Ar žinote, kokius išbandymus, kad sužavėtų savo mylimąsias, yra patyrę žinomi sportininkai – Klaipėdos „Neptūno“ komandos kapitonas Martynas Mažeika, ketverių olimpinių žaidynių dalyvis sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas ir olimpietis dviratininkas Ramūnas Navardauskas?
O gal teko girdėti apie aktorės Eglės Jackaitės ar sveikos gyvensenos specialistės, įžymybių trenerės Rasos Vilkienės pirmąsias meiles, darželio laikų bučinius ir širdį suvirpinusias mylimųjų dovanas?
Šios įžymybės sutiko atverti savo širdį ir papasakojo pikantiškų detalių apie Valentino dienos staigmenas, simpatijas ir dėl meilės iškrėstas keistenybes, privertusias nurausti ar net patirti gėdą.
Mylimosios namai – tarsi pliušinių žaislų parduotuvė
Ramūnas Vyšniauskas, keturių olimpinių žaidynių dalyvis, Europos ir pasaulio sunkiosios atletikos prizininkas, verslininkas
Savo simpatijas ir meiles nuo pat paauglystės bandau suvilioti, nustebinti ir lepinti įvairiomis staigmenomis: poezijos eilėmis, romantiškomis vakarienėmis, didžiuliais pliušiniais žaislais, auksiniais žiedeliais ir auskariukais ar kitomis įvairiomis dovanomis.
Juk per Šv. Valentino dieną yra puiki aura, aplink vien širdelės ir tiesiog per kraštus liejasi meilė.
Rožių per Šv. Valentino dieną ar panašias progas merginoms net nedovanoju. Tiesiog man daug maloniau tai padaryti eilinę dieną. Pamenu, kai pas vieną mylimą moterį vykau į automobilio bagažinę prisidėjęs ir šimtą rožių. Mergina liko maloniai nustebinta ir sužavėta.
Esu jau toks žmogus, jei ką jau darau, viską darau iš širdies ir maksimaliai atsidavęs.
Turbūt mano pirmosios meilės namuose buvo daugiau įvairių pliušinių žaislų, nei bet kurioje žaislų parduotuvėje. Buvau jų padovanojęs visą kalną.
Aš visada su nostalgija ir šypsena prisimenu pirmąją meilę. Būtent pirmoji meilė visada įsirėžia giliai į atmintį... Neišdildomi įspūdžiai ir prisiminimai, lyg tai būtų įvykę vakar... Jos vardas – Lijana. Mano viena pažįstama eidavo į gražuolių konkurso repeticijas ir aš užsukdavau pasisveikinti bei pabendrauti. Taip ir susipažinau su Lijana.
Man buvo gal 18-19 metų, o mano meilei – apie 15-16 metų. Mes draugavome penkerius metus, net bendraudavau su jos tėveliais. Pamenu, kai pirmus kartus jai skambindavau telefonu, repetuodavau tekstą, ką jai pasakysiu... (juokiasi). Drebėdavo širdis, labai jaudindavausi, kad visko nesugadinčiau, kad nebūtų nejaukios tylos ir panašiai. Išlikę daug gražių atsiminimų ir to iš atminties niekada neištrinsi.
Pirmasis bučinys, privertęs raudonuoti
Eglė Jackaitė, Klaipėdos Dramos teatro aktorė
Pamenu, lyg per rūką, švelniai su šypsena, Telšiuose, darželyje, berniuką, kuris man labai patiko. Kažkuriai darželio šventei, gal Naujiesiems metams, ruošėme vaidinimą: aš buvau princesė, o jis – princas. Susikabinę kartu šokome... Jo vardas – Giedrius. Tačiau jis buvo labai nedrąsus ir mūsų ryšys, pamenu, nutrūko.
Žinoma, prisimenu ir pirmąjį bučinį, neskaitant darželio laikų lūpų priglaudimo prie žanduko. Tai įvyko, kai buvau 15-metė. Mūsų šeima ne kartą kraustėsi iš vieno miesto į kitą, teko mokytis Telšiuose, Mažeikiuose, galiausiai – Kaune. Ir štai atvyko sau žemaitė į Kauną, pamatė tokį žavų ir išdykusį vaikinuką – na, kritome vienas kitam į akį, užsimezgė tarp mūsų simpatijos... Pamenu, mes su juo pradėjome draugauti. Žinoma, po kažkiek laiko jis bandė mane pabučiuoti, bet aš išsisukau, kadangi buvo gėda – nemokėjau bučiuotis, tiesiog niekada iki tol nebuvau to dariusi... Nedrįsau prisipažinti. Taigi, tąkart išsisukau nuo bučinio ir po kelių dienų, pamenu, atsidūriau Žemaitijoje, Sedoje. Nuėjome su drauge į šokius, kur sutikau stovyklos laikų simpatiją – Laimoną. Pamenu, daug šokome, kalbėjomės, o po to pasibučiavome. Mano tikslas buvo pasiektas – į Kauną pas savo pirmąją meilę sugrįžau drąsesnė, pramokusi bučiuotis. Buvo tokia savotiška istorija (šypsosi).
