Jungtinės Karalystės Lietuvių bendruomenės pirmininkė Alvija Černiauskaitė taip pat atskleidė, kokie pokyčiai laukia Anglijoje gyvenančių ar planuojančių ten vykti lietuvių.
Buvęs emigrantas Donatas Karklius atviravo, kodėl išvažiavo į Angliją, ir kaip jautėsi dirbdamas viščiukų fabrike, o žurnalistė Zita Čepaitė papasakojo, kaip keitėsi Londone gyvenantys lietuviai per pastarąjį dešimtmetį. Šia tema su minėtais pašnekovais buvo kalbama Delfi TV laidoje „Aš Ikona“.
Sakote, kad lietuviai Anglijoje pasikeitė. Tiesa?
Eglija: čia Lietuviai sustiprėjo, įgyjo daugiau pasitikėjimo, pradėjo daug naujų veiklų. Kalbu daugiau apie savo draugus ir pažįstamų ratą. Aišku, yra daug žmonių, kurie grįžo atgal į Lietuvą, daug skirtingų variantų. Aš pati neturiu jokio nusiskundimo apie lietuvius čia. Man jie visada labai padėjo ir nesvarbu, iš kokio sluoksnio: ir vairuotojai, ir draugės, ir darbininkės. Nesusidūriau su jokiu negatyvumu ar apkalbom.
Minėjote, kad lietuviai labai praturtėjo Anglijoje. Viena Jūsų draugė turi net 5 namus.
Eglija: na taip, gal 4 namus. Bet daugelis labai sėkmingai vysto čia karjeras, verslus, dirba įmonėse, užima geras pareigas. Yra gerbiami ir vertinami šioje visuomenėje. Londone yra labai daug užsieniečių, todėl nesijaučiame diskriminuojami ar kitaip engiami, bet vis tiek visada būsime emigrantai.
Savo knygoje rašėte apie tipinį lietuvį Anglijoje, o koks tas lietuvis dabar? Žinoma yra labai daug sluoksnių, tačiau, kokia yra dauguma?
Zita: sudėtinga apibrėžti. Galima kalbėti, kokie vaizdai buvo anksčiau. Treninguotas, keikiasi, klausosi rusiškos muzikos ir geria. Dalis žmonių toje stadijoje ir pasiliko. Aišku, ne visi tokie atvažiavo, dalis žmonių atkeliavo su tikėjimu, kad čia bus geriau, kad jie čia galės kažką pakeisti: save, gyvenimo lygį ar būdą. Daliai ši svajonė išsipildė, daliai – ne. Gana nemaža grupė išgyveno antrą nusivylimą. Pirmas nusivylimas buvo paliekant Lietuvą, kad nepavyko susikurti tokio gyvenimo, kaip jie norėjo, o antras nusivylimas įvyko čia.
Tokį apibendrinantį paveikslą nusakyti būtų sunku. Didžioji dalis žmonių stabilizavosi, negalima sakyt, kad jie jaučiasi, kaip savo šalyje, bet jie pakankamai žino, kur atsidūrė ir kaip čia tvarkytis.
Sedėjote 11 aukšte, gerame biure Vilniuje ir išvažiavote į Anglijos fabriką dirbti minusinėje temperatūroje prie vištų. Tam, kad užsidirbtumėte pinigų? Kokie žmonės jus supo ir kaip jus veikė buvusi aplinka?
Donatas: aš susidariau planą, suskaičiavau, kiek man reikia pinigų pradėti vykdyti savo verslo planą Lietuvoje ir išvažiavau, planavau būti 4 metus, tačiau grįžau po 2. Ten viskas buvo kitaip, asmenys, socialinė aplinka, tai nebuvo žmonės, su kuriais aš bendraučiau kasdieninėje aplinkoje savo malonumui.
Jie buvo atginti į tą fabriką dėl kitų priežasčių, galbūt save realizuoti, o aš bandžiau tiesiog užsidirbti geresniam rytojui.
Pavyzdžiui, per pertraukas aš skaitydavau knygas, vieną kartą prie manęs priėjo vienas iš kolegų ir pasiteiravo, ką aš veikiu. Kai atsakiau, kad skaitau knygą, jis man mestelėjo, kad knyga yra tik tam, kad užvožti su ja policininkui. Tada tu pasijunti visiškai ne ten, kur turėtum būti, tiesiog užsidarai savyje ir egzistuoji tik tam, kad vėliau nueitum kažkur toliau.
Visą „Aš Ikona“ laidą šia tema galite pasižiūrėti straipsnio viršuje.
