Iš jų turėjo būti atimta bet kokia pagarba, jų negerbti turėtų net jauniausi miesto gyventojai. Platono įsivaizduojamoje visuomenėje vedybos traktuotos kaip pilietinė tarnyba, viena iš miesto piliečio prievolių: jos nevykdantis miesto pilietis veikia prieš bendruomenę ir, atsisakydamas dalyvauti kuriant bendrą gerovę, tampa svetimas. Toks elgesys būdingas asocialiam žmogui, todėl Platono tikslas – naudojant socialinį, religinį, ekonominį ir moralinį spaudimą priversti vienišius sukurti šeimą. Platonas veikale „Puota“ pateikia vienišo vyro paveikslą: mylintis jaunus vaikinus, abejingas vedyboms ir tėvystei.
Britų elgesio psichologijos profesoriaus Paulo Dolano knygoje „Happy Ever After: Escaping the Myth of the Perfect Life“ („Ilgai ir laimingai: išsivaduojant iš idealaus gyvenimo mito“, 2019) analizuojamos populiarios visuomenėje nusistovėjusios nuostatos, kas daro mūsų gyvenimą laimingą: vedybos, karjera, pinigai. Bestseleriu tapusi knyga sulaukė nemažai kritikos ir kai kurių mokslininkų nepritarimo, kuriuos išprovokavo vienas pagrindinių teiginių: vieniša moteris yra laimingesnė negu ištekėjusi. Nepaisant kritikos, knygos autorius drąsiai teigia: „Jeigu jūs esate vyras, jums tikriausiai reikėtų vesti, tačiau jei esate moteris, nesivarginkite.“ Mokslininko teigimu, vyras gauna daugiau naudos iš vedybų negu moteris. Tokie mokslininko „raginimai“ gerai pagalvoti prieš tuokiantis net ir XXI a. skamba provokuojamai. Šeimos kūrimas ir jos svarba giliai įsišakniję šiandienos visuomenėje, kur vis dar vyrauja įsitikinimas, kad moteris turi ištekėti ir gimdyti vaikus. Juk to nepadariusias drauges vadiname senmergėmis, o nevedusius draugus senberniais, dar pridėdami, kad su jais kažkas negerai, ir būtent dėl to esame šiek tiek panašūs į senovės graikus.
Viengungiai, šeimos nesukūrę žmonės, senovės graikų kalba vadinti agamoi, buvo dalis graikų visuomenės, tačiau istorikai iki šiol mažai domėjosi šia žmonių grupe. Tiek vyrai, tiek moterys galėjo būti agamoi, tačiau reikia pripažinti, kad jauna mergina veikiau išvis neturėjo pasirinkimo: vedybos buvo iš anksto numatytas merginų likimas. Miesto piliečių dukrų celibatas retai minimas antikiniuose tekstuose, o juk tai suprantama, nes vedybų sutartis buvo sudaroma tarp jaunų žmonių tėvų, kur merginos nuomonė nedaug ką galėdavo pakeisti. Kaip pavyzdį galime pateikti liūdno likimo sulaukusias Danajides: Aischilo dramoje „Maldautojos“ (466–463 m. pr. Kr.) vaizduojamos Libijos karaliaus Danajo dukros, kurios nenorėdamos tekėti už tėvo brolio Aigipto sūnų pabėgo prašyti Argo karaliaus pagalbos ir apsaugos. Nors ir pasipriešinusios, merginos pateko pusbroliams į rankas ir buvo priverstos už jų tekėti, tačiau vestuvių naktį nužudė savo vyrus, o už tai buvo nubaustos Hado karalystėje pilti vandenį į bedugnes amforas. Šis mitas, perpasakotas Aischilo, jaunoms merginoms turėjo įteigti, kad vedybos yra neišvengiama jų gyvenimo dalis.
Šeimos sukūrimas nebuvo vien tik merginų likimas, tai buvo labai svarbu ir vaikinams. Kaip pavyzdį galime pateikti Euripido tragediją „Hipolitas“ (428 m. pr. Kr.), kur Tesėjo sūnus Hipolitas atsisako vedybinio gyvenimo, nors tai ir nedera mirtingajam. Bėgti nuo moterų nebuvo normalu, vaikinas nepakluso deivės Afroditės įstatymams, todėl jo likimas buvo tragiškas. Hesiodas (VII a. pr. Kr.) taip pat apdainavo mirtingųjų santuoką, kuri, anot poeto, jiems pritinka. Vedybinė sąjunga įteisinta pagal įstatymus, nes buvo būtina norint turėti teisėtų palikuonių, kurie papildytų miesto piliečių gretas. Žinant vedybų svarbą senovės graikams, kaipgi jie suprato celibatą ir vedybų atsisakymą?
Suaugę nevedę vyrai kartais buvo suvaržomi įstatymų, kurių tikslas buvo reguliuoti palikuonių, naujų miesto piliečių, atsiradimą. Šiandien žinome keletą teismo procesų klasikiniuose Atėnuose, kurių metu prieš teisiamąjį buvo naudojamas faktas, kad jis nebuvo vedęs. Tai galėjo tapti argumentu ginčuose dėl paveldėjimo ar politiniuose konfliktuose, kad būtų sumenkintas kaltinamojo prestižas. IV a. pr. Kr. Atėnuose faktas, kad vyras nebuvo vedęs miesto piliečio dukros, kaip pritinka pagal miesto įstatymus, galėjo diskredituoti priešininką teisme.
