Antai jie siekia gydymo įstaigas paversti neliečiamomis, nebaudžiamomis medicininių eksperimentų ir eutanazijos laboratorijomis. Į Seimą braunasi Asmens sveikatos priežiūros specialistų apsaugos dėl COVID-19 laikinasis įstatymas, kuriam daktaras Mengelė ploja net iš karsto atsistojęs.
Parlamentarė, konservatorė, buvusi gydytoja, Lietuvos medikų sąjūdžio vadovo pavaduotoja Jurgita Sejonienė įregistravo įstatymo projektą, pagal kurį ligonius per aplaidumą suluošinę arba į kapus nuvarę daktarai išvengtų baudžiamojo proceso.
Pavyzdžiui, paruošto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas skelbia, kad viena iš sąlygų, kada sveikatos specialistas atleidžiamas nuo atsakomybės: „(...) dėl asmens neatsargios veikos, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atsirado šie padariniai: atimta žmogaus gyvybė, nesunkiai sutrikdyta sveikata, sunkiai sutrikdyta sveikata, žmogus paliktas be pagalbos, kai gresia pavojus jo gyvybei“.
Jei sunku patikėti savo akimis, kas suformuluota, skaitykite dar kartą, kol patikėsite. Jei manote, kad vaidenasi, atsitraukite nuo šių eilučių, pailsėkite ir po kurio laiko prie jų grįžkite. Jei vėl perskaitėte tą patį, įsižnybkite ir pasitikrinkite, ar nesapnuojate. Visą ruošiamo įstatymo tekstą galite rasti e-seimas.lrs.lt.
Supratote teisingai: gydytojas ar slaugytojas, taip pat savanoris, kuris pasidaryti selfių į ligoninės koridorius atėjo tiesiai iš TV ekrano, per išsiblaškymą ar pagirių kankinamas jūsų artimajam vietoj vienos migdomųjų ar raminamųjų dozės įbruko tris arba jo duomenis sumaišė su kito paciento informacija, dėl ko jam vėliau buvo perpiltas ne tos grupės kraujas arba amputuota ne ta koja, o gal per klaidą atjungė gyvybę palaikantį aparatą arba ištiktą apendicito priepuolio ar infarkto atvykėlį paliko merdintį prie ligoninės durų, neturėtumėte teisės tos gydyklos paduoti į teismą.
Aišku, kelios išimtys numatytos. Pavyzdžiui, kai žmogų pražudė medikų neatsargumas dėl alkoholio ar kvaišalų poveikio darbo metu, tik smulkmena – reikėtų tai sugebėti įrodyti. Arba paaiškėtų, kad daktarėlis pacientą sužalojo tyčia – tarkim, paėmė peilį ir išpjovė ligonio inkstą čečėnų juodajai rinkai arba sergantįjį suketvirčiavo iš pykčio.
Jei maniakas pats prisiduotų policijai ir prisipažintų, kad tai padarė nelabų kėslų vedamas, tai byla teismą, labai pasistengus, gal ir pasiektų.
Taigi, įsigalėjus naujam įstatymui, bus saugiau pagalbos ieškoti ne oficialiose gydymo įstaigose, o pas specifinio medicininio išsilavinimo neįgijusius čakrų valytojus, bioenergetikus ir finansinėms piramidėms priklausančias liekninamųjų papildų su askaridžių kiaušinėliais spekuliantes.
Juk, priešingai nei licencijuotiems specialistams, pogrindžio šarlatanams imunitetas nuo baudžiamosios atsakomybės nenumatytas, tad jei prisidirbtų, kiltų nemalonumų, todėl ir pasitempti labiau turėtų, negalės sau leisti atsipūtę burti bet ką arba, paėmę krūvą pinigų, pretenzijų turinčiam klientui atvirai rodyti vidurinįjį pirštą.
Rengiamas įstatymas, viena vertus, sumenkina pirmiausia gydytojus profesionalus iki nepakaltinamų, neveiksnių individų, negebančių atsakyti už savo žodžius ir poelgius net po dešimčių metų studijų ir darbo patirties. Kita vertus, šis teisės aktas įžūliai nuvertina pačius pacientus ir apskritai gyvybę. Pagal jo dvasią, žmogus yra menkesnės vertės nei daiktas.
Palyginimas: štai įsigijote atgrubnagių pagamintus kedus ir jie ne dėl jūsų kaltės suplyšo per dvejų metų laikotarpį nuo įsigijimo (ne per dvi savaites, kaip klaidingai manoma, bet per dvejus metus), tuomet gamintojas ar platintojas privalo už brokuotą prekę grąžinti pinigus arba pakeisti ją nauja, tačiau jei nesutinka, galima į jį kreiptis jau su advokatu, o sugadinta sveikata su likusiomis komplikacijomis suvisam arba paciento mirtis, kai galėjo dar ilgai gyventi, yra toks niekis, kad teisme jam vietos neatsirastų.
