštaus požiūrio į herojus. Jeigu ankstesniame filme mes gavome labai neryškias jų ekspozicijas, kurios visiškai nejaudino, tai jau šioje juostoje herojams yra skirtas nemenkos trukmės ekraninis laikas. O viskas dėl to, kad žiūrovai galėtų su jais susitapatinti ir peržiūros metu jaudintis dėl jų likimo.
Todėl išplėstos kiekvieno iš pagrindinių personažų istorijos bei jų patekimas į superherojų komandą atrodo žymiai natūraliau, informatyviau ir epiškiau už tai, ką mes išvydome prieš kelerius metus. Tiesa, filme turime dar ir kelis naujus veikėjus bei tuo pačiu kelių senų herojų dizainas pasikeitė, kas, mano nuomone, pridavė šiam pasakojimui savitumo. Apie ką kalbu, neatskleisiu, bet patikėkite, staigmenų čia tikrai bus nemažai. Ir, kas svarbiausia, kai kurie nauji herojai atrodo taip šauniai, jog norėtųsi išvysti kokį dar vieną „DC“ filmą su jų įterpimu į istoriją.
Veiksmo juostoje netrūksta ir jis pakankamai šaunus, tačiau nepamirškime svarbiausio – ši nauja versija trunka virš keturių valandų, kas galbūt ne visiems žiūrovams suteiks malonumą, nes žiūrint tokios trukmės filmus dažniausiai yra daromos pertraukos, kas, žinoma, gali kažkiek sugadinti bendrą įspūdį. Bent jau man patinka žiūrėti filmus nuo pradžios iki galo be jokių sustabdymų, nes kitaip gali dingti įsijautimas į rodomą istoriją. Bet, kaip ten bebūtų, efektingai atrodančios batalijos yra vienu iš svarbiausių šios juostos privalumų, kurios laiko įtampoje ir neleidžia nuobodžiauti nei vienai akimirkai.
Be to, šis filmas turi ir kelis kitus pliusus, kuriais tampa „DC“ gerbėjams pritaikyti momentai bei pati dviprasmiškai atrodanti pabaiga, kuri priverčia kažkiek aiktelti. Ir viskas. Daugiau nieko nerašysiu apie turinį, nes nesinori gadinti Jums seanso.
Kalbant apie techninę dalį, tai mes turime vieną niuansą – vaizdas yra pateikiamas per 4:3 kraštinių santykį, kas, manau, tikrai ne visiems bus didelis džiaugsmas. Bet atmetus šį specialų režisieriaus sugalvotą manevrą, filmas yra kupinas specialiųjų efektų, kurie, aišku, buvo sukurti CGI dėka.
Ir šioje versijoje CGI man patiko labiau nei 2017 metų versijoje dėl to, jog jis atrodė kažkiek tikroviškiau ir tuo pačiu pats vaizdas buvo labiau priartintas prie komiksų. Taip pat filme turime itin šauniai prie rodomų scenų priderintas muzikines kompozicijas, puikų kameros darbą ir tvarkingą vaizdo bei garso montažą. Produkcijos dizainas epiškesnis nei Josso Whedono sukurtame filme, o meninis apipavidalinimas puikus, todėl kostiumai, dekoracijos, šukuosenos ir grimas atrodo pakankamai šauniai.
Vaidybos prasme, filmas irgi atrodo geriau, nes aktoriai turėjo žymiai daugiau laiko pristatyti savo veikėjus, dėl ko jų pasirodymai yra solidesni.
Benas Affleckas, Ezra Milleris, Gal Gadot, Henry‘is Cavillis, Jasonas Momoa ir Ray‘us Fisheris visiškai nenuvylė. Buvo čia galima pamatyti ir Jaredą Leto įkūnijusį naują Džokerį kaip ir Connie Nielsen, Amy Adams, Robin Wright, Jeremy‘į Ironsą, Joe‘į Manganiello‘ą, Joe‘į Mortoną, Williamą Defoe‘ą ir dar daug kitų. Ir šių mano paminėtų antro plano aktorių pasirodymai taip pat buvo neblogi. Na, tik turėčiau ką pasakyti apie Džokerį, bet nesinori čia jokių „spoilerių“.