Tėvystė buvo suprantama kaip atsidavimas miestui, todėl viengungystė buvo kvestionuojama, kai kalba pasisukdavo apie teisėtus vaikus ir jų būtinumą norint pagausinti miesto piliečių gretas. Atėnuose agamoi nebuvo stigmatizuojami, išskyrus jau minėtus teismo procesus, norint pakreipti viešąją nuomonę, tačiau Spartoje situacija buvo kiek kitokia. Plutarchas (I a.) pasakoja, kad Spartoje buvo numatytos bausmės tiems, kurie nevesdavo, vesdavo vėlai arba sudarydavo blogas sąjungas. Tai reiškė, kad žmonės, kurie sudarydavo vedybines sąjungas su turtingomis šeimomis, užuot ieškoję dorų žmonių iš savo aplinkos, buvo baudžiami.
Spartoje taip pat būta įstatymo, pagal kurį vedybos turėjo įvykti pačiame jėgų žydėjime, kad būtų susilaukta palikuonių. Pagal įstatymą viengungiams buvo numatyta atimti miesto piliečio teises ir tokie žmonės buvo laikomi negarbingais. Plutarchas teigia, kad Likurgas, legendinis Spartos įstatymų leidėjas, įvedė nuostatą, kad viengungystė laikoma netinkama miesto piliečiui. Viena iš bausmių – vienišiams buvo draudžiama stebėti Gimnopaidijų šventės spektaklius, vykdavusius vasarą dievo Apolono garbei, o štai žiemai atėjus vienišiai buvo verčiami žygiuoti ir dainuoti aplink agorą visiškai nuogi. Dainos žodžiuose buvo teigiama, jog agamoi buvo nubausti už tai, kad nepakluso įstatymams. Norint padidinti miestiečių skaičių, oikos tęstinumas buvo labai svarbus, todėl vienišiams tekdavo ištverti tam tikrus pažeminimo ritualus. Tačiau ne visi už viengungystę buvo baudžiami, pavyzdžiui, Derkilidas, spartiečių karo vadas, išsiųstas į Mažąją Aziją 399–397 m. pr. Kr. ir laimėjęs nemažai pergalių prieš persus, išliko kariuomenės vadu ir strategu, nors ir buvo nevedęs.
Gramatikas Atėnajas (II–III a.) pasakoja apie dar vieną pažeminimo ritualą, praktikuotą Spartoje: agamoi buvo vejami aplink altorių ir plakami ištekėjusių moterų, kad pajustų geismą ir galiausiai sukurtų šeimą. Tai buvo tam tikras kvietimas vesti, tačiau kad ir koks būdavo ritualas, iš jo buvo padaromas spektaklis: viengungiai tapdavo pajuokos objektu, o tai turėjo priversti vienišus spartiečius sukurti šeimą, nes tai buvo miesto ateitis. Belaukiant, kol agamoi apsispręs, jiems buvo laikinai atimamos miesto piliečio teisės. Spartiečiai turėjo ir dar kitokių sprendimų kovodami su viengungyste. V a. pr. Kr. buvo praktikuojamos bendros vedybos: jau minėtas Atėnajas, cituodamas tame amžiuje gyvenusį Atėnų dramaturgą Hermipą, pasakoja, kad visos jaunos merginos, neturinčios kraičio, buvo uždaromos viename tamsiame pastate, o kartu su jomis – jauni nevedę vyrai. Kiekvienas jų parsivesdavo tą, kurią pagriebdavo tamsoje. Tokia praktika buvo aktuali tiek nevedusiems vyrams, tiek merginoms be kraičio – ir vieni, ir kiti buvo laikomi neturinčiais didelės socialinės ir ekonominės vertės visuomenėje, tačiau jie padidindavo savo vertę sukurdami šeimą.
Platonas, svarstydamas apie geriausią politinę organizaciją Magnesijos miestui, kaip pavyzdį pasitelkia spartiečius ir siūlo įtvirtinti įstatymus, nukreiptus prieš vienišius. Štai ką Magnesijos gyventojams siūlė Platonas: jeigu vyras, sulaukęs trisdešimt penkerių metų, nebus vedęs, jam skirti metinę baudą, kurios dydis priklausytų nuo vyro socialinės padėties. Pinigai turėjo būti skiriami deivei Herai, vedybų globėjai. Iš agamoi turėjo būti atimta bet kokia pagarba, jų negerbti turėtų net jauniausi miesto gyventojai. Platono įsivaizduojamoje visuomenėje vedybos traktuotos kaip pilietinė tarnyba, viena iš miesto piliečio prievolių: jos nevykdantis miesto pilietis veikia prieš bendruomenę ir, atsisakydamas dalyvauti kuriant bendrą gerovę, tampa svetimas. Toks elgesys būdingas asocialiam žmogui, todėl Platono tikslas – naudojant socialinį, religinį, ekonominį ir moralinį spaudimą priversti vienišius sukurti šeimą. Platonas veikale „Puota“ pateikia vienišo vyro paveikslą: mylintis jaunus vaikinus, abejingas vedyboms ir tėvystei.
Apie vienišas senovės graikes neturime daug informacijos, nes, kaip jau minėjome, merginų likimas buvo iš anksto nulemtas – vedybos buvo neišvengiamos ir, matyt, reta kuri bandydavo tam priešintis. Istorikai pažymi, kad, kintant istoriniams laikotarpiams, negatyvus požiūris į vienišą moterį išliko nepakitęs. Nuo XIX a. Prancūzijoje daugėjo vienišų moterų, tačiau visuomenės akyse netekėjusi moteris traktuota kaip neatitinkanti natūralių gamtos dėsnių. Toks požiūris gyvuoja ir šiandien: spaudoje galime rasti straipsnių apie viengungius vyrus, kurių vienišumas laikomas jų pačių pasirinkimo rezultatu, tačiau vienišos moterys dažnai vaizduojamos kaip liūdnos ar net kaip likimo aukos, o juk profesoriaus Paulo Dolano tyrimai parodė, kad šios moterys – viena laimingiausių visuomenės grupių.
