Samojedus auginantis Dainius: mes įpratę bastytis, o ne sėdėti namie

Kauno „Vyturio“ gimnazijos biologijos mokytojas – ekspertas, kelionių vadovas Dainius Statkevičius balandžio 24-ąją – Šuns dieną, kažko išskirtinio neplanuoja. Tačiau galima numanyti, ką tą šeštadienį jis su savo dviem samojedais veiks. Dainius yra žygių ir gamtos mylėtojas, todėl tądien su „laiminga gauja“ – visa šeima patrauks į gamtą...

„Mes įpratę bastytis, o ne sėdėti namie“, – šypsosi Dainius. Savo samojedus – kalytę Boną (Klajoklių šuo My Minerva) ir patinuką Straikerį (Klajoklių šuo Olympus Grand Striker) jis įsigijo veislyne „Klajoklių šuo“, nes, pasak Dainiaus, sutapo jo šeimos ir veisėjų požiūris, patiko veisėjų filosofija auginant šunis ir teikiant pagalbą vieni kitiems. Na, ir pavadinimas klajokliai turbūt lipo „prie dūšios“...

Statkevičiai norėjo stambesnio šuns, kad būtų ką... apsikabinti. Turėjo minčių auginti Aliaskos malamutą, bet šį nukonkuravo samojedai – draugiški, meilūs ir visada besišypsantys baltapūkiai.
Pedagogų konferencijose Dainius dažnai skaito pranešimus, veda protų mūšius, vykdo įvairius švietimo projektus. Paklaustas, kam to reikia, juk vaikai mokykloje ir šiaip labai „apkrauti“, jis neabejoja kinologinio švietimo prasme.

„Pirma. Tai ugdo atsakingumą, kas vėliau padeda apsispręsti, ar apskritai reikia namuose šuniuko. Jei taip, tai kokio. Antra – pažinimas. Mokiniai sužino apie šunų veisles, jų paskirtį. Tai padeda pasiekti pirmą tikslą. Trečia – suvokimas. Jei bent vienas iš šimto mokinių supras, kas yra atsakomybė prieš augintinį, kuo skiriasi daugintojas nuo veisėjo, manau, yra prasmė dirbti“.

Ne veltui pokalbio metu Dainius pabrėžė atsakomybės bei daugintojų problemą. Praėjusių metų rudenį gimnazijos pradinukams jis vedė užsiėmimus „Ne – daugintojams!“. Įdomu, ar mažieji šunų mylėtojai suprato, kas yra gyvūnų gerovė, kokia buvo jų reakcija. „Sunku daryti išvadas, nes prasidėjo nuotolinis mokymas, su mokiniais gyvai nebesusitinkame. Bet teko išgirsti: „Mama, čia tas mokytojas, kur buvo pas mus, ir jis augina du baltus šunis“. Tikiu, kad įspūdis buvo ir išliks. Buvo mokinių, kurie net „išsigydė“ baimę šunims po šių edukacinių užsiėmimų – juos aš vedu ne vienas, o kartu su Bona ir Strikeriu“,– švietimo svarbą aiškina mokytojas.

Vaikams visad būna smalsu, o kokių augintinių turi pats mokytojas. Statkevičių namuose dviem šunim kompaniją palaiko smaugliai, pitonai, šeškai, jūrų kiaulytė...

„Bijau klysti, bet manau, kad vaikams imponuoja, jog biologiją dėsto praktikas, o ne iš vadovėlio išmokęs teoriją žmogus. Gal todėl mano mokiniai nesinaudoja vadovėliais“, – svarbų dalyką pabrėžia Dainius. – Yra mokinių, kurie domisi kinologija ir net atvyksta į parodas „palaikyti“ mūsų šunų. Juokauju, kad Bona ir Strikeris yra „Vyturio“ gimnazijos simbolis. Malonu sutikti buvusius mokinius, kurie studijuoja veterinariją, dirba šunų kirpyklose“.

Laisvalaikiu Dainius dirba kelionių vadovu gidu. Pravažiavus Lenkiją, turistai kartais pajuokauja: „Dabar aišku, kodėl jūsų samojedės vardas yra Bona (aliuzija į karalienę Boną Sforzą – Red.).

Kai keliauja su šeima, šunys keliauja drauge. Gana dažnai – į pamėgtą Slovakiją. Dainiaus nuomone, ten graži gamta, laisvė ir „dūšiai“, ir šunim: „Slovakijoje tradiciškai organizuojamės žygį kalnuose, o sutikti pakeleiviai vis prašo paglostyti, nusifotografuoti su mūsų šunimis – žygiai užsitęsia...“.

Jie stengiasi suderinti šunų parodas užsienyje su pažintinėmis kelionėmis, pažymi, kad ypač patiko Liuksemburgas – tiek paroda, tiek šalis.

„Kai įsigijome Boną, žinojom: norėsim veikti! Pirma mintis buvo kaniterapija, bet, dar be augintinės apsilankę parodoje Kėdainiuose, pajutom: norėsim dalyvauti, – veiklų su šunimi paieškas prisimena Dainius. – Parodos mums yra hobis, azartas, bendravimas ir naujos pažintys. Tai liga, nes jau vilioja Serbija, Makedonija, Rumunija. Belieka sulaukti karantinų atlaisvinimų. Nelengva psichologiškai ir mums, ir šunims – mes įpratę bastytis, o ne sėdėti namie. Mes nesame samojedų veisėjai, mums parodos nėra kažkas privalomo, bet tas varžybų adrenalinas užveda: gavai CAC, reikia čempiono! Gavai vienos šalies čempioną, reikia dar vieno čempiono!“.

Dainius prisipažįsta, kad jam sunku pasakyti, ką jų šeimai reiškia šunys, nes jausmus ne visada gali išreikšti žodžiais: „Šunys neišduoda, nekritikuoja, nesityčioja. Kaip gali būti negera šalia savo šuns? Ypač šalia to, kurį pats išsirinkai, užauginai, įsipareigojai. Jei nusivedam šunis į svečius, jie abu mus seka bent akimis: kada važiuosim namo?! Jie jokiu būdu nenori likti pas kažką be mūsų, o tai reiškia, kad jiems labai reikia mūsų, ir jiems gera šalia mūsų“.