Apibendrinus, Zacko Snyderio „Teisingumo lyga“ – tai žymiai kruopščiau atrodantis, geresnę istoriją bei populiarių „DC“ komiksų personažų atsiskleidimą turintis projektas nei 2017 metų vizija, kuris dar ir suteikia labai smagią bei neprailgstančią keturių valandų pramogą.
Pasiekiamas: „TELIA“ ir „GO3“
„Palmeris“ (angl. „Palmer“), 2021 m.
Kol kino teatrai vis dar yra uždaryti neribotam laikui, daugeliui platformų tai yra tikras aukso amžius, todėl kiekvieną savaitę vienoje ar kitoje iš jų galima užtaikyti ant kokio nors dėmesio verto filmo ar serialo.
Ir vienu iš tokių dėmesio vertų filmų tapo sausio 29 dieną „APPLE TV+“ platformoje pasirodžiusi žinomo iš puikių dokumentinių juostų „Prieš potvynį“ (angl. „Before the Flood“), „Dvi žvaigždės: vaidina Carrie Fisher ir Debbie Reynolds“ (angl. „Bright Lights: Starring Carrie Fisher and Debbie Reynolds“) ir „Oskarą“ pelniusio filmo „Užutėkis“ (angl. „The Cove“) režisieriaus Fisherio Stevenso drama „Palmeris“ (angl. „Palmer“).
Filmo istorija sukasi aplink ką tik iš kalėjimo paleistą buvusį mokyklinio amerikietiško futbolo talentą Edį Palmerį, kuris nori sugrįžti į normalų gyvenimą. Tam jis įsidarbina dirbti valytoju mokykloje, kurioje kažkada buvo žvaigždė, o neturėdamas jokios pastogės, apsigyvena pas savo močiutę.
Būtent pas ją jis ir susipažįsta su keistu, bet labai geraširdžiu berniuku Semu, kurio gyvenimas nėra rožėmis klotas. Semo motina narkomanė, o jo keistas potraukis mergaitiškiems dalykams paverčia jį patyčių objektu mokykloje ir už jos ribų. Susibendravęs su berniuku, Palmeris tampa jam kaip tėvas, kurio jis niekada neturėjo. Bet ar tokia draugystė gali išsilaikyti ilgai? Nežinia, nes daug kas jai tikrai nepritaria.
Jau ne vieną kartą savo atsiliepimuose rašiau, kad labai mėgstu tokio pobūdžio filmus, kuriuose veiksmas vyksta kokiame nors mažame miestelyje, o siužetinės linijos istorija sukasi aplink kelis likimus. Ir ši juosta yra būtent tokia. Tai kuklus, bet be galo nuoširdžiai pateiktas pasakojimas, kuris kažkiek primena tokias juostas kaip „Tobulas pasaulis“ (angl. „A Perfect World“), „Apdovanotoji“ (angl. „Gifted“) ir „Žemės riešutų sviesto erelis“ (angl. „The Peanut Butter Falcon“), kuriuose suaugęs žmogus tapdavo kokio nors likimo nuskriausto vaiko globėju.
Šiame filme yra gvildenama nemažai temų: neatsakingas vaiko auklėjimas ir jo spragos, narkomanija bei jos pasekmės, homofobija. Bet labiausiai išryškinta tapo dviejų skirtingo amžiaus žmonių draugystė bei kiekvieno iš jų požiūris į savo gyvenimus. Tai man leido patikėti tiek Edžiu, tiek ir Semu, kuriems gyvenimas nebuvo jau toks dosnus. Tad veikėjai atsiskleidė išties neblogai. Ypatingai tai liečia Semą, kuris puikiai nupaveikslavo „kitokio“ berniuko dalią.
Žodį „kitoks“ pavartojau todėl, kad ir filme apie jį taip atsiliepė pats Palmeris, o ir jeigu žmonės yra ne kaip pilka masė bei gyvena ne pagal kažkokias nustatytas taisykles, jie iš karto tampa kažkokiu patyčių objektu arba dar blogiau – atsiskyrėliais. Filme šis momentas pateiktas iš ganėtinai stiprios perspektyvos, kuri leido dar ir pamatyti, kas slepiasi už visų tų užgauliojimų.
