Nors kai kurių organizmų panašiose srityse reguliariai aptinkama, tai yra pirmas kartas, kai mokslininkai skelbia apie pastoviai prie vienos vietos visą laiką prisitvirtinusių sutvėrimų, labai primenančių kempines, buvimą itin atšiaurioje aplinkoje, rašoma portale sciencealert.com.
„Šį atradimą reikia priskirti tiems džiugiems atsitiktinumams, kurie verčia permąstyti ligšiolinius įsitikinimus ir įrodo, kad Antarkties jūrų flora ir fauna yra stebėtinai ypatinga ir neįtikėtinai gerai prisitaikiusi prie žemos temperatūros“, – teigia biogeografas Huw Griffithsas iš Jungtinės Karalystės Antarktidos tyrimų agentūros „British Antarctic Survey“ (BAS).
Antarkties ledo šelfas – tai nuolatos plūduriuojantys masyvai, prisijungę prie žemyninės Antarktidos teritorijos. Jie gali būti tiesiog milžiniški. Bendras masyvų plotas – 1,5 mln. kvadratinių kilometrų, kitaip sakant, maždaug trečdalis kontinentinio Antarktidos šelfo.
Turint omenyje, kokios atšiaurios po ledu gali būti sąlygos ir kaip sunku iki tų vietų nusigauti, gilumoje plytinčios sritys yra menkai ištyrinėtos. Norėdami susidaryti bent šiokį tokį vaizdą, mokslininkai pragręžė ledą ir nuleido į apačią specialią įrangą.
Išanalizavus per aštuonis gręžinius gautus duomenis, paaiškėjo, kad po ledu egzistuoja gyvybė. Dažniausiai tai – miniatiūriniai judrūs sutvėrimai, tokie kaip žuvys, medūzos, kirmėlės ir vėžiagyviai. Tikimybė aptikti kempinių – išties labai maža, atsižvelgiant į didžiulį atstumą, skiriantį tokias zonas nuo fotosintezei palankių sričių.
Štai kodėl nesunku įsivaizduoti, kokia nuostaba apėmė H. Griffithsą ir jo kolegas, būtent tokių gyvybės formų aptikusius po Filchnerio šelfiniu ledynu – per 260 kilometrų nuo jo pradžios nutolusioje 890 metrų storio ledu dengiamoje 1 233 metrų gelmėje. Mokslininkai užfiksavo prie uolos prisitvirtinusią kempinę ant stiebelio ir dar 15 kempinių be stiebelių, taip pat 22 neidentifikuotus organizmus su ataugomis, kurie gali būti kempinės, ascidijos, hidroidinių klasės atstovai, ūsakojai vėžiagyviai, duobagyviai arba polichetai.
„Šis atradimas kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Pavyzdžiui, įdomu, kaip tie organizmai ten pateko“, – nurodo H. Griffithsas.
„Įdomu, kuo jie minta, keik ilgai ten prabuvo, kaip įprastai atrodo rieduliai, ar tai tos pačios rūšys, su kuriomis tenka susidurti ir ne ledyninio šelfo zonoje, ir kas nutiktų šioms plantacijoms, jei šelfas suskilinėtų?“ – vardija klausimus mokslininkas.
Daugelio gyvybės formų egzistavimui būtina Saulės šviesa, o fotosintezė yra maisto grandinės funkcionavimo pamatas. Tokie organizmai kaip augalai ir dumbliai naudodamiesi saulės šviesa gamina gliukozę, o kiti organizmai arba minta augalais, arba augalais mintančiais organizmais (arba organizmais, kurie minta organizmais mintančiais augalais ir t. t.).
Tačiau tamsiose, saulės šviesos nepasiekiamose gelmėse esančios gyvybės formos naudojasi kitokia strategija. Kadangi iš vandenyno dugne esančių terminių angų sklinda šiluma ir vulkaninės kilmės cheminės medžiagos, bakterijos gali vykdyti chemosintezę ir taip pasigaminti gliukozės – pagrindinio maisto grandinės elemento. Vienoje Rumunijos oloje buvo aptikta ištisa chemosinteze besikliaujanti ekosistema.
Pastarojo meto tyrimai padėjo išsiaiškinti, kad po ledynais gyvenantys organizmai chemosintezės metodu išgauna vandenilį. Chemosintezę vykdančių ekosistemų, kurių gyvavimui būtinas metanas, aptikta ir vandenyne, o metano dujų šaltinių – net ir Antarkties vandenyse.
H. Griffithso ir jo komandos tyrinėta sritis yra per 625–1 500 kilometrų nutolusi nuo regiono, kuriame įmanoma fotosintezė, todėl yra pagrindo manyti, kad joje gyvuojantys organizmai prasimaitina vykdydami ką nors panašaus į chemosintezę.
Kaip yra iš tikrųjų, galima išsiaiškinti tik vykdant daug išsamesnius aptiktų organizmų ir jų aplinkos tyrinėjimus, o šitai – nemenkam iššūkiui prilygstantis darbas.
„Kad atsakytume į iškilusius klausimus, turime rasti būdą, kaip priartėti prie tų sutvėrimų ir jų aplinkos. Priminsiu, kad jie gyvuoja po 900 metrų storio ledo danga, be to, tokioje vietoje, kurią nuo laivų su laboratorijomis skiria 260 kilometrų atstumas“, – aiškinta H. Griffithsas.
„Vadinasi, mums, kaip poliarinių regionų tyrinėtojams, teks sumąstyti naują būdą, kaip vykdyti tyrimą ir atsakyti į daugybę klausimų“, – nurodė mokslininkas.
