Savamokslis argentiniečių iliustruotojas ir rašytojas Guillermas Decurgezas, knygų pasaulyje žinomas Decur pseudonimu, nuėjo ilgą, spalvingą ir vingiuotą kelią, išbandė daugybę keistų profesijų, kol galiausiai grįžo ten, kur visada jautėsi geriausiai, – į vaizdinių ir istorijų pasaulį. O užsiimdamas veikla, kuri teikia daugiausia kūrybinio džiaugsmo, šovė tiesiai į dešimtuką. Jautri ir nuoširdi, asmenine istorija ir įsimenančiomis iliustracijomis papasakota novelė „Kai pažvelgsi į viršų“ atsidūrė kasmet dienraščio „The New York Times“ skelbiamo geriausių 2020 m. knygų vaikams sąrašo viršūnėje. Šiame išskirtiniame interviu ką tik lietuvių kalba išleistos knygos autorius mums leidžia paklaidžioti savo vaizduotės labirintais.
– Knyga „Kai pažvelgsi į viršų“ pasakoja istoriją apie berniuką, kuris išsigelbėjo iš nuobodulio piešdamas. Turbūt nesuklysiu teigdama, kad tai – asmeninė istorija, sudėliota iš jūsų paties vaikystės prisiminimų?
– Teisybė, tai asmeninė istorija, paremta ne tik mano vaikystės, bet ir paauglystės, jaunystės ir jau suaugusio žmogaus prisiminimais. Pavyzdžiui, vaikystėje nebuvau paklusnus berniukas, tad mama dažnai smarkiai supykdavo ant manęs; paauglystėje man yra tekę vežti į ligoninę mergaitę, kuriai įkando šuo; o kadaise esu dirbęs automobilių gamykloje – iš to laiko likę labai slogių prisiminimų... Ir tai tik keletas motyvų, kuriuos atpažinsite skaitydami mano novelę.
– Ką dažniausiai mėgdavote piešti vaikystėje?
– Man patikdavo piešti senų kompiuterinių žaidimų dėžutes – „Mario Bross“, „Battletoads“, „Contra“ ir kt. Esu sukūręs nemažai didnosių personažų (skaičius 6 virsdavo nosimi, tuomet pripiešdavau plaukus ir kūną. Buvo laikas, kai visa, ką tik piešdavau, turėdavo nosį: kalnai, saulė, lietus, medžiai...). Man patikdavo kopijuoti argentiniečių karikatūristų Quino ir Fontanarrosos piešinius. Beje, vaikystės piešiniai labai panašūs į tuos, kuriuos mano novelės herojus Lorenzas piešia savo užrašų knygelėje.
– Kartais mes piešiame tai, ką matome, kartais – iš liūdesio, o kartais tam, kad pavaizduotume galvoje besisukančias istorijas... Kodėl piešiate jūs?
– Piešiu, nes jaučiu poreikį, nes išgyvenu pyktį ar džiaugsmą. Yra piešinių, kupinų besišypsančių ir spalvingų personažų, kurie buvo nupiešti begalinėje vienatvėje. Piešiu, nes toks mano būdas bendrauti su pasauliu ir išreikšti tai, ką jaučiu. Kartais sepijos, o kartais žalsvais ar turkio melsvais tonais.
– Esate išbandęs daugybę skirtingų darbų ir profesijų, kol galiausiai ryžotės grįžti prie vaikystės svajonės – piešimo. Ko trūko – pasitikėjimo, aplinkinių paramos, užtikrintumo ar kažko kito, kad taip ilgai bėgote nuo to, kuo iš tiesų mėgavotės?
– Koks gražus klausimas. Iki šiol man dar niekas nėra tokio uždavęs. Ačiū! Iš tiesų visada buvau labai reiklus sau ir norėjau, kad mano darbai pirmiausia patiktų pačiam, man nuoširdžiai niekada nerūpėjo, ar jie patiks kitiems. Žinoma, nuostabu įsigyti ir turėti gražių daiktų, bet piešiu ne dėl to, atlygis toli gražu nėra galutinis tikslas.
Kadaise nustojau paišyti, nes pritrūko pasitikėjimo tęsti tai, ką dariau. Pamenu, būdamas septyniolikos užsirašiau į trijų mėnesių piešimo kursus, patekau tarp žmonių, kurie piešti mokėjo tiesiog puikiai, buvau įsitikinęs, kad taip niekada nesugebėsiu. Būtent ta mintis, taip pat praktika piešiant žmogaus kūną privertė mesti piešimą. Nuo tada piešdavau tik susitikęs su draugais ar norėdamas užkariauti kieno nors širdį...
Verta paminėti, kad mano aplinkoje nebuvo žmonių, kurie būtų padrąsinę: „Ei, juk tu gali tapti dailininku, užsidirbti iš piešimo ir gyventi ramiai žinodamas, kad mėnesio pabaigoje visada turėsi iš ko apmokėti visas sąskaitas.“
– Ar prisimenate kokią nors knygą, palikusią neišdildomą įspūdį ar net padėjusią pakeisti požiūrį į tam tikrus dalykus?
– Iš tiesų vėl grįžti prie piešimo mane paskatino būtent viena perskaityta knyga – argentiniečių karikatūristo Linierso „Travel Rabbit“. Šis iliustruotojas pieštuku geba apie savo gyvenimą, keliones ir patirtis pasakoti kažkaip kitaip, lyg gyvenimu besimėgaujantis vaikas! Ši knyga pažadino manyje miegantį vidinį vaiką ir supratau, kad visų svarbiausia – tai piešti taip, kaip moki.
– Ar nemanote, kad vaiko vaizduotė yra tiesiog stebuklinga?! Kodėl kartais augdami mes kažkur pametame tą stebuklą?
– Kai vaikas mato, kaip skruzdėlė neša lapelį, jo viduje sukasi ištisos galaktikos. Augdami ir įgydami vis daugiau žinių bei patirties, pradedame suprasti, kaip veikia laikrodžio mechanizmas, ir magija, kurią jusdavome manydami, kad rodyklės sukasi pačios, išnyksta... Pamenu, būdamas vaikas, galvodavau apie tą ilgą kelionę, kurią turi įveikti gandras, kad atneštų tėvams sveikutėlį kūdikį. Kiek pabaisų tam kūdikiui teko įveikti, kiek jūrų ir dykumų perskristi alkanam ir sušalusiam, kol vieną dieną buvo paliktas prie kažkieno namų durų...
– Atrodo, jūs pats to ryšio su vaikyste tikrai nepraradote. Kaip kuriate savo istorijas? Kur jų ieškote ir kur dažniausiai atrandate?
– Mano istorijos prasideda prie seno stalo, pilno mažyčių stalčiukų, prigrūstų netikrumo, nesėkmių, džiaugsmų ir klausimų. Kartais ieškau istorijų, o kartais istorijos ieško manęs... Visą laiką stengiuosi būti atidus tam, kas vyksta mano viduje ir aplink, fiksuoju visa, kas man pasirodo svarbu.
Pavyzdžiui, matydamas, kad dukterėčia visą laiką leidžia įsmeigusi akis į telefoną, nuoširdžiai kankindavausi, nes man beviltiškai nesisekė pakeisti šio jos įpročio. Daugybę kartų sakiau jai, kad be žiūrėjimo į telefoną reikėtų nepamiršti ir kitų smagių veiklų – laipiojimo po medžius, žaidimų kieme su draugais ar šunimis, sodo darbų. Bet visos mano pastangos ėjo perniek. Galiausiai ta nesėkmė suveikė kaip varikliukas papasakoti istoriją „Kai pažvelgsi į viršų“.
– Šią jūsų knygą dienraštis „The New York Times“ išrinko geriausia praėjusių metų vaikiška knyga! Kaip manote, kokia yra tokios sėkmės paslaptis?
– Tiesa ta, kad neįtikėtinai nuostabu, kai tokio masto leidinys pasirenka būtent tavo knygą. Manau, mano novelę pasirinkę žmonės pastebėjo jos nuoširdumą ir tobulai suprato žinutę, kurią norėjau perduoti. O man didžiausia sėkmė yra tai, kad pavyko parašyti tokią novelę, kokią ir norėjau sukurti, žvelgdamas į save patį. Galbūt tai ir yra didžioji paslaptis...
– Ką paprastai matote jūs pats pažvelgęs aukštyn?
– Kai žvelgiu aukštyn, matau pušį, į kurią lipdavau būdamas vaikas. Matau purvą, kuriuo taškėsi mano dviratis palikdamas mane purvinut purvinutėlį. Matau savo rankas, maunančias slieką ant kabliuko. Ir bronzinį savo miestelio bažnyčios varpą (į ją buvau užsukęs tik kartą). Ir dar matau horizontą, atsiveriantį nuo anos pušies viršūnės.
– O kaip kovojate su nuobodulio dabar, kai jau suaugote?
– Dabar tiesiog einu pasivaikščioti į vietas, kur auga daug skirtingų rūšių medžių. Taip pat su savo širdies drauge mėgstu nueiti prie upės ir išgerti puodelį matės (tai toks gėrimas, geriamas vienatvėje arba su draugais). Ir daug žaidžiu su dviem savo šunimis.
– Kokių temų pasigendate šiuolaikinėje vaikų literatūroje?
– Manau, galėtų būti daugiau knygų, sukurtų rankomis, kita vertus, reikia pripažinti, kad yra neįtikėtinai gerų knygų, sukurtų kompiuteriu...
– Kaip manote, kas galėtų išgelbėti mūsų vaikus (o ir mus pačius!) nuo priklausomybės išmaniesiems įrenginiams?
– Žinoma, mano novelė! (Kvatoja.)