Siužetinė linija čia rutuliojasi lėtai, bet tai visiškai netrikdo, nes pati istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat finalinės scenos dėl to paprastumo, kuris sklinda iš ekrano pusės. Ten mes matome tikrą, nykiai atrodantį ir be galo liūdną gyvenimą.
Filmo techniniai sprendimai nuteikia irgi maloniam seansui. Juostoje mes turime standartinį tokio pobūdžio juostoms kameros darbą, gerą montažą, tvarkingą meninį apipavidalinimą, leidžiantį pasinerti į mažo miestelio idilę bei žmonių gyvenimus ir, žinoma, ramią muziką, kuri sukuria reikiamą rodomoms scenoms atmosferą.
Negaliu nepagirti pagrindinio vaidmens atlikėjo Justino Timberlake‘o, kuris jau ne vieną kartą yra įrodęs, kad turi nemenką talentą aktorystei. Ir čia jis irgi puikiai susidorojo su tokiu draminiu vaidmeniu, kuriuo buvo neįmanoma nepatikėti.
Taip pat filme ryškiai sužibėjo Juno Temple, suvaidinusi narkomanę motiną, ir Semo vaidmenį įkūnijęs Ryderis Allenas. Vienas malonumas buvo stebėti jų pasirodymus ekrane. Kiti filme pasirodę aktoriai kaip June Squibb, Alisha Wainwright ir Dean Winters irgi buvo įtikinami savo vaidmenyse.
Apibendrinus, „Palmeris“ – tai kokybiškas ir geras temas apčiuopiantis draminis pasakojimas, kuris paperka ne tik savo paprastumu bei gerais aktorių pasirodymais, bet ir siunčiama žinute.
Pasiekiamas: „APPLE TV+“
„Moters dalys“ (angl. „Pieces of a Woman“), 2021 m.
Kaip ir buvo žadėta, 2021-ieji „Netflix“ platformoje prasidėjo su labai rimta ir jau senokai kritikų išliaupsinta vengrų režisieriaus Kornelio Mundruczo drama „Moters dalys“ (angl. „Pieces of a Woman“), kuriai buvo pranašaujamos prestižinių „Oskarų“ nominacijos.
Juostos siužetinės linijos epicentre atsiduria jauna moteris Marta Karson, kuri gimdydama namuose praranda savo ilgai lauktą kūdikį. Negalėdama susitaikyti su šiuo praradimu, moteris bando bet kokiomis priemonėmis užsimiršti ir gyventi toliau, tačiau jai gyvenimą dar labiau apkartina vyras bei motina.
Taigi sulaukėme dar vieno puikaus „Netflix“ platformoje pasirodžiusio filmo, kuris, aišku, patiks ir įtiks ne visiems. Visgi tai ganėtinai depresyvias temas ir mintis gvildenanti drama, kuriai reikia atitinkamo nusiteikimo, nes pramogos, net ir pačios menkiausios, čia tikrai nebus galima gauti. Tačiau, manau, kad tokie filmai kaip tik puikiai sugeba mus atitraukti nuo gražiai kai kuriuose filmuose ir serialuose pateikto gyvenimo ir tuo pačiu pritraukti prie negailestingos tikrovės, kurioje mes ir turime suktis diena iš dienos.
Nenorėdamas išpasakoti visų svarbių filmo niuansų, kurie man padarė neišdildomą įspūdį stebint vienos moters dramą, paminėsiu tik kelis akcentus, dėl kurių man šis filmas taip patiko.
O tai būtų labai žmogiškai pateikta pati pagrindinė šioje istorijoje vystoma tema – reabilitacija po kūdikio praradimo. Daug moterų sunkiai susitaiko su tuo, o čia yra viskas parodyta iš kelių pamokančių perspektyvų, kurios ir leidžia mums, žmonėms, kurie su tuo niekada nesusidūrė, suvokti, kokį pragarą išgyvena kūdikius praradusios moterys. Na, ir, aišku, buitiniai konfliktai, kurie, kaip ten bebūtų, tampa dažnam iš mūsų neatsiejama gyvenimo dalimi.
