Tarp jų buvo ir Ieva Kunickienė bei Stela Gulbiūtė. Pirmoji JAV pasiekė per Archangelską, antroji – per Vladivostoką, ir jų kelionės – puiki iliustracija, kas laukė lietuvių, pasirinkus vieną ar kitą tuomet iš Rusijos į JAV vedusį kelią.
Ievą Kunickienę su dviem dukromis (viena – šešerių, kita – devynerių metų) karas užklupo Ramanavos kaimelyje netoli Kalvarijos. Kai vokiečiai 1915 m. pradėjo puolimą ir ėmė veržtis į Suvalkijos gilimą, rusai metėsi varyti gyventojus į Rytus. I. Kunickienė, jos žodžiais, iš savo kaimo pabėgo paskutinė. Pamatė, kad jau nieko nebeliko, tai galvotrūkčiais čiupo vaikus, dar pasiėmė karvę ir pėsčia leidosi paskui kitus kur akys vedė. Nusigavus iki artimiausios geležinkelio stoties pateko į milžinišką spūstį. Dukros jau nebepaėjo, tai įprašė, kad jas paimtų į traukinį iki Varėnos, o pati su kitais bėgliai vėl pėsčiomis leidosi iki jos.
Kelias buvo ilgas, o maistu bebėgdama iš namų nepasirūpino. Sutikusi lietuvius prašė bent riekutės duonos, bet vieni purtėsi, girdi, gal ir patys greitai neturės, o kiti dar ir išplūsdavo. Laimei, pakeliui pasitaikė rusų armijos gurguolė, tai ją lydėję kareiviai jos įprašyti, perpjovė didelį kepalą ir pusę atidavė. Tiek, kad iškart ir nesuvalgė, liko pasistiprinti toliau keliaujant. Girdi, prieidavo ežerą, pamirkydavo plutą ir – valgis.
Varėnoje laukė dar didesnis skruzdėlynas nei ankstesnėje stotyje. Jos žodžiais, „neišpasakytai didelis vakzalas. Šimtai mašiną pristatyta; vagonų neapmatomos eilės; kanuolių, amunicijos, vežimų – kaip tik akis užmato. Pabėgėlių prisigrūdę“. Ir vis tik jai stebuklingai pavyko rasti dukras ir toliau keliavo jau traukinių – per Vilnių ir Minską iki Tulos. Čia išgyveno daugiau nei metus, čia palaidojo abi dukras – viena po kitos susirgo ir nepriteklių nualinti jų organizmai neatlaikė.
I. Kunickienę išgelbėjo tai, kad beskubėdama palikti namus, vis tik nusičiupo vyro adresą. Parašė jam į Čikagą ir šis pasirūpino ir reikalingais išvykimui dokumentais, ir nupirko bilietą į laivą, plaukusį į JAV iš Archangelsko.
Palyginus su Vladivostoku, iki Archangelsko buvo lengviau nusigauti iš europinės Rusijos dalies, kur glaudėsi daugelis pabėgėlių iš Lietuvos. Tačiau buvo ir kita medalio pusė: Archangelskas buvo pagrindinis uostas, per kurį į Rusiją gabenti sąjungininkų siųsti kariniai kroviniai. O vokiečių laivynas medžiojo ir į Archangelską plaukiančius laivus, ir jį paliekančius. Visi per Archangelską vykę lietuviai vėliau išeivių spaudoje pasakojo, kad kol laivai pasiekdavo neutralius vandenis, juos lydėdavo karo laivai ir plaukti tekdavo išjungtomis šviesomis.
Tą patyrė ir I. Kunickienė. Beje, laivo, kuriuo ji plaukė, pavadinimas XXI a. kelia nelabai kokias asociacijas – „Kurskas“. Tačiau ir XX a. I. Kunickienei jis paliko liūdną atminimą: apleidęs Archangelską laivas trims savaitėms įstrigo Murmanske. Vieni kalbėjo, kad dėl to, jog uostą buvo užplūdę laivai su kariniais kroviniais, kiti – jog karo laivai vis vaikė aplink uostą zujusius vokiečių povandeninius laivus. O dar ir maistas buvo prastas: pusryčiams, pietums ir vakarienei – grikių košė. Nepataisė nuotaikos ir pirmąsyk gyvenime regėtas toks stebuklas, kaip šiaurės pašvaistė.
