Grįžimas į klases – ne vienintelė išeitis
Vis tik ne visi mokymo įstaigų vadovai įsitikinę, kad moksleiviams grįžus į mokyklas viskas išsispręs. Atsiųstame pranešime „Erudito“ licėjaus įkūrėjas ir direktorius doc. dr. Nerijus Pačėsa atkreipia dėmesį, kad ne nuotolinis mokymasis kelia didžiausią problemą, o požiūris į jį ir nemokėjimas išnaudoti galimybių – juk lygiai taip pat esama daug blogų pavyzdžių, kai ugdymas klasėje yra neefektyvus, nemotyvuojantis, nerezultatyvus.
„Tie, kurie pavasarį tikėjo situacijos laikinumu, bandė kaip nors pragyventi esamomis sąlygomis iki kol bus galima grįžti į klases, be abejonės, dabar išgyvena sunkumus. Aš manau, kad nuotolinis ugdymas atnešė labai daug galimybių, kurias įvertinus mokymąsi galima padaryti įdomesnį, praturtinti jį įvairiais formatais, įtraukti daugiau turinio ir, panaudojus tai kaip papildomą ugdymo galimybę, pasiekti daug geresnių rezultatų“, – teigia N. Pačėsa.
Jis įsitikinęs – po karantino nuotolinis mokymasis, kaip forma, niekur nedings, o taps vienu iš ateities ugdymo sprendimų. Tik reikia įveikti dabar egzistuojančias problemas, mokyti savarankiškumo ir įvertinti tokių technologijų, kaip dirbtinis intelektas, naudą mokymo procese.
Nuotolinio mokymosi neefektyvumą lemia kelios priežastys
Pašnekovas įsitikinęs – ir nuotoliniu būdu įmanoma užtikrinti mokslo kokybę bei vaikų motyvaciją. Vis dėlto, anot jo, pirmiausia reikėtų nuotolinio ugdymo galimybes įvertinti objektyviai, ne karantino kontekste: „Reikia suprasti, kad moksleivių motyvaciją lemia ir bendra situacija visuomenėje, kai apribotas žmonių judėjimas, bendravimas. Tai daro įtaką visų mūsų psichologinei sveikatai ir, be abejonės, moksleivių motyvacijai, mokytojų nusiteikimui. Negalime objektyviai vertinti nuotolinio ugdymo galimybių ir naudos, kai bendrai gyvename įtampos ir didelių apribojimų sąlygomis.“
Kita priežastis, atkreipia dėmesį N. Pačėsa, yra pats požiūris į nuotolinį ugdymą, kaip problemos sprendimą „iš bėdos“. Pasak jo, be abejonės, kad ugdymo kokybė krenta, jei tiesioginį žinių perdavimą klasėje tik pakeičiame žinių perteikimu per ekraną ir tradiciškai liepiame daryti tas pačias užduotis.
„Negalime perkelti tiek daug dėmesio ant savarankiško mokinių mokymosi, kai tam iš anksto neparuošėme jų tradicinio ugdymo aplinkoje. Jei nuotolinio ugdymo metu ieškome naujų mokymo formų, kurios leidžia interaktyviai vesti pamokas, įtraukti mokinius ne tik į diskusijas, bet ir į grupinius ar projektinius darbus, čia ir dabar išnaudojame artimą aplinką, tai ta motyvacija mokytis, atrasti, pažinti kartais gali būti net dar didesnė“, – atkreipia dėmesį licėjaus direktorius.
Ugdyti vaiko savarankiškumą trukdo patys mokytojai ir tėvai
Yra sakančių, kad nuotolinis ugdymas skatina vaikus mokytis savarankiškai. Tai labai naudingas įgūdis galvojant apie studijas aukštojoje mokykloje ir vadovaujantis mokymosi visą gyvenimą filosofija. Bet ar visi vaikai geba mokytis savarankiškai?
N. Pačėsa įsitikinęs, kad taip, tačiau kelia klausimą – ką mes jiems duodame daryti savarankiškai? „Jei tas užduotis, kurias anksčiau moksleiviai atlikdavo klasėje šalia stovint mokytojui, dabar duodame atlikti namuose ir sakome, spręsk vienas pats, tai, žinoma, kad dalis mokinių tam bus nepasiruošę. Bet jei užduotis pakeičiame tokiomis, kurias atlikdamas jis gali nesikreipdamas į tėvus pats ieškoti informacijos internete, išreikšti save kūrybiškai, kur jis gali panaudoti savo namų aplinką – mes stipriname vaiko savarankiško mokymosi gebėjimus“, – sako licėjaus vadovas.