Personažai juostoje pateikti labai įdomiai ir, tuo pačiu, natūraliai, todėl prisikabinti prie netikroviškai atrodančių veikėjų veiksmų ar dialogų tikrai nebus įmanoma. Viskas šiame filme pateikta iš labai apgalvotos ir itin natūralios pozicijos. O kas svarbiausia – čia nėra jokių siužetinės linijos laviravimų tiesiai per aplinkui.
Iš techninių aspektų filmas gali pasirodyti labai paprastas, bet nepamirškime, jog tai yra buitinė drama, kurios epicentre atsiduria kelių žmonių likimai. Todėl viskas čia yra kaip įmanoma natūraliau priartinta prie tikrovės. Kameros darbas susikoncentruoja į detales, garso ir vaizdo montažas priverčia labiau įsitraukti į rodomą ekrane istoriją, o muzika sukuria reikiamą emocinį foną, todėl kai kurios scenos įgauna pakankamai depresyvų poveikį.
Vienu iš stipriausių šios juostos akcentų tampa nepriekaištinga aktorės Vanessos Kirby vaidyba, už kurią, mano nuomone, aktorė pelnytai gavo „Oskaro“ nominaciją. Tai geriausias jos pasirodymas karjeroje.
Antrame plane taip pat buvo į ką žiūrėti, nes nors ir ne itin gerus laikus asmeniniame gyvenime išgyvenantis aktorius Shia'as LaBeoufas dar kartą įrodo, jog yra puikus ir daugiasluoksnis draminis aktorius.
Pridėkime dar čia kino legendą Elleną Burstyn, kuri irgi suvaidino vieną iš geresnių savo vaidmenų per daugelį metų, ir turėsime nuostabų aktorystės reginį, kuriam, manau, neliks abejingas nei vienas kiną mylintis žmogus.
Tad, apibendrinant, filmas „Moters dalys“ suteikia puikią galimybę atsidurti labai nepavydėtinoje ir itin tikroviškoje vienos moters situacijoje, kuri beveik kiekvienai moteriai gali suteikti itin rimtą psichologinę traumą, kurios ji niekada neatsikratys ir su šia našta jai teks gyventi diena iš dienos.
Pasiekiamas: „NETFLIX“
„Viena naktis Majamyje“ (angl. „One Night in Miami“), 2020 m.
Vienu iš pačių laukiamiausių 2020 metų režisūrinių kino debiutų tapo pelniusios „Oskarą“ už antraplanį moterišką vaidmenį filme „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. „If Beale Street Could Talk“) aktorės Reginos King projektas „Viena naktis Majamyje“ (angl. „One Night in Miami“), kuris sausio 15 dieną mus pasiekė „Amazon Prime“ platformoje.
Filmo istorija sukasi aplink keturis iškiliausius septintojo praeito amžiaus dešimtmečio JAV juodaodžius – dainininką Samą Cooke‘ą, boksininką Cassiusą Clay‘ų, žmogaus teisių aktyvistą Malcolmą X‘ą ir amerikietiško futbolo žvaigždę Jimą Browną. Visi jie susitinka praleisti vieną naktį Majamyje, kurios metu kiekvienas iš jų išsako savo poziciją apie rasizmą, nacionalizmą, politiką, religinius įsitikinimus ir gyvenimą „svajonių“ šalyje.
Kai JAV prasidėjo judėjimas „Black Lives Matter“, buvo aišku, kad tiek televizijoje, tiek kine, tiek muzikoje ir kitose meno išraiškos formose bus vystoma ši tema. Ar tai gerai? Manau, kad taip, nes reikia visomis įmanomomis priemonėmis edukuoti žmones, kurie gal dar nesuvokia, jog rasizmas yra tikras blogis ir priverčia skaldytis visuomenę į kelias dalis. Būtent šis filmas, mano nuomone, yra geriausias edukacinio pobūdžio įrankis, kuris puikiai parodo, kas yra rasizmas, ir kad jis nelabai pasikeitė per penkis dešimtmečius nuo segregacijos laikų. Jis įgavo tik kitokią, lengvesnę formą, kuria ir naudojasi rasistiškai nusiteikę piliečiai.
