Nuo to laiko AMO tapo visuotinai pripažintu meteorologijos reiškiniu, panašiu į Ramiojo vandenyno atogrąžų regione kartais pasitaikančius temperatūros pokyčius, sukelianąius šiltus El Niño arba vėsius La Niña epizodus, tačiau turinčius mažesnę reikšmę klimatui. Buvo manoma, kad AMO turi įtakos Atlanto uraganų stiprumui.
Tik štai koks dalykas: pasirodo, Atlanto multidekadinė osciliacija iš tikrųjų neegzistuoja. Tai naujausia ir galutinė M. Manno ir trijų jo kolegų žurnale „Science“ paskelbto straipsnio išvada: naujausi klimato modeliai nebegali rasti jokių įrodymų, kad Atlante kas kelis dešimtmečius pasitaikantys temperatūros svyravimai yra natūralios kilmės.
Užtai duomenys atvedė juos prie kito įkalčio – rūkstančių ugnikalnių.
Senovės klimato tyrimai rodo, kad prieš prasidedant XIX a. industrializacijai, ugnikalniai periodiškai išmesdavo į orą pakankamai sulfatinių aerozolių, kad tai paaiškintų tūkstantį metų besitęsiančią „osciliaciją“. Šie aerozoliai turi vėsinantį poveikį, kadangi atspindi maždaug ketvirtadalį saulės šviesos atgal į kosmosą, kol ji per kelis mėnesius ar kelerius metus „išplaunama“ iš atmosferos. XX a. pastovi žmogaus sukeliama šildanti ir vėsinanti tarša taip pat galėjo įtakoti temperatūros svyravimus.
„Šis straipsnis – paskutinė vinis į karstą“, – sakė M. Mannas, kuris praėjusį mėnesį pasirodžiusioje knygoje „Naujasis klimato karas“ (“The New Climate War”) aprašė savo, kaip klimato specialisto, patirtį viešinant šį mokslą.
Iliuzinis AMO pobūdis, jei bus patvirtintas, gali sukelti tam tikrą disonansą sinoptikams, kurie jį iki šiol įtraukdavo į savo meteorologinius modelius. AMO dažnai minimas sezoninių audrų prognozėse, įskaitant JAV klimato prognozių centro ir komercinių sinoptikų skelbiamas orų pranašystes. Tie, kurie šiai teorijai pritaria, mėgsta pagrįsti didesnio nei įprasta audringumo prognozes tuo, kad, pavyzdžiui, Atlantas yra šiltoje fazėje.
M. Mannas pažymėjo, kad sutelkdama dėmesį į su klimato pokyčiais susijusį jūros vandens atšilimą, o ne dešimtmečių svyravimus, jo komanda sugebėjo aplenkti JAV klimato prognozių centrą ir Kolorado universitetą, prognozuodama praėjusių metų epinį 30 uraganų sezoną. M. Manno grupė išpranašavo 24 uraganus, Klimato prognozių centras – nuo 13 iki 19, o Kolorado universitetas – 16. Ankstesnis rekordas – dvidešimt aštuonios audros 2005 m. Ilgalaikis vidurkis – 12.
Nugrimzdęs į nebūtį AMO taip pat užbaigs painiavą dėl savo beveik bendravardės pusseserės – Atlanto meridionalinės apsivertimo cirkuliacijos (“Atlantic Meridional Overturning Circulation” arba AMOC). Ši konvejerio juosta, dar vadinama Golfo srove, perneša šilumą iš atogrąžų į Šiaurės Atlantą, prieš atvėsdama, nuskęsdama ir sugrįždama į pietus. Klimato modeliai jau seniai prognozuoja, kad šylant pasauliui Golfo srovė sulėtės – ir ši prognozė dabar pildosi, kaip rodo praėjusį mėnesį žurnale „Nature Geoscience“ paskelbtas tyrimas. Jungtinės Karalystės ir Vokietijos mokslininkai nustatė, kad dėl žmogaus sukeltų klimato sistemos pokyčių cirkuliacija sumažėjo iki žemiausio lygio per tūkstantmetį. Tolesnis jos silpnėjimas gali sukelti ekstremalesnius orus Europoje ir spartesnį jūros lygio kilimą palei JAV rytinę pakrantę.
Ne visus įtikino AMO reikšmė metinėms uraganų prognozėms. Kolorado universiteto atmosferos tyrimų mokslininkas Philas Klotzbachas, nedalyvavęs minėtame tyrime, teigė, kad sąlygos, kurios pasikeičia tik kartą per keliasdešimt metų, neturi įtakos jo kasmetiniam darbui prognozuojant uraganų sezonus. „Jei dėl kokių nors priežasčių AMO apskritai pasirodys tik artefaktas, tai nepakeis to, kaip mes atliekame sezonines prognozes, – sakė jis. – Galiausiai aktyvius uraganų sezonus lemia šiltas vanduo ir maža šlytis (vėjo greičio ar krypties matas), neatsižvelgiant į tai, kas juos paskatina.“
M. Mannui AMO atsiradimas – ir, jei bendruomenė su juo sutiks, išnykimas – yra puikus pavyzdys, kaip vyksta mokslinis procesas. „Mokslininkas privalo pripažinti suklydęs“, – rašė jis esė, paskelbtoje šiandien „RealClimate.com“.
Dešimtmečius atliekami tyrimai vis iš naujo patvirtina, kad, kalbant apie klimato pokyčius, mokslininkai nėra neteisūs – nebent suklysta svarstydami, kad pokyčiai įvyks lėčiau, nei iš tikrųjų įvyksta. „Matome, kad kai kurie klimato kaitos padariniai tampa akivaizdūs greičiau, nei tikėjomės, – sakė M. Mannas. – Tačiau naujausias mokslas paremia ankstesnes prognozes.“
Pasak jo, planeta turėtų nustoti šilti praėjus keleriems metams po to, kai pasibaigs šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. „Tai reiškia, kad mūsų dabartinės pastangos sumažinti anglies dvideginio išmetimą turės tiesioginį ir betarpišką poveikį.“
