Lietuvos valdovų titulai
Iš XIII–XV a. Lietuvos viešpačių reikia išskirti 20 valdovų nuo Živinbuto ir Mindaugo iki Kazimiero Jogailaičio, tradiciškai vadinamų didžiaisiais kunigaikščiais, nors šis titulas galutinai nusistovėjo tik XV-ame šimtmetyje.
Iki tol valdovai įvairiakalbiuose tekstuose, rašytuose daugiausia lotynų, vokiečių, rusėnų kalbomis, būdavo vadinami įvairiai – karaliais (rex, kunig), kunigaikščiais (dux, princeps, herzog, князь), didžiaisiais kunigaikščiais (великий князь). Antai Algirdas savo vardu išduotuose dokumentuose yra vadinęs save ir „karaliumi“ (lot. rex), ir „didžiuoju karaliumi“ (lot. magnus rex), ir „didžiuoju kunigaikščiu“ (rus. князь великий), ir „aukščiausiuoju kunigaikščiu“ (lot. supremus princeps), o graikiškai rašytame laiške – net „imperatoriumi“ (gr. βασιλεύς).
Atskiras klausimas, kaip tie titulai skambėjo lietuviškai? Tikslaus atsakymo į šį klausimą mes nebesužinosime, nes viduramžių Lietuvos istorijos šaltiniai rašyti lotynų, vokiečių, rusėnų ir kai kuriomis kitomis kalbomis, bet neturime nė vieno lietuviško teksto. Vis dėlto labai tikėtina, kad tai, kas XIII–XIV a. lotyniškai vadinta žodžiais „rex“, o vokiškai – „kunig“, lietuvių kalboje atitiko žodį „kunigas“ (ilgainiui įsigalėjo jo priesaginis vedinys „kunigaikštis“), kuris buvo tiesioginis skolinys iš vokiečių kalbos ir kurį į dabartinę kalbą paprastai verčiame žodžiu „karalius“, nors tai ir nėra nėra tikslu, kalbant apie minėtą laikotarpį. Tuo tarpu žodis „karalius“ atėjo į lietuvių kalbą iš Lenkijos valdovų titulatūros, kuomet Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386 m.). Tai – grynai slaviškas titulas, dar IX a. slavų pasidarytas iš jiems didelę įtaką turėjusio Frankų valstybės valdovo Karolio Didžiojo vardo („karalius“ – toks valdovas, „kaip Karolis“).
Pažymėtina, kad nors lietuviško titulo ir neturime, iš visų svetimų rašto kalbų artimiausia Lietuvos vidaus realijoms buvo rusėnų kalba, kuria kalbėjo nemaža dalis valstybės gyventojų ir kurią ilgainiui buvo imta naudoti valstybės poreikiams kaip rašto kalbą. Rusėnų kaba Lietuvos valdovai, pradedant Mindaugu, dažniausiai vadinti „didžiaisiais kunigaikščiais“. Tad „didžiojo kunigaikščio“ (великий князь) terminas Lietuvos valstybėje turėjo gilias tradicijas ir nenuostabu, kad XIV a. gale (gal apie 1382 m.) rusėnų kalba pradėtame rašyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje Lietuvos valdovai, pradedant Gediminu, tituluojami didžiaisiais kunigaikščiais.
Kartu reikia pastebėti, kad šaltinių terminais apibrėžiant Lietuvos valdovą, lemiamą reikšmę visada turi pažyminys „Lietuvos“, nes vien titulas „karalius“ (rex, kunig) ar „didysis kunigaikštis“ nebuvo išskirtinis Lietuvos valdovo požymis. Tad šalia Lietuvos „didžiojo kunigaikščio“ arba „karaliaus“ (rex) XIV a. Lietuvos valstybėje gyvavo ir Trakų, Polocko bei kiti „didieji kunigaikščiai“ bei „karaliai“.