Tos žibančios akys ir jaudulys, kurį galima patirti 15-16 metų, kai tik mažais žingsneliais žengi į suaugusiųjų pasaulį, ta nežinomybė, tokia žavi ir paslaptinga, nes tai – visiškai nauja ir nepatirta.
Žinoma, gera per Meilės dieną sulaukti dėmesio, gėlių, siurprizų, tačiau labai to nesureikšminu: mylėti ir džiuginti savo mylimus žmones turime kasdien, o ne laukti būtent Valentino dienos, kad pasakytum „Myliu“. Aš myliu kiekvieną dieną, neskirstau dienų, kada mylėsiu, kada nemylėsiu. Man išgyventa nuostabi emocija yra didžiulė dovana. Visko per šią dieną esu gavusi: ir gėlių, ir kvepalų, ir papuošalų, ir kelionių, tačiau labiausiai į atmintį yra įstrigusios mokyklos laikų Valentino dienos šventės, kai šaudydavome iš vandens šautuvėlių, puošdavomės, užsiklijuodavome ant uniformos mokyklinės raudonas širdeles, taip pat klijuodavome jas berniukams... Buvo atsargūs simpatijų blyksniai. Vaikystė – lyg sapnas, kuris praeina ir niekad negrįžta. Bet išgyventos patirtys išlieka ir mus lydi visą gyvenimą.
Šiemet Valentino dieną sumąsčiau paminėti kitaip: savo „Facebook“ paskyroje nuo 18.30 val. darysiu tiesioginę transliaciją iš savo poezijos ir muzikos kūrybinės programos „Jausmų džiazas“. Deklamuosiu gražiausius eilėraščius, o gal ir dainuosiu, atsakinėsiu į klausimus, bendrausime – švęsime Meilės dieną kitaip! Noriu ir laukiu! Žinau, kad patirsiu tą jausmą ir tas emocijas, kurių jau labai pasiilgau. Taip trūksta teatro, spektaklių, žiūrovų. Labai pasiilgau scenos... Karantinas apribojo mūsų gyvenimus, tad, mums, aktoriams, meno žmonėms dabar vienintelis būdas visiems susitikti – internete. Šiaip niekada nepraktikavau tiesioginių transliacijų, bet sulaukiau daug laiškų, daug padrąsinančių žinučių... Tegul bus tai dovana visiems – pati gražiausia poezija, meilės lyrika iš visos širdies...
Ant sniego ištrypė žmonos vardą ir širdelę
Martynas Mažeika, Klaipėdos „Neptūno“ komandos kapitonas
Per Valentino dieną, kad ir mažos staigmenėlės stiprina santykius. Prieš kelerius metus per vieną Šv. Valentino dieną po langais ant sniego ištrypiau žmonos vardą ir širdelę. Žmona ryte pabudusi pro langą pamatė mano šedevrą ir maloniai nustebo. Tai stiprina santykius.
Šiemet mums, „Neptūno“ krepšininkams, Valentino diena prasidės kova dėl „Citadele Karaliaus Mindaugo taurės“ turnyro trečiosios vietos. Manau, geriausia Meilės dienos dovana klaipėdiečiams ir „Neptūno“ sirgaliams būtų bronzos medaliai. To ir sieksime.
O vėlai vakare jau galėsiu pabūti ir su savo mylima žmona, vaikais. Turiu nuojautą, kad lauks šventinė, širdelėmis puošta vakarienė. Visada ir aš šią dieną žmoną palepinu gėlėmis, ir dovanėlėmis.
Meilė – tyras ir širdį glostantis jausmas. Niekada nepamiršiu, kai žmoną kviečiau į pirmus pasimatymus, kaip teko paprakaituoti, kol pirmą kartą ją pabučiavau. Tada lyg žaibas trenkė į kojas. Kol sulaukiau pirmojo bučinio, teko ją nusivesti ne į vieną pasimatymą.
