Mažesnė grupė abiejose barikadų pusėse buvusių krepšininkų matavosi „Ryto“ aprangą jau po karjeros etapo Kaune: tokie buvo Kęstutis Šeštokas, Eurelijus Žukauskas, Kšištofas Lavrinovičius, Vilmantas Dilys, Artūras Gudaitis. Dabar „Ryte“ laimės ieško buvęs žalgirietis Lukas Uleckas.
Visgi visame šiame kontekste yra vienas išskirtinis krepšininkas – amžiaus pradžioje į Lietuvą atvykęs Steve'as Woodberry.
2016 metų vasarą tuometinis „Lietuvos rytas“ pasirašė sutartį su buvusiu žalgiriečiu Donaldu McGrathu, tačiau Vilniau ekipoje įžaidėjas taip ir nedebiutavo – atletas dėl asmeninių priežasčių turėjo sugrįžti į JAV. Dėl tokio įvykių posūkio S. Woodberry taip ir išliko unikumu – jis yra vienintelis ir „Žalgiryje“, ir „Ryte“ rungtyniavęs legionierius per visą šalies krepšinio istoriją.
Pirmoji S. Woodberry stotelė Lietuvoje buvo Kaunas. 2000-ųjų vasarą tuomet 29-erių amerikietis pasirašė sutartį su „Žalgiriu“ po sėkmingo karjeros etapo Australijoje – ten jis rezultatyviai rungtyniavo penkerius metus, o 1999-aisiais netgi buvo išrinktas NBL pirmenybių naudingiausiu žaidėju (MVP). 193 cm ūgio gynėjas tuomet tapo tik trečiuoju kauniečių legionieriumi – jis prisijungė prie amerikiečio Johno White'o ir ukrainiečio Grigorijaus Chižniako.
2000-2001 metų sezono metu Lietuvoje apskritai nebuvo gausu užsieniečių – LKL komandose čempionatą pradėjo vos 8 žaidėjai iš kitų šalių, o iki iki pirmenybių pabaigos jų liko vos 4. Savo legiono gretas apkarpė ir „Žalgiris“.
J. White'as 2000-ųjų gruodį buvo atleistas, todėl sezoną Kaune iš legionierių pabaigė tik šviesaus atminimo G. Chižniakas (ukrainietis 2018-aisiais mirė nuo širdies smūgio) ir S. Woodberry, kuris per mačą LKL vidutiniškai mesdavo po 15,9 taško bei buvo išrinktas geriausiu „Žalgirio“ sezono žaidėju.
Kitas buvęs „Žalgirio“ legionierius Corey Beckas neseniai tvirtino, kad 1999-aisiais Kaune patyrė kultūrinį šoką – jo paties žodžiais, aplink „nebuvo tokių pačių kaip aš“. Tačiau S. Woodberry Lietuvoje praleistą savo laiką prisimena visai kitaip. Jokio šoko nebuvo. Netgi priešingai – Kaune jis greitai pasijautė kaip namuose, į kuriuos norisi grįžti ir dabar.
Apie tai amerikietis papasakojo interviu Delfi.
Dabartinės simpatijos – „Žalgiriui“ ir „Juventus“
„Kaunas yra viena mėgstamiausių vietų, kurioje man yra tekę žaisti. Mėgavausi žaidimu ir „Žalgiryje“ ir „Lietuvos ryte“ – tai dvi puikios komandos, tačiau labiau man patiko patirtis Kaune. Ten užsibuvau ilgiau ir spėjau pasijausti esantis bendruomenės dalimi. Šis jausmas išliko visam gyvenimui, todėl „Žalgirio“ reikalus seku iki pat šių dienų“, – pasakojo S. Woodberry, Kauno komandoje praleidęs du sezonus. Pirmojo iš jų metu su žalgiriečiais jis tapo LKL čempionu.
„Žalgirį“ geriausia savo karjeros komanda vadinantis amerikietis seka ir dar vienos Lietuvos komandos rezultatus, tačiau ta komanda nėra „Rytas“.
Veik Foresto universiteto krepšinio ekipoje dirbęs specialistas palaiko buvusį savo auklėtinį Bryantą Crawfordą, kuris nuo pernai atstovauja Utenos „Juventus“.
„Sekti buvusius savo auklėtinius Europoje yra labai įdomu. Visada linkiu jiems kuo didžiausios sėkmės – būtų tikrai šaunu, jei Bryantas galėtų kovoti prieš „Žalgirį“ LKL finale“, – vylėsi pašnekovas, vienu iš B. Crawfordo trenerių buvęs 2015-2018 m.