Juostoje mes gauname puikią galimybę susipažinti su iškiliausiomis rodomo laikotarpio figūromis, kurios juodaodžiams JAV gyventojams reiškė labai daug. Būtent jie ir leido patikėti tuo, jog visai greitai situacija šalyje pasikeis ir visi žmonės bus lygūs.
Tad kiekvienas iš ketveriukės, kuri susidėjo iš Samo Cooke‘o, Malcolmo X‘o, Jimo Browno ir Cassiuso Clay‘aus, privertė pažvelgti į tam tikras situacijas iš keturių skirtingų perspektyvų. Jie kalba apie viską, kas tada rūpėjo juodaodžiams bei pabrėžia tam tikrus niuansus, kurie ir šiuo metu yra itin aktualūs visuomenėje. Visuomenėje, kuri gal ir kažkiek pasikeitė, bet požiūris į tam tikrus socialinius aspektus išliko toks pats.
Be to, kiekvienas iš šių keturių iškilių vyrų buvo pateiktas iš pakankamai atviros pozicijos - žiūrovas gali lengvai suprasti juos kaip asmenybes. O ir kokie čia geri dialogai... Vienas malonumas klausytis.
Taip pat verta paminėti ir tai, jog ekrane buvo pakankamai gerai atkurtas rodomas laikotarpis su visomis jo madomis bei tendencijomis. Tad produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas yra labai pagirtini. Muzika filme labai smagiai nuteikia peržiūrai, galima vienu ar kitu momentu pasijusti, lyg atsidurtum 60-uosiuose dėl puikiai rodomą laikotarpį atkuriančių muzikinių kompozicijų. Kameros darbas, garso bei vaizdo montažas irgi man patiko, nes tai buvo tvarkingai atliktas darbas.
O dabar metas filmo aktoriams, kurie irgi davė šiam pasakojimui atskiro žavesio. Čia mes turime Kingsley‘į Ben-Adirą, Elį Goore‘ą, Aldisą Hodge‘ą ir Leslie‘į Odomą jaunesnįjį, kurie ne tik, kad labai autentiškai perteikė jiems patikėtus personažus, bet ir suvaidino juos iš labai įdomios perspektyvos.
Režisūrinis Reginos King debiutas „Viena naktis Majamyje“ – tai labai prasmingas mintis apie rasizmą gvildenantis projektas, kuriame be puikiai atkurto laikotarpio žiūrovas turi galimybę susipažinti su keturiomis iškiliomis asmenybėmis.
Pasiekiamas: „AMAZON PRIME“
Anonsas:
„Naujienos iš viso pasaulio“ (angl. „News of the World“), 2021 m.
Turėjęs mus pasiekti dar sausį, naujasis žinomo iš tokių juostų kaip „Bornas. Pranašumas“ (angl. „The Bourne Supremacy“), „Bornas. Galutinis tikslas“ (angl. „The Bourne Ultimatum“), „Kapitonas Filipsas“ (angl. „Captain Phillips“), „Liepos 22-oji“ (angl. „22 July“) ir už „93-asis reisas“ (angl. „United 93“) „Oskarui“ nominuoto režisieriaus Paulo Greengrasso filmas „Naujienos iš viso pasaulio“ (angl. „News of the World“) pagaliau atsidūrė „Netflix“ platformoje.
Filmo istorijos epicentre atsiduria kapitonas Džefersonas Kailas Kidas, kuris, keliaudamas iš vieno miesto į kitą, skaito gyventojams naujienas iš įvairių pasaulio taškų, o taip pat ir dalijasi neįtikėtomis istorijomis apie svarbiausius žmonijai įvykius. Vieną dieną jo kelyje atsiduria dešimtmetė kažkada indėnų pagrobta ir ilgus metus pas juos praleidusi mergaitė Džoana. Susibendravęs su ja, Džefersonas nusprendžia nuvesti ją pas jos vienintelius likusius gyvus giminaičius. Tačiau kapitonas net nenutuokia, jog jų lauks ilga ir be galo pavojinga kelionė, kurioje ne vieną kartą reikės kovoti už savo gyvybę.