Tačiau visa tai pasimiršo, kai jau visai netoli Anglijos keleivius gruodžio 13-sios naktį, maždaug apie 23 val., iš lovų išvertė baisus sprogimas. Pradėjo kristi kajučių lubos, moterys puolė rėkti: „skęstam“, vaikai – klykti, ir visi grūsdamiesi metėsi į denį. O čia laukė išvis kraupus vaizdas: pakrypęs laivas jau vienu galu niro į vandenį. Jūreiviai pradėjo sodinti keleivius į gelbėjimosi valtis ir leisti jas į vandenį, bet sumaištyje viena moteris bei pora jūrininkų įkrito į vandenį ir išnyko tamsoje.
Matyt, tamsa pagimdė gandą, kad laivas užplaukė ant minos ir kad jis nuskendo. Tačiau iš tikrųjų jis tapo vienu iš 38-rių vokiečių kapitono Oto Driošerio vadovauto povandeninio laivo laimikiu. Tiesa, tik pašautu – to meto spauda paskubėjo palaidoti laivą jūros dugne. Nors ir sunkiai pažeistas, jis vis tik buvo sėkmingai atitemptas iki artimiausio uosto ir suremontuotas.
Tačiau jau po to, kai jo keleiviai buvo išgelbėti. Mat, laivui skęstant komanda spėjo perduoti nelaimės signalą ir gan greitai pagalbon atskubėję du britų karo laivai surankiojo nelaimėlius.
Po patirto pragaro krante jų laukė rojus. Anot I. Kunickienės, išsigelbėtuosius „priėmė neišpasakytai puikiai: ponios, panaitės penėjo; visur vedžiojo, viską rodė, muzika laike pietų, – viskas, ko tik kas norėjo. Mat, viena, mes iš nelaimės buvome išgelbėti, o antra, dargi buvome ir draugai karėje“. Kai po dviejų Londone praleistų savaičių keleivius pervežė į Liverpulį, kur laukė laivas į JAV, I. Kunickienė vėl negalėjo atsidžiaugti išleistuvėmis, girdi, anglai „verkė karčiomis ašaromis, mus lydėdami; paėmė mūsų adresus, prašė rašyti iš Amerikos, – sakytum, koki giminės. Čia turiu pasakyti, kad laike karės nuo savųjų lietuvių negaudavome tokios paguodos, kaip čia nuo svetimų. Mat ką reiškia aukštai apšviestas, kultūriškas kraštas. Ir žmoniškumo jame daugiau. Nepamiršim mes niekados to anglų priėmimo. Kad Dievas duotų jiems už tai sveikatą“.
O ir pati kelionė iš Liverpulio tapo nesibaigiančia švente, kokią karo metu sunku ir įsivaizduoti. Pirmiausia, kelionės pradžia sutapo su Kūčiomis ir anglai pasirūpino keleiviais katalikais. Visiems išdalino plotkeles, kad jaustųsi kaip namie. Stalus nukrovė valgiais, tarp kurių buvo ir tradiciniai katalikų Kūčių patiekalai, ir valgiai, skirti kitų konfesijų tikintiesiems. Tad šalia žuvies galėjai rasti ir kotletų, keptų žąsų, visokios paukštienos, o užsigėrimui buvo limonadas bei alus.
Tačiau ir kitos kelionės dienos, I. Kunickienės akimis, po „Kursko“ grikių dietos buvo kaip kalėdos, nes stalai vis lūžo nuo maisto. Mat, nors „Kursku“ ji keliavo su trečios klasės bilietu, tai iš Anglijos, anglų rūpesčiu – antros.
Bet ir tai nublanko prieš džiaugsmą pagaliau pasiekus Čikagą ir vyro namus, nors abu praliejo ne vieną ašarą atsiminę mirusias dukras.
