Baldai ir jų konstrukcijos, interjero, eksterjero bei fasadų elementai ar kiti išskirtiniai metalo gaminiai, profesionalų dėka virsta estetiška ir kokybiška aplinkos puošybos detale. Tačiau plėtoti gamybą Lietuvoje – nėra itin paprasta.
– Kodėl savo gyvenimą siejate su metalo dirbiniais?
– Kažkokios ypatingos priežasties ar stipraus noro dirbti metalo apdirbimo srityje apskritai nebuvo, tačiau baigęs studijas ir pamatęs darbo skelbimą, kuriame buvo ieškoma vadybininko šioje įmonėje, vis dėlto nusprendžiau, kad tai būtų puiki vieta vadybinėms žinioms pritaikyti.
Artimųjų rate buvo žmonių, kurie nusimanė apie metalo apdirbimą ir gamybą, tad įsidarbinęs gavau nemažai puikių patarimų, o taip pat daug technologinių žinių sėmiausi ir iš kolegų, dirbančių ceche.
Metalas pamažu virto savotiška mano kasdienybe. Šioje srityje dirbu jau 10 metų. Sukaupiau žinių ir patirties bagažą, todėl savęs kitoje srityje kol kas neįsivaizduoju.
Apie verslo pradžią man kalbėti sunku, kadangi atėjau į šią įmonę, kai ji jau veikė 15 metų. Buvo susiformavusi organizacinė kultūra, kurią keičiau iš pagrindų.
– Kas svarbu gamybos versle?
– Ateiti į verslą su idėja, kuri negeneruoja jokio privalumo prieš jau rinkoje esančius žaidėjus būtų pražūtinga. Mano manymu, pats svarbiausias dalykas yra ne aklai pradėti verslą tikintis, kad galbūt pasiseks, o gerai išnagrinėjus rinką ir tik tikrai įsitikinus, kad būsimas produktas ar paslauga yra kuo nors išskirtinis. Privalo būti ne tik idėja, bet ir tos idėjos pranašumai prieš konkurentus. Čia yra esminis dalykas.
Būtent mes esame išskirtiniai tuo, kad dirbame su įvairių rūšių metalais, tiek juodais, tiek spalvotais, tad galime patenkinti dar platesnius klientų norus. Dirbame su įvairaus dydžio ir apimties užsakymais: gaminame gaminius tiek smulkiaserijinėmis, tiek vienetinėmis partijomis. Tai leidžia metalo apdirbimas lazeriu. Drąsiai žvelgiame į vienetinius didelę pridėtinę vertę kuriančius projektus, kurie yra unikalūs.
Vieni pirmųjų, tuo metu atrodę sudėtingi, mūsų įmonės gaminių buvo viešų kompiuterinių terminalų oro uostams metaliniai korpusai – kompleksiniai. Tai buvo daug operacijų, tikslumo ir kruopštumo pareikalavę nerūdijančio plieno gaminiai, kuriuos tiek konstruoti, tiek gaminti nuo nulio teko patiems.
Po to po truputį gaminiai darėsi vis sudėtingesni, su vis daugiau operacijų ir priežiūros, galiausiai įžengėme į žalvario sferą, ir visi tokie kompleksiniai, estetiški ir unikalūs metalo projektai tapo mūsų kasdienybe.
– Sunkumai, galimybės? Kaip keitėsi veikla su patirtimi?
– Kalbant apie sunkumus – jų tikrai nemažai. Nutinka taip, kad gamybos procese pasitaiko netikėtumų, kurie vienaip ar kitaip sutrikdo visus grafikus ir planus.
Kadangi tai nišinis verslas, labai svarbu užtikrinti aukštą gaminio kokybę, gebėti sustyguoti visus procesus taip, kad galutiniu rezultatu klientas liktų patenkintas.
Teko įdėti labai daug pastangų ir laiko ne tik suburti kvalifikuotų specialistų komandą, tobulinti jau vykstančius procesus, bet ir keisti organizacinę elgseną.
Iš pradžių, prieš 10 metų man atėjus dirbti į įmonę, ji užsiėmė tik lakštinio metalo apdirbimu, tačiau laikui bėgant pradėjo grynintis ir kiti klientų poreikiai. Pradėjome aktyvius metalo virinimo bei kruopštaus ir kokybiško paviršiaus išbaigimo procesus, taip pat gaminti sudėtingus interjero gaminius iš nerūdijančio plieno ir žalvario, kuriems taikomi aukšti tikslumo, estetikos standartai. Šiandien tai tapę pagrindiniu UAB „Politeca“ arkliuku ir varomąja jėga.
Reikėjo įsigyti kokybišką įrangą, išmokti ją valdyti. Visą įrangą, tiek lazerinę, tiek kitą išmokome valdyti iš praktikos. Pradines žinias suteikė staklių tiekėjai, tačiau gilintis į niuansus reikėjo jau patiems. Tai savotiška investicija – iš pradžių reikėjo išnaudoti daug resursų: įsigyti, išmokti, o įsisavinus ir pradėjus produktyviai dirbti, viskas parkeliavo su grąža. Sėkmingai įgyvendinus ne vieną projektą, pamažu atsivėrė ir kur kas didesnės galimybės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkose. Dalyvavimas tarptautinėse parodose įmonei leido rasti naujų klientų Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos rinkose, tad savo eksporto dalį užauginome iki maždaug 20 procentų.
– Pagrindiniai iššūkiai?
– Verslo valdymas reikalauja daugiau ar mažiau streso, nesvarbu, kiek žmonių įmonėje besidarbuotų. Kai pradėjau vadovauti dirbo apie 12 žmonių, dabar – apie 30. Diena dienai nelygi, tačiau medikai tikrai pasakytų, kad reikėtų mažinti patiriamo streso kiekį. Ir taip – vadovauti įmonei, kurioje dirba 30 žmonių yra tikrai nelengvas darbas
Vienas iš didesnių iššūkių, tikriausiai, yra užtikrinti atliekamų darbų kokybę ir tinkamą gamybos procesų veikimą. Be darbuotojų viso to nepavyktų įgyvendinti, tad labai svarbu ir tai, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi vertinamas ir reikalingas.
Įmonėje dirba jaunimas ir vyresnio amžiaus, patyrę specialistai. Lyginant jaunąją kartą su vyresniąja galima išskirti tai, kad jaunimas greičiau mokosi, greičiau įsitraukia į naujus dalykus, dirba produktyviau, dažnai atsineša šiuolaikiškesnių idėjų, kurias galima integruoti darbiniuose procesuose, tačiau vyresni jau būna sukaupę nemenką patirties bagažą, savo darbinėje karjeroje yra susidūrę su daug daugiau skirtingų situacijų, todėl jų sukauptos žinios yra aukso vertės. Išties sunku pasakyti, kuri karta geriau dirba, tačiau žinau tik viena, kad suvedus skirtingo amžiaus ir patirties darbuotojus į vieną įmonę galima pasiekti labai puikių rezultatų.
– Kas sunkiausia šiuo karantino laikotarpiu?
– Gamyba Lietuvoje, mano nuomone, yra iššūkis su galimybėmis. Jeigu gamintume tik Lietuvos rinkai, tuomet būtų sudėtingesnė situacija, tačiau nemaža mūsų gaminių dalis iškeliauja (kad ir netiesiogiai) į užsienį, tad užsakymų kiekiai visai kitokie, o ir galimybės kur kas platesnės.
Karantinas tikrai pakoregavo daugumos įmonių veiklą, tačiau ši situacija taip pat daugeliui padėjo iškilti ir suklestėti. Vargu, ar įmanoma pasiruošti visiems galimiems scenarijams, siekiant išvengti nuostolių. Ne veltui sakoma, kad verslas apskritai yra rizika. Tą per šią pandemiją supratome tikrai ne vienas.
Ir kaip bebūtų keista, tačiau ir šiuo, karantino laikotarpiu, vienas esminių iššūkių lieka sunkiai surandami darbuotojai (netgi jei ir nekvalifikuoti), nors per visus kanalus trimituojama, kad nedarbo lygis Lietuvoje kopia į net ne aukštumas, o tikrų tikriausias viršukalnes. Mūsų įmonėje reikalinga tikrai kvalifikuota darbo jėga, tai šioje vietoje netaupome, darbuotojams skiriame konkurencingus atlyginimus ir stengiamės kurti gerą darbinę atmosferą.
Įmonėje darbuotojų kaita nėra didelė, ateina – išeina po žmogų kas 3-6 mėnesius, tačiau surasti pamainą išėjusiam žmogui tikrai nėra lengva – čia nieko naujo nepasakau, taip atsakytų nemaža dalis gamybinių ir ne tik įmonių Lietuvoje vadovų. Tad įmonės prioritetas yra išlaikyti darbuotojus.
– Kartais žmonės įgyja universitetinį išsilavinimą, bet savo gyvenimą sieja su visai kita veikla. Esate metalo apdirbimo įmonės vadovas. Ar Jūsų veikla atitinka studijų kryptį, išsilavinimą, ar universitetas – teorija ir praktika žengia skirtingais keliais? Kokius mokslus baigėte, kokios žinios Jums buvo naudingiausios versle?