Ir išeina, kad vienos profesijos atstovai yra aukos aukščiau kitų. Toks įspūdis, kad medikai dirba vien visuomeniniais ir labdaros pagrindais, niekas jiems metų metais nemoka algų iš mūsų visų kišenių, ir jiems visas pasaulis skolingas, ir tik jie vieni ant šios žemelės vargsta ir verčiami per prievartą dirbti, neturi teisės veiklos keisti, jei jaučia, kad per sunku susitvarkyti.
Kodėl per karantiną būtų atleidžiami nuo atsakomybės už nekokybiškai suteiktas arba visiškai nesuteiktas paslaugas tik šie vargšai? Kodėl neplanuojama tokia privilegija apdovanoti ir kitų įstaigų, pavyzdžiui, restoranų – už netyčinį masinį klientų apnuodijimą? Juk virėjai kai kada ne iš piktos valios higienos normų nepaiso ir produktų nesužiūri – kam lengva šiais laikais.
Arba kodėl nuo slegiančios atsakomybės naštos neatleidus statybos įmonių? Tarkim, sugriūva namas dėl darbininkų aplaidumo arba nemokšiškumo, ir per griūtį būsto netekę, sužeisti arba šeimos narius palaidoję asmenys neturėtų galimybės ieškoti kaltųjų ir civilizuotu teismo keliu reikalauti padengti nuostolius bei atlyginti neturtinę žalą, nes kam nepasitaiko, apskritai kokie jūs kietaširdžiai materialistai, juk jei ne profesionalūs šiuolaikiniai statybininkai, iki šiol gyventumėte urvuose arba šiaudinėse trobelėse kaip kokie nifnifai ir nufnufai.
Bet gerai, atmeskime filosofiją ir ironiją. Kad ir koks sunkus, įtemptas ir iš tikro gan rizikingas gydymo įstaigų darbuotojų darbas, tai nesuteikia jiems malonės, kalbant juridine kalba, laužyti teisinės logikos bei adekvatumo principų. Įstatymai vis dar aiškiai kiekvienam piliečiui užtikrina teisę kreiptis į teismą dėl padarytos žalos. Beje, ir pačiam gydytojui. Ir jis (ar jo vaikas, o gal anūkas) į baltojo kabineto duris kada nors turės pasibelsti nebūtinai kaip kolega ar senas sėbras, o kaip alpėjantis ir neatidėliotinos pagalbos maldaujantis nepažįstamas, ryšių neturintis pacientas.
Tiesa, įstatymo rengėjai akcentuoja neeilines aplinkybes, turėdami omeny ligoninių apkrovą ir darbo jėgos trūkumą pandemijos metu. Tarsi eitų kalba apie Viduramžių kaimo špitolę ir buboninį marą arba Pirmojo pasaulinio karo lauko ligoninę, o ne apie XXI amžiaus klinikas, kuriose viešpatauja begalinis progresas, bei apie dešimtimis milijonais eurų kasmet šeriamą medicinos konvejerį, kai už biudžeto lėšas perkama brangiausia įranga, kuri paprastai taip ir lieka sandėliuose neišpakuota, plečiami, rekonstruojami ligoninių kompleksai, vis diegiamos skaitmeninės pacientų registravimo ir duomenų archyvavimo bazės, net krizės akivaizdoje didinamos gydymo įstaigų ir skyrių vadovų algos, priedai prie jų.
Taip išeina, kad smarkiai lepinamas gydymo paslaugų organizavimas nėra toks kietas, jei gali perdegti, o diplomuoti profesionalai tampa bejėgiais, vos suaktyvėjus kokiam nors koronavirusui, kurių visada buvo ir bus. Tokiu atveju toji gigantiška, daugiagalvė mokesčių siurbikė nėra verta nei mūsų vis didėjančių PSD įmokų, nei tuo labiau – neliečiamumo.
Tad kuo gilyn, tuo daugiau kyla įvairių minčių, kam naujas įstatymas reikalingas. Pirma, vertėtų atkreipti dėmesį, kad jis galiotų iki 2023 m. Tačiau kas paneigs, kad jam sėkmingai įsitvirtinus, bus bandoma terminą pratęsti?
Valdantieji, turbūt pasikonsultavę su orakulais, žino, jog karantinai dėl COVID-19 tęsis ir tęsis, teks paprastiems mirtingiesiems apribojimuose gyventi ištisai, nes, nepaisant masinio vakcinavimo ir normalaus socialinio gyvenimo draudimų, jei ne viena viruso atmaina, tai kita, jei ne devintoji, tai šeši šimtai šešiasdešimt šeštoji banga. Negana to, priėmus įstatymą, vadovaujantis 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, ligoninės nusiplautų kaltę bei tyrimai būtų nutraukti už visą praėjusį ekstremaliosios situacijos laiką.
Tad sistema iš anksto purenasi sau patogią dirvą, kad telepatinio gydymo telefonu nukamuoti ir kenčiantys dėl atidedamų operacijų ar per kieno nors abejingumą artimuosius praradę gyventojai galutinai nepasiustų ir nesugalvotų prieš valstybę teikti masinių ieškinių.
Antra, medicinos biurokratai – ne tik Lietuvos – užuodžia, kad artėja galutinis sveikatos apsaugos sistemos krachas. Juk savo sritį išmanančių ir Hipokrato priesaikos nepamynusių gydytojų su pašaukimu ir taip likę mažai. Mokantys tinkamai koją sugipsuoti traumatologai, talentingi chirurgai ir akušeriai, gebantys priimti net sunkų gimdymą, – neamžini, neguminiai, išsivažinėja arba pasitraukia į užsitarnautą pensiją.
Juos netrukus, kaip tik per ateinančius porą metų, pakeis iš online studijų į tikrus kabinetus ir operacines paleisti jaunieji specialistai, sudėtingus sutrikimus diagnozuoti, žmones mėsinėti ir rakinėti mokinęsi per kompiuterio ekraną, o anatomiją studijavę geriausiu atveju iš vikipedijų. Vadinti juos gydytojais jau bus pernelyg didelė prabanga, prigis naujas terminas – „sveikatos vadybininkai“.
Trečia, tiems naujosios kartos ligų bei statistikų vadybininkams gali prireikti atlaisvinti rankas dėl labai kilnių ekologinių sumetimų, kuriuos pastaruoju metu, matyt, ne šiaip sau akcentuoja garsūs pasaulio filantropai ir klimato kaitos aktyvistai.
Naują pagreitį įgauna idėjos, kaip efektyviai apvalyti populiaciją ar sumažinti jos augimą.
Dar visai neseniai, XX amžiuje, kai kur Amerikoje, taip pat Azijoje priverstinė sterilizacija ir spaudimas moterims darytis abortus buvo (o kai kur tebėra) norma, nors dirbtinis gimstamumo reguliavimas tas visuomenes smarkiai išbalansavo ir jose sukėlė itin skausmingų grandiozinių demografinių, socialinių, sveikatos problemų.
Pastaruoju metu pasaulyje ir ypač – Europoje suvešėjo ciniškas požiūris į gyvybę apskritai. Ilgaamžiškumas likęs deklaruojama vertybe, tačiau tarp eilučių galima išskaityti, jog senukai ir sunkūs ligoniai valstybėms pernelyg brangiai atsieina, iš jų naudos – jokios, tik didelė našta. Apie tai sufleruoja vis didėjančios eutanazijos galimybės, taip pat drastiškai brangstančios arba sunkiau prieinamos medicinos paslaugos.
Tolesni žingsniai daugely šalių žengti per pirmąją COVID-19 valdymo bangą, kai gydyklos buvo uždarytos arba veikė nepilnais pajėgumais ir vykdė pacientų kvotas, o žmonės mirė, laiku nesulaukę pagalbos.
Atsirado dar viena nauja mada: nebeleisti ligoninėse laisvai lankyti artimųjų. Dabar daugėja istorijų, kai pacientą operacijai ar gydymui dėl chroniškų, įsisenėjusių sveikatos sutrikimų, niekaip nesusijusių su jokiomis kvėpavimo takų ligomis, šeima atidavė dar judantį, dar su realia viltimi, kad atsigaus, o atsiėmė jį jau lavonmaišyje ir su įrašu mirties liudijime – „COVID-19“.
Normalu, kad po to žmonėms neduoda ramybės, iš kur staiga atsirado nauja diagnozė, kaip ligonis buvo gydomas, ar nebuvo apleistas.
Taigi, naujas įstatymas amžino karantino sąlygomis ypač pravers tuo, kad gedintiems nepavyks įtarimų dėl nepakankamos paciento priežiūros ir abejonių dėl realios mirties priežasties paversti teisine kalba.
Tačiau panašu, jog visa tai – tik apšilimas, ir medikai tėra laidininkai šiame numatomame sveikatos apsaugos perversme. Kaip įprasta su medicinos politika susijusiuose projektuose, jo viršūnėje it soste įsitaisiusios farmacijos kompanijos, suinteresuotos galutinai atsikratyti bent sąlyginės bandymų su gyvais ligoniais kontrolės.
Šiandien medicininiams eksperimentams dar tam tikri reikalavimai keliami, dar esti sąlygų, tačiau, nykstant gydymo įstaigų bei Hipokrato tarnų atsakomybei, pamažu nyks ir preparatų bei kitų naujų sveikatos priežiūros technologijų gamintojų atsakomybė, ir po „pandeminiu“ stogu visi galės išdarinėti ką panorėję, galės apeiti bet kokias bioetikos normas, net lig tol galiojusius įstatymus. Tik ar nuo to žmonės taps sveikesni?
Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir redakcijos pozicijos neatspindi.