Beje, baigiant apie I. Kunickienės odisėją reikia pastebėti vieną iš pirmo žvilgsnio mums nieko nesakančią smulkmeną – ji iki Čikagos nusigavo sykiu su kauniete Marcijona Gendviliene. Ko gero, ir kelionės metu jos laikėsi arčiau viena kitos, nes tuomet į vieną keliaujančią moterį žiūrėta su įtarimu. Vyravo nuomonė, kad vienos keliauja nelabai geros moralės moterys ir todėl skaitant XX a. pradžioje keliavusių moterų įspūdžius, matome, kad jos paprastai vykdavo su vyru ar kitu giminaičiu. Leistis visai vienai į tokią ir visą kelią nerasti bendrakeleivio galėjo pastūmėti nebent ypatingos aplinkybės, su kokiomis susidūrė Stela Gulbiūtė.
Kai S. Gulbiūtė 1916 m. leidosi į JAV, jai buvo vos 17 metų. Ji gimė ir augo Čikagoje, kol motina, matyt, išsiskyrusi su vyru, pasiėmė ją į Lietuvą (čia ji turėjo žemės). Prasidėjus karui ir 1915 m. vokiečiams veržiantis į Lietuvos gilumą, motina ir dukra pradžioj pabėgo į Vilnių. Tačiau vokiečiams prisiartinus prie miesto, rusų karo vadovybė įsakė pradėti evakuaciją ir kilo didelė sumaištis. S. Gulbiūtė su motina išbėgo kaip stovėjo ir toje sumaištyje abi pasimetė. Dukra taip niekad ir nesužinojo, kas nutiko motinai, spėjo, jog žuvo. Mat, jos žodžiais, kai bėgo, virš miesto jau skraidė vokiečių lėktuvai ir mėtė bombas. Be to, kai, palikę miestą, bėgliai ėjo penkias mylias, visą laiką girdėjo aplinkui šaudant vokiečių patrankas ir mūšius aplinkiniuose kaimuose, ir visur buvo pilna nukautų ir sužeistų kareivių.
Vėliau daliai bėglių, tarp jų ir S. Gulbiūtei, pasisekė – juos pasodino į traukinį ir nugabeno į Petrogradą. Matyt, nežinodama kur kreiptis, ji prašė policijos padėti susisiekti su tėvu JAV, bet nieko nepešė. Vėliau jai vis tik pavyko gauti bilietą į traukinį iki Vladivostoko. Šis, palyginus su Archangelsku, buvo pranašesnis tuo, kad iš čia išplaukiančių laivų netykojo vokiečių laivynas. Užtat kelionė iki Vladivostoko buvo nesulyginama su iki Archangelsko. Kone kiekvienoje stotyje po traukinius zuidavo policija, ieškodama dezertyrų, spjovusių į motinos tėvynės gynybą ir mėginusių pasprukti į JAV. Tiesa, šie paprastai vengė Vladivostoko. Čia patekti nelegaliai į laivą buvo be galo sunku, kas kita – Kinijos uostai. Juose tebuvo svarbu, ar turi kuo užsimokėti už kelionę, tad nelegaliai keliavę ieškodavo, kaip iš Rusijos patekti į Kiniją.
Tarp tokių buvo ir lietuviai, pavyzdžiui, panevėžiečiai Petras Šaparnis ir Antanas Drabišius. Vokiečiams priartėjus prie Panevėžio, jie metė savo parduotuvę ir atsidūrė Jekaterinoslave (dabar – Ukrainos miestas Dnipras). Tačiau čia neužsibuvo – jausdami, kad laukia tarnyba tėvelio caro armijoje, jiedu per vargus nusigavo iki tuomet rusų valdyto Charbino, kur ėmė ieškoti, kas perverstų per sieną į Mandžiūriją. Kaip tais laikais buvo įprasta, kreipėsi į kažkokį žydą, o tas suvedė su vedliu. Bet kai šis užgiedojo kainą: 500 rublių nuo kiekvieno – iškart atšoko.