Aš vadovaujuosi tokiu principu: artimus reikia lepinti, mylėti ir džiuginti ne tik per Šv. Valentino dieną, bet ir eilinėmis dienomis. Tačiau, žinoma, per oficialiąją meilės šventę visada norisi sukurti išskirtinę atmosferą.
Jau nuo pat vaikystės Šv. Valentino diena buvo kažkuo išskirtinė. Pamenu, kad mesdavome laiškus į dėžutę, vadinamąjį „Meilės paštą“. Būdavo daug smagių ir širdelę virpinančių žaidimukų.
Gamins širdutės formos pyragėlius
Rasa Vilkienė, sveikos gyvensenos propaguotoja, įžymybių trenerė
Tradiciškai per Valentino dieną organizuoju įvairias šventines treniruotes savo klientams. Šįkart treniruotė vyks internetu, mano „Facebook“ grupėje. Aprangos kodas – raudona spalva ir širdelės, moterys mins dviratukus, vyrai darys atsispaudimus, vėliau visi kartu gaminsime šventišką vakarienę – širdelės formos pyragėlius, salotas dviems. Svarbu dėmesys vienas kitam ir buvimas kartu.
Kalbant apie Šv. Valentino – meilės – dieną, visada malonu ne tik sulaukti dėmesio, bet ir pačiai padaryti staigmeną. Visada šią dieną stengiuosi pasveikinti artimuosius: mamą, tėtį, dukras ir kitus sau artimus žmones. Juk ši diena – tai meilės ir artumo išraiška. Staigmenos yra visada malonu.
Klausiate, ar mokyklos laikais sulaukdavau daug meilės laiškelių? Tiesą pasakius, ne. Aš buvau liekna, aukšta, nedrįsdavau nešioti aukštakulnių, tad daug dėmesio ir nesulaukdavau. Tik vėliau, kai sudalyvavau grožio konkurse, supratau, kad mano ūgis ir išvaizda – privalumas. Tapau drąsesnė ir labiau pasitikinti savimi.
Per Šv. Valentino dieną, dirbdama administratore, esu sulaukusi įvairių staigmenų: ir tortų, ir kvepalų, ir krūvos gėlių puokščių. Tiesiog tai diena, kai žmonės nori padaryti staigmeną, maloniai pradžiuginti, nustebinti ir atsidėkoti už skleidžiamą gerą nuotaiką ar pozityvią energiją. Ne kartą sporto klubo registratūroje esu sulaukusi panašių staigmenų iš savo klientų. Dažniausiai būna taip, kad jie palieka smulkias dovanėles ir net neprisistato. Neslėpsiu, tai praskaidrina nuotaiką.
Niekada nepamiršiu darželyje patirto pirmojo bučinio: darželio grupėje buvo trys berniukai, kurie vaidino tris muškietininkus ir taip bandė mane sužavėti. Drąsiausias iš jų – Egidijus – išdrįso mane pabučiuoti. Skrajojau padebesiais. Man tuomet buvo penkeri ar šešeri metukai.
Šiemet mano Valentinė bus dukrelė Elija. Su ja ir minėsime šią gražią dieną.
Valentino dienos dovana – žiedelis
Ramūnas Navardauskas, profesionalus dviratininkas, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, planetos čempionato prizininkas
Pamenu, kad dar draugystės su dabartine žmona Gabriele laikais, per Šv. Valentino dieną padovanojau jai patikusį žiedelį. Tai nebuvo sužadėtuvių žiedas, tačiau gražus gestas ir savotiška staigmena.
Yra buvę įvairių romantiškų pasimatymų, tačiau puikiai pamenu, kai prieš daug metų, Klaipėdoje, per vieną iš pasimatymų kartu valgėme varlių kojytes. Abiem tai buvo pirmas kartas, kai teko išbandyti tokio maisto.
Pamenu, kad mokyklos laikais teko rašyti įvairius meilės laiškelius. Širdis spurdėdavo. Laukdavome visi Šv. Valentino dienos ir to momento, kai bus atidaryta meilės laiškų dėžutė. Būdavo ir slaptų, ir neslaptų laiškų. Lyg savotiškas išbandymas, adrenalinas: ar išdrįsi pats parašyti, kaip simpatiška mergaitė sureaguos, ar atsakys tuo pačiu, o gal patirsi gėdos jausmą.
Dabar jau suaugome ir ta meilės diena yra mažiau sureikšminama. Stengiuosi rodyti dėmesį ir meilę savo žmonai Gabrielei ne tik per šventes, o kasdien.