S. Woodberry į Lietuvos krepšinio istoriją įėjo ne tik kaip pirmasis bendras „Žalgirio“ ir „Ryto“ legionierius, bet ir kaip pirmasis užsienietis, tapęs Kauno ekipos kapitonu.
2002-ųjų pavasarį atsisveikinus su Tomu Masiuliu, „Žalgirio“ kapitono raištis autoritetą klube turėjusiam amerikiečiui atiteko netgi be jokio balsavimo.
„Tapti „Žalgirio“ kapitonu man buvo labai didelė garbė. Žinojau, kad esu pirmasis kapitonu tapęs užsienietis, todėl tuomet tikrai didžiavausi tuo. Tai man parodė, kaip treneriai dėl manęs jaučiasi. Iki šiol esu už tai dėkingas“, – jam prieš 20 metų patikėtą atsakomybę prisiminė S. Woodberry.
Ramaus būdo, rimtas bei vienas lyderių – taip tuomet naująjį „Žalgirio“ kapitoną apibūdino vyriausiojo trenerio Algirdo Brazio asistentu komandoje dirbęs Gintaras Krapikas. Ir išties, S. Woodberry buvo vienas geriausių tuometinės Kauno komandos žaidėjų: Eurolygoje jis per rungtynes vidutiniškai rinko po 12,5 taško per rungtynes, o LKL čempionate – 12,8 taško per susitikimą.
„Mano pagrindiniai prisiminimai iš karjeros etapo Lietuvoje – Eurolygos rungtynės Kauno sporto halėje ir su „Žalgiriu“ iškovotas LKL čempiono titulas.
Puikiai atsimenu ir tai, kad Kaune žaidžiau kartu su šauniais vyrukais. Mano mėgstamiausi bendraklubiai buvo T. Masiulis bei Andrius Jurkūnas. Žaisti su jais buvo šaunu, be to, jie labai daug man padėjo čia apsiprantant“, – pasakojo S. Woodberry.
Iš Kauno į Vilnių – per Atėnus
T. Masiulis ir A. Jurkūnas 2002-ųjų pradžioje „Žalgirį“ paliko, o be jų Kauno ekipa LKL čempionų titulo neapgynė – nusileido „Lietuvos rytui“. Po pralaimėjimais nusėto sezono S. Woodberry taip pat pakėlė sparnus į Atėnų AEK, tačiau ten neįsitvirtino ir greitai buvo atleistas.
Amerikietis tuomet kelis mėnesius negalėjo rasti naujos komandos, o 2003-ųjų kovą sugrįžo į Lietuvą. Progą jam suteikė tas pats „Lietuvos rytas“, kurio gretose gynėjas per mačą vidutiniškai pelnydavo po 9,3 taško. Visgi net ir pakeitęs stovyklą, antrus metus iš eilės jis tenkinosi LKL sidabro medaliu – į čempionų sostą tuomet vėl sugrįžo „Žalgiris“.
Dukart paeiliui LKL finalą pralaimėjęs S. Woodberry įsimintinų bendraklubių turėjo ir Vilniuje. Amerikietis artimai susibičiuliavo su tautiečiu Aaronu Lucasu, o ne ką mažiau reikšminga patirtis jam buvo žaidimas su ryškiausiais to meto „Lietuvos ryto“ talentais Ramūnu Šiškausku ir Arvydu Macijausku.
„Šie du žaidėjai turėjo nuostabią darbo etiką ir jau tuomet buvo matyti, kad jie taps žvaigždėmis. Nė kiek nenustebau matydamas, kokios sėkmingos buvo jų karjeros išvykus kitur“, – pripažino S. Woodberry, pats po 2002-2003 metų sezono palikęs Lietuvą visam laikui.
Atletas dar po sezoną sužaidė Suomijos ir Švedijos čempionatuose, tačiau 2005-aisiais pakabino sportbačius ant vinies. Jo paties žodžiais, rezultatyvus žaidimas šiose šalyse (paskutinį karjeros sezoną S. Woodberry vidurkis Švedijos lygoje siekė 18,6 taško) daug džiaugsmo jau neteikė.
„Gailiuosi, kad nepasilikau Lietuvoje iki pat karjeros pabaigos. Krepšininkui ši šalis yra nuostabi. Kai palikau Lietuvą, kitur to paties neberadau, todėl galiausiai praradau motyvaciją žaisti profesionaliai“, – prisipažino gynėjas, batelius ant vinies pakabinęs būdamas 33-ejų.