Jis akcentuoja, kad nuotolinis ugdymas yra neeilinė galimybė sustiprinti moksleivių savarankiškumą, nes dabartiniame tradiciniame ugdyme mokinių savarankiškumui vietos paliekama labai mažai. „Pamokų metu moksleivis yra kontroliuojamas mokytojo, jam yra labai aiškiai sudėliota, ką, kada, kaip ir kokiu būdu privaloma padaryti. Namuose jo mokymąsi dažnu atveju prižiūri tėvai. Tad visa ši kontrole apsupta aplinka mokinių savarankiškumą visiškai menkina. Mažas savarankiškumas duoda mažą atsakomybę, o ji veda prie krentančios motyvacijos. Taip sukasi šis uždaras ratas“, – atkreipia dėmesį N. Pačėsa.
Anot jo, dabar turime puikią galimybę mokinių savarankiškumą pakelti į kitą lygį, bet tam negalime pasitelkti tų pačių iki šiol naudotų metodų – turi atsirasti kitokio tipo užduotys.
Ateities mokymasis – be nuotolinio neįsivaizduojamas?
Docentas įsitikinęs – jei tik bendra politika leis, nuotolinis ugdymas ne tik išliks, bet ir stiprės ateityje atverdamas švietimui naujas galimybes. „Dabartinė patirtis parodė, kad mokinys, kuris serga namuose, nebūtinai turi būti paliktas savarankiškam mokymuisi, bet taip pat gali dalyvauti pamokoje. Kaip ir mokytojas, kuris patyrė kojos traumą – jis nebūtinai turi kuriam laikui pasitraukti iš ugdymo proceso, gali jame dalyvauti panaudodamas nuotolinio mokymo galimybes“, – sako licėjaus direktorius.
Jis pasakoja, kad jo vadovaujamame licėjuje, kur mokiniai turi daug komandinių užduočių ir projektinių darbų, dėl ribotų fizinių galimybių susitikti gyvai itin efektyviai išnaudojamos nuotolinio mokymosi platformos.
N. Pačėsa atkreipia dėmesį, kad nuotolinis ugdymas galėtų spręsti problemas ir atokesniuose rajonuose, kur mokytojai į pamokas vyksta valandą ar net daugiau laiko: „Nuotolinis ugdymas atveria pasiekiamumą. Jei tik liberalizuotume nuotolinio ugdymo formatus, mokiniams atsirastų naujų galimybių, pavyzdžiui, net mokytis kitose vietovėse, nei jie gyvena.“
Ateities ugdyme – ir dirbtinio intelekto galimybės
Viešojoje erdvėje, kaip vienas iš didžiausių nuotolinio mokymosi privalumą, neretai įvardijamas įgytas gebėjimas plačiau naudotis technologijomis. N. Pačėsa tokius pasisakymus vertina gana skeptiškai. „Kai mes sakome, kad išmokome geriau naudotis technologijomis, tai tas pats, kas sakytume, kad telefone, be skambinimo funkcijos, dar išmokome ir siųsti žinutes. Gebėti paspausti mygtuką, kad prisijungtum į nuotolinę pamoką ar įkeltum užduotį – nėra jokia pažanga. Su tokiu lygmeniu ateities pasaulyje nieko nenustebinsi“, – atvirai mintis dėsto N. Pačėsa.
Docentas atkreipia dėmesį į tai, kad dabar dar labai mažai kalbama apie dirbtiniu intelektu paremtų mokymosi platformų naudojimą. „Mokinių gebėjimų vertinimui mes vis dar aktyviai naudojame labiau tradicinius formatus, duodame jiems vadinamas pratybas ar standartizuotus testus. Bet mokinių gebėjimai yra labai skirtingi. Mokytojas negali čia ir dabar pritaikyti turinio kiekvienam mokiniui, tačiau tai padaryti gali dirbtiniu intelektu grįstos platformos. Jos yra kuriamos taip, kad iš atliekamų užduočių greitai atpažintų, ką mokinys geba, kas jam sekasi geriau ir kas blogiau bei iš karto parinktų jam kitas tinkamas užduotis“, – apie ateities ugdymo galimybes kalba jis.
Jo teigimu, tokių technologijų įtraukimas į mokymosi procesą dar labiau padidintų jo efektyvumą, o mokytojas, galėdamas įdarbinti šituos modernius mokymo formatus, lygiai taip pat per nuotolį, kaip ir klasėje, galėtų pasiekti daug geresnių rezultatų, nei pasiekiama dabar.