Lietuvos valdovai, kaip, beje, ir jų kaimynai, neteikė didesnės reikšmės pačiam titului, nemistifikavo jo, kaip pasitaiko šiandieninėse diskusijose, o paisė visų pirma realios galios. Šiandien kalbame griežtesnę terminiją mėgstančia kalba, todėl istorijos šaltinių terminus stengiamės interpretuoti griežčiau, pagal poreikį juos ir apibendrindami ar susiaurindami, netituluodami tuo pačiu titulu aukščiausio valdovo ir sritinio kunigaikščio. Mūsų istoriografijoje nuo pat jos ištakų XIV a. pabaigoje prigijęs „didžiojo kunigaikščio“ titulas yra visai tinkamas visų epochų Lietuvos valdovams tituluoti, kaip, beje, ir kiek bendresnis įvardijimas „valdovas“ (tikslus, paraidinis, lotyniškojo „rex“, bendrašaknio su žodžiu „regere“ – „valdyti“, atitikmuo).
Lietuvos kunigaikščių vardai
Nuo XIII a. pradžios šaltiniuose ima rodytis pirmieji Lietuvos kunigaikščių vardai. 1203 m. pasirodo du iškilūs kunigaikščiai – Daugirutis ir Visvaldis, sudarę karinę sąjungą, sustiprintą Visvaldžio vedybomis su Daugiručio dukterimi. Tai – pirmieji žinomi vardai Lietuvos istorijoje (dar – ne didieji kunigaikščiai). Per artimiausius du dešimtmečius šį vardyną papildys daugiau kaip dvi dešimtys kunigaikščių, daugiausia 1219 m. taikos sutarties su Volyne dalyvių, o paskui ir daugelis kitų.
Iki viduramžių pabaigos – nuo Mindaugo iki Kazimiero – Lietuvos istorijoje turime šimtus daugiau ar mažiau žinomų veikėjų, prisidėjusių prie didžiulės valstybės, nusidriekusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kūrimo. Jų vardai įvairūs – daugiausia senieji lietuviški dvikamieniai, tokie, kaip didžiųjų kunigaikščių vardai Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, o kartais jų trumpinių priesaginiai vediniai (Traidenis, Vytenis, Jaunutis, Kęstutis).
Labai nedaug žinome moterų vardų – Traidenio dukra Gaudimantė, Gedimino dukterys Danmilė ir Aldona, Algirdo dukterys Kena ir Vilgeidė, Kęstučio žmona Birutė, dukterys Danutė, Miklausė ir Rimgailė – tai ir visi šaltinių išsaugoti lietuviški viduramžių moterų vardai. Vis dėlto jie rodo, kad moteriškų vardų daryba nesiskyrė nuo vyriškų: keisdavosi tik galūnė.
Nemažai viduramžių Lietuvos moterų žinomos tik krikščioniškais vardais – tiek dėl to, kad, nutekėjusios į svečias šalis, Lietuvos kunigaikštytės pasikrikštydavo, tiek dėl to, kad kai kurios Lietuvos didžiosios kunigaikštienės būdavo atitekėjusios iš svetur ir, suprantama, lietuviškų vardų neturėjo.
Krikščioniškas vardynas būdingas ir kunigaikščiams vyrams, ypač tiems, kurie priimdavo stačiatikybę ir valdydavo Rusios žemes. Šie kunigaikščiai dažniausiai turėdavo graikiškos kilmės vardus (Jurgis, Teodoras, Aleksandras, Andrius ir kt.), pasitaikydavo ir vienas kitas slaviškas (Vladimiras Algirdaitis). Po Lietuvos krikšto krikščioniškus vardus įgijo ir katalikybę priėmę lietuviai, tiesa, iš pradžių jie vartoti kaip antraeiliai priedai prie lietuviškų vardų.
Lietuvos kunigaikščių religijos
XIII–XV a. Lietuvos kunigaikščiai – tai pagonys, stačiatikiai ir katalikai. Pirmasis stačiatikis Lietuvos didysis kunigaikštis – XIII a. viduryje stačiatikių apeigomis pasikrikštijęs Vaišalgas, Naugarduko kunigaikštis, vėliau tapęs vienuoliu ir diegęs Lietuvoje bizantinės kultūros daigus. Jam vieninteliam iš stačiatikių pavyko trims metams užimti Lietuvos sostą (1264–1267), tiesa, to kaina – pasidavimas Volynės kunigaikščių globai ir iki galo neįveiktas dalies Lietuvos pasipriešinimas.