Laimei, po kurio laiko susipažino su JAV gimusiu švedu, kuris rado visai pigų vedlį – šis paėmė dešimt kartų mažiau. Tačiau Mandžiūrijoje laukė naujos bėdos. Reikėjo keliauti pėstiems, o visur buvo pilna rusų šnipų. Bėgliai apsimetė turtingais gyvulių pirkliais ir traukė nuo kaimo iki kaimo, neva ieškodami gero pirkinio. Tačiau legenda vos nekainavo gyvybių – plėšikai išgirdo apie „milijonierius“ ir nusprendė patuštinti jų kišenes. Laimei, šiems iš kažkokio kinų valdininko pavyko išprašyti ginkluotą apsaugą ir jos globoje pasiekė pajūrį. Tiesa, ir čia teko pavargti ir pasinervinti, kol pagaliau nusigavo iki Japonijos, o ten persėdo į laivą iki JAV.
Beje, JAV atmindami savo vargus, panevėžiečiai minėjo, kad kai važiavo per Sibirą, negalėjo net už pinigus gauti maisto ir porą dienų teko pabadauti. Tuo tarpu S. Gulbiūtė keliaudama traukiniu neturėjo nei pinigų, nei maisto, ir, anot jos, mito tik tuo, ką duodavo kartu važiavę geri žmonės.
Aišku, nusigavusi iki Vladivostoko tuščiomis kišenėmis, ji pirmiausia susirado darbą. Po pustrečio mėnesio jau turėjo susitaupiusi 45 rublius. Dar pusšimtį paskolino sutiktas lietuvis iš Niujorko ir ji nusipirko bilietą iki Jokahamos, planuodama, kaip ir ne vienas kitas, ten persėsti į laivą iki JAV.
Deja, Japonijoje ją sulaikė vietos pareigūnai, kuriems sukėlė įtarimą merginos noras nusigauti į JAV. S. Gulbiūtės laimei, ji turėjo pažįstamo iš Čikagos Juozo Ažuko laišką ir šis padėjo įtikinti pareigūnus, kad ne taip sau užsimaniusi keliauja.
Tačiau ištrūkus laisvėn laukė kitas didelis, bet senas rūpestis – pinigai bilietui. Ne vienas jos likimo draugas pristigdavo jų nusigavęs iki Japonijos ir, arba čia laukdavo, kol atsiųs artimieji iš JAV, arba ieškodavo, kaip užsidirbti. S. Gulbiūtę išgelbėjo anglų kalbos žinios. Šešias savaites ji mokė jos japonus, kol sukaupė pinigų bilietui iki Sietlo.
Bet Sietlas galėjo jai tapti naujos, labai nemalonios kelionės pradžia. Mat, JAV imigracijos tarnybos pareigūnai niekaip nenorėjo įsileisti tokios jaunos ir visiškai vienos merginos, ir dar be pinigų bei dokumentų. Mat, ne vienas S. Gulbiūtės likimo draugas, per vargą nusigavęs iki Naujojo pasaulio ir išlipęs jame be pinigų bei dokumentų, patvirtinančių, kad turi, kas jiems JAV padės įsikurti, būdavo išsiunčiamas ten, iš kur atvyko. Šiuo atveju S. Gulbiūtei grėsė sugrąžinimas į Jokahamą, o ten jau vėl būtų turėjusi suktis, kaip pati išmanė.
S. Gulbiūtė puolė rašyti į Čikagą, prašydama savo gimimo metrikų, bet jų nepavyko rasti. Panašu, kad tėvas jai neatsakė, nes, jos liudijimu, galop po ilgų vargų atsiliepė krikšto tėvas. Po jo raštiško paliudijimo, kad S. Gulbiūtė gimė JAV, imigracijos tarnyba leido jai vykti į Čikagą. Čia mergina susirado tuos pačius namus, kur gyveno iki išvykimo į Lietuvą ir tuometinė jų savininkė, tūla Mirackienė, priėmė ją pagyventi.
Taip ir baigėsi jos odisėja per tris ketvirtadalius pasaulio. Nežiūrint visų patirtų vargų ir išgyvenimų, S. Gulbiūtė galėjo laikyti save laimės kūdikiu, menant, kokiu metu keliavo ir kad ne vienas toks bėglys, nesugraudinęs pareigūnų Niujorke ar Sietle, buvos išsiųstas atgal ar vos ne vos prasprūdo į išsvajotą Ameriką.
Bet tai jau kita istorija.
Straipsnis parengtas pagal spaudai ruošiamą knygą „Krajus dega: atsiminimai apie Pirmąją pasaulinį karą JAV lietuvių spaudoje“.