Šaras bus ir „legendinis treneris“
Tarp patirčių Švedijoje ir Suomijoje, 2004-aisiais S. Woodberry spėjo trumpai parungtyniauti ir gimtinėje – NBA plėtojimosi lygoje jis vilkėjo Pietų Dakotos „Sioux Falls“ marškinėlius.
Amerikiečio atmintyje gerai įstrigo tais metais vykusios Atėnų olimpinės žaidynės, kuriose jo šalies rinktinė grupėje sensacingai nusileido puikiai pažįstamos Lietuvos nacionalinei komandai.
„Lietuvių pergalė prieš JAV man nebuvo staigmena. Manau, kad tuometinė amerikiečių rinktinė buvo nevykusi – buvo surinktos žvaigždės, kurių žaidimas visiškai nederėjo tarpusavyje.
Ir tik po trijų nesėkmingų čempionatų (patyrę fiasko 2002-ųjų pasaulio čempionate Indianapolyje, treti likę žaidėse Atėnuose, amerikiečiai suklupo ir 2006-ųjų pasaulio čempionato Japonijoje pusfinalyje – Delfi) galiausiai buvo suprasta, kad į JAV rinktinę reikia žiūrėti rimčiau. Kitos šalys mus tiesiog pasivijo. Buvo svarbu suprasti ir tai, kad žaidžiant prieš Europos komandas reikalinga turėti daugiau metikų“, – kalbėjo S. Woodberry.
Geriausias metikas lietuvių pergale prieš JAV pasibaigusiose istorinėse rungtynėse buvo Šarūnas Jasikevičius, tuomet amerikiečiams įsūdęs 7 tritaškius iš 12. Būtent prieš Š. Jasikevičiaus atstovaujamą „Barcelona“ rezultatyviausias karjeros Eurolygos rungtynes (22 taškai) 2001-ųjų lapkritį sužaidęs S. Woodberry puikiai supranta, ką Lietuvai reiškia Šaro vardas.
„Kaip jau sakiau, iki šiol seku „Žalgirio“ reikalus, todėl žinau, kad Jasikevičius atliko nuostabų darbą eidamas „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio pareigas. Jis buvo nuostabus žaidėjas, o dabar jis yra vienas geriausių trenerių. Jasikevičius yra tikra krepšinio superžvaigždė. Manau, kad ateityje jis bus vadinamas ne tik legendiniu krepšininku, bet ir legendiniu treneriu“, – neabejojo amerikietis.
Pats S. Woodberry baigęs profesionalo karjerą taip pat nusprendė siekti aukštumų dirbant trenerio darbą. Savo norą treniruoti krepšininkas suvokė dar Kaune.
„Vos palikęs Lietuvą pradėjau rimtai galvoti apie tai, ką veiksiu tada, kai nebežaisiu. Eidamas „Žalgirio“ kapitono pareigas supratau, kad galiu būti lyderiu ir vesti komandą į priekį. Tai suteikė pasitikėjimo savimi siekiant trenerio karjeros“, – sakė buvęs „Žalgirio“ ir „Ryto“ žaidėjas.
Pats dairosi naujo darbo
2006-2012 metais S. Woodberry ėjo trenerio asistento pareigas Misūrio valstijos universitete, 2012-2014 jis talkino savo bičiuliui Danny Manningui treniruojant Tulsos universiteto krepšinio komandą, o 2014-2020 jis asistavo tam pačiam D. Manningui prestižiniame Veik Foresto universitete.
Pastarieji trys „Wake Forest Demon Deacons“ sezonai nebuvo pergalingi, todėl D. Manningas pernai buvo atleistas, o komandą su juo paliko ir S. Woodberry. A. Kavaliauskui trenerio asistento vietą Šiaurės Karolinoje užleidęs amerikietis dabar laukia kvietimo į laiminčią komandą.
„Noriu tapti vyriausiuoju treneriu, tačiau prieš tai turiu įrodyti savo vertę dirbdamas asistentu. Šiuo metu ieškau galimybės dirbti laiminčioje komandoje, nes tai atvertų naujas karjeros galimybes.“
Buvęs „Žalgirio“ kapitonas neatmeta ir galimybės darbuotis Europoje. Galbūt jis sutiktų vieną dieną sugrįžti ir į Lietuvą?
„Kodėl gi ne? Nežinau, kaip klostysis tolesnė mano karjera, bet būtų nuostabu, jei vieną dieną galėčiau grįžti į Kauną bei pasirodyti ten kaip treneris. Jei ne kaip treneris, tikrai pasistengsiu vieną dieną grįžti kaip „Žalgirio“ sirgalius“, – šyptelėjęs pažadėjo S. Woodberry.