Niekada vėliau stačiatikiai nebegalėjo pretenduoti į Lietuvos sostą. Net glaudžiausiais santykiais su stačiatikių pasauliu susijęs Algirdas, savo karjerą pradėjęs Vitebske, du kartus vedęs rusų kunigaikštytes stačiatikes, atkakliai laikėsi protėvių tikėjimo, nes nenorėjo atsisakyti galimybės valdyti Lietuvą. Kai Jogaila 1384 m. norėjo apsisaugoti nuo Vytauto pretenzijų į sostą, privertė jį priimti stačiatikių tikėjimą ir davė valdyti Gardiną, o Vytautas, vėliau visgi persikrikštijęs kataliku, skundėsi, kad Jogaila taip pasielgė todėl, kad visi žmonės jo imtų nekęsti.
Etninėje Lietuvoje stačiatikybė neturėjo prestižo – tai buvo silpnųjų, nukariautųjų rusėnų tikėjimas. Vis dėlto kunigaikščiai, gavę žemių Rusioje ir neturintys vilčių tapti visos Lietuvos valdovais, dažnai priimdavo stačiatikišką krikštą, kad labiau suartėtų su savo valdiniais. Kadangi Rusios plotai buvo dideli, o XIV a. į juos buvo skiriami Gediminaičių giminės atstovai, didžioji šios giminės dalis tapo stačiatikiais, nors stačiatikiai Gediminaičiai ir nebuvo tokie įtakingi, kaip pagonys ar vėliau – katalikai.
Jeigu krikštytis, tai tik katalikiškai, – tokia buvo Lietuvos valdovų nuostata dar gerokai iki galutinio Lietuvos krikšto 1387 m., nuo pat XIII amžiaus vidurio, kai 1250 m. Rygoje pasikrikštijo Mindaugo konkurentas Tautvilas, o 1251 m. – ir pats Mindaugas, nors 1261 m., spaudžiant pagoniškajai opozicijai, jam teko atsimesti nuo krikšto. Tai lėmė katalikybės, kaip didžiausio Lietuvos priešo – Vokiečių ordino – ugnimi ir kalaviju nešamos religijos atgrasumas, bet kartu ir patrauklumas, nes tai buvo galingųjų religija, kurią priėmus, buvo galima išmušti kryžiuočiams iš po kojų ideologinį agresijos pagrindą.
Ilgai nesulaukė Lietuvos valdovai tinkamų krikšto sąlygų, kol pagaliau krikštas buvo pasiūlytas Jogailai kartu su Lenkijos karaliaus karūna. Tokiomis sąlygomis krikštą noriai priėmė visas Lietuvos politinis elitas, net tuometinis Jogailos priešininkas Vytautas, ta proga trumpam su juo susitaikęs. Visi suvokė, kad Lenkijos karūna lietuvio rankose reiškė Vokiečių ordino galybės pabaigą. Tą Vytautas ir Jogaila įrodė po 23 metų Žalgirio mūšio lauke.
Taigi, pagonybę pakeitė katalikybė – ji tapo Lietuvos valdovų ir visų lietuvių religija, o stačiatikybė liko Lietuvai pajungtų rusėnų ir juos valdžiusių Gediminaičių religija, visą laiką buvusi kažkur šalia pagrindinės Lietuvos istorijos įvykių tėkmės, nors ir reikšminga rusėniškoje provincijoje, savo dydžiu gerokai lenkusioje etninę Lietuvą.
Savo religiniu pliuralizmu viduramžių Lietuva, ypač pagoniškuoju laikotarpiu, buvo panašesnė į šiuolaikinę valstybę, neturinčią valstybinės religijos, nei į daugelį savo viduramžių kaimynių. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas yra pasakęs garsiuosius žodžius, kad savo valstybėje jis leidžia, kad „krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“.
Tad patekę į šiuolaikinę Lietuvą viduramžių Lietuvos valdovai turbūt nepatirtų tokio kultūrinio šoko, kaip jų kolegos iš religiniu požiūriu homogeniškesnių šalių. Pagonys galėtų susirasti Lietuvos Romuvą, o krikščionys – nueiti į bažnyčią ar cerkvę... Šiemet kilusi idėja parašyti dainą apie tai, kaip jaustųsi, ką veiktų Lietuvos valdovai, atsidūrę šiuolaikinėje Lietuvoje, ko gero, galėtų įvertinti ir šį aspektą.
Užsakymo nr.: PT_86721225