– Vilniaus universitete baigiau vadybos ir verslo administravimo studijas, tad galiu drąsiai teigti, jog esu vienas iš dirbančiųjų pagal specialybę (tai plati specialybė, pritaikoma daugumoje sričių, bet mano karjera pasisuko būtent vadovauti gamybinei įmonei).
Ką konkrečiai panaudojau ar nepanaudojau iš studijų tikrai pasakyti negaliu, vadovavimo metais nebuvau atsivertęs nei vieno studijų metais skaityto vadovėlio ar darytų užrašų, bet vis tiek giliai savyje tikiu, kad bent jau pasąmonėje daug žinių, kurios atsiveria netiesiogiai, panaudoti teko. Universitetas apskritai nėra vien tiek apie žinias – tai keičiantis mąstymą ir į realybę nukeliantis pasaulis, kurio teigiama įtaka sunkiai pamatuojama, bet neabejotina.
– Kaip atrodo Jūsų gamybinės patalpos? Kiek kvadratų, kokia jose įranga? Kiek žmonių, cechų ar pan.? Ar reikia daug rankų darbo, ar viskas kompiuterizuota?
– UAB „Politeca“ patalpos „paveldėtos“ iš buvusios staklių gamyklos, renovuotos prieš 10 metų.
Turime apie 1000 kv. m. gamybinio ploto, kuris suskirstytas į keturis cechus – metalo apdirbimo lazeriu cechas, lakštinio metalo ir mechaninis cechas, suvirinimo cechas ir paviršiaus apdirbimo cechas. Juose yra lazerinio pjovimo staklės, lakštų valcavimo staklės, lakštų lankstymo staklės, profilių pjovimo staklės, profilių valcavimo staklės, šlifavimo staklės, gręžimo staklės, suvirinimo aparatai, ir daug rankų darbo.
Dalis procesų skaitmenizuota, ką galima užprogramuoti, tačiau vis tiek didžiąją dalį darbų atlieka žmonės, ypač tai, kas liečia suvirinimą ir paviršiaus apdirbimo (šlifavimas, poliravimas) procesus, nes šiems darbams ypatingai reikia didelio kruopštumo, priėjimo prie gaminio įvairias kampais, o tokių įrengimų, kurie galėtų tobulai pasiekti aukštą kokybę vienetiniams gaminiams dar rinkoje nėra.
– Kokia yra sėkmingo verslo paslaptis? Kokių žinių, gebėjimų reikia? Kaip priversti komandą dirbti kokybiškai?
– Norint, kad verslas būtų sėkmingas, nėra vienos konkrečios paslapties. Tai tarsi žongliravimas skirtingais kamuoliukais siekiant nenumesti nė vieno ant žemės.
Kalbant apie žinias – tai kiekvienam vadovui labai svarbu nebūti susitelkusiam tik į vieną dalyką. Žinių turėjimas skirtingose srityse dažnai padeda susidaryti platesnį verslo perspektyvų paveikslą. Žinoma, nesakau, kad vienas žmogus turi išmanyti absoliučiai viską, tačiau tam tikros žinios gali padėti atrasti kitus žmones, kurie vienoje ar kitoje srityje padės įmonei augti ir tobulėti.
Žvelgiant iš gebėjimų prizmės kiekvienam geram verslininkui praverstų gebėjimas tinkamai panaudoti sukauptas žinias įmonės praktikoje, atitinkamai organizuoti įmonės veiklą, gebėti tikslingai komunikuoti ir sugebėti diplomatiškai kontroliuoti bet kokią įmonėje vykstančią situaciją, tačiau nesistengiant būti visų galų meistru. Svarbiausia yra pastebėti darbuotojų stipriąsias ir silpnąsias puses ir pagal tai paskirstyti darbus bei atsakomybes.
Savo įmonėje labai daug dėmesio skyrėme įmonės vidaus procesų valdymui, darbų paskirstymui ir darbuotojų motyvacijai kelti, kad kiekvieno kliento poreikiai nuo užsakymo iki gaminio atsiėmimo būtų patenkinti visu šimtu procentų. Ne veltui sakoma, kai rūpiniesi savo darbuotojais, gali būti tikras, kad jie tinkamai pasirūpins ir tavo klientais.
Save priskirčiau prie atvirų pažiūrų vadovų, palieku savo kolegoms daug laisvės, tikrai nekontroliuoju kiekvieno žingsnio, išklausau įvairių nuomonių, o esant nuomonių išsiskyrimas, bandau ieškoti optimalaus viduriuko. Įmonei vadovauju septynerius metus. Pradėjus tikrai nebuvo lengva, buvo daugybė naujų ir neatrastų su įmonės valdymu susijusių niuansų. Ir tikrai gyvenime nieko nenorėčiau keisti.