Vesternas – vienas iš mano pačių mėgstamiausių žanrų, todėl stengiuosi nepraleisti šios temos filmų. Tad nenuostabu, jog šis naujas Paulo Greengrasso projektas buvo man vienas iš pačių laukiamiausių 2020 metų filmų. Lūkesčiai šiai juostai buvo didžiuliai atsižvelgus ne tik į žanrą, bet ir į režisierių, kuris ne vieną kartą yra nustebinęs savo filmais. Ir taip, šis filmas irgi stebina savo kokybe ir įdomiai papasakota istorija.
Daug išsiplėsti apie siužetinius juostos vingius nenoriu, nes kam Jums gadinti įspūdį, tačiau galiu paminėti kelis filmus, kurie dalinai savo stiliumi ir pasakojimo maniera yra giminingi šiai juostai. O tai būtų „Traukinys į Jumą“ (angl. „3:10 to Yuma“), „Tikras išbandymas“ (angl. „True Grit“) ir „Kaulo tomahaukas“ (angl. „The Bone Tomahawk“). Tad jeigu Jums padarė gerą įspūdį mano paminėti vesternai, „Naujienos iš viso pasaulio“ irgi nenuvils. Čia yra ir priešiškai nusiteikusių išgamų, čia yra ir savotiškos draugystės atvaizdas, čia yra įdomūs susirėmimai ir, kas svarbiausia, netrūksta brutalumo, kuris papuošia tam tikras šio filmo scenas.
Herojai juostoje daugiasluoksniai, todėl visos juostos peržiūros metu galime matyti kelias rimtai atrodančias veikėjų metamorfozes. Ypatingai tai liečia kapitono Džefersono portretą. Jo ir mergaitės Džoanos santykiai bei kova dėl gyvybės priešiškai nusiteikusiose vietovėse priverčia ne tik jais tikėti, bet ir nuoširdžiai jaudintis dėl jų likimo. Būtent todėl šio filmo peržiūra yra tokia įtempta ir tuo pačiu įtraukianti.
Iš techninių juostos pliusų paminėti verta solidų produkcijos dizainą ir, aišku, meninį apipavidalinimą, kuris prisidėjo prie tikroviškai atrodančio ekrane vaizdo. Dekoracijos, kostiumai, grimas, šukuosenos – be priekaištų, nes matosi, kad prie filmo dirbo rodomą epochą išmanantys žmonės. Taip pat pagirti norisi ir gerą muziką, fantastišką ir be galo kerintį kameros darbą bei vaizdo montažą. Vienas malonumas buvo stebėti, kaip vystėsi ši istorija.
Komplimentų nepagailėsiu ir aktoriams, kurie taip pat tapo labai svarbia šios puikios juostos dalimi. Nors, ar galėjo būti kitaip? Du „Oskarus“ pelnęs Tomas Hanksas ir vėl įrodo, jog yra vienu iš geriausių pasaulio aktorių, kuris yra fenomenalus bet kokiame žanre ir amplua. Bet ne vien jis čia žibėjo. Kitu svarbiu ir be galo puikiai savo vaidmenį atlikusiu aktoriumi tapo jaunoji Helena Zengel. O chemija tarp jos ir Tomo Hankso jautėsi kiekvienoje filmo scenoje - buvo neįmanoma nepatikėti jų draugyste ir prisirišimu vienas prie kito. Tiesą pasakius, visi iki vieno aktoriai šiame filme vaidino įtikinamai.
Apibendrinant, tai solidus ir itin žiūroviškas vesternas, kuris ne tik, kad nepabosta, bet dar ir dėl intriguojančiai atrodančio siužeto sugeba suteikti itin smagią pramogą. Jau nekalbant apie tai, jog juosta buvo sukurta pagal visas klasikinio vesterno taisykles, kas, žinoma, priduoda šiam naujam Paulo Greengrasso projektui dar daugiau šarmo.
Pasiekiamas: „NETFLIX“
Anonsas:
