Dabar želdynas vargiai beatpažįstamas. Nebėra nei liepų, vešėjusių prie Gedimino pr., nei centrinės prieigos su minėtais laiptais. Buvusi natūraliai išraiškinga terasa užpilta gruntu, mechaniškai išgrįstas trečdalis aikštės ploto. Palijus vanduo teka žemyn nuo prospekto ir tvenkiasi kitoje aikštės pusėje. Kaip ir turėjo atsitikti, liepos, augusios vejoje, dabar, atsidūrusios akmens gniaužtuose, nudžiūvo. Kitose dviejose aikštės kraštinėse priešais natūralaus pavidalo liepas pasodinti ir suformuoti stačiakampiai gretasieniai špaleriai – konstrukcijomis ištampytų medžių eilės. Laisvai aikštę kertantys lieto betono takai turėtų priminti gyvą išsišakojusį medį, bet jis matomas tik iš paukščio skrydžio, o veja beprasmiškai suskaldyta į menkaverčius želdinių plotelius. Paminklinis kryžius 1863 m. sukilimo aukoms pagerbti, prieš šimtą metų pastatytas aikštės išklotinėje, atgręžtoje į Gedimino pr., dabar pasuktas skersai (pagal ašis, suprantamas vien projekto autoriams) ir tapo visiškai nepastebimas tarp medžių. Ši poilsiui, atokvėpiui skirta erdvė pertvarkyta taip nevykusiai, kad belieka ją dirbtinai gaivinti (pavyzdžiui, įrengiamas pliažas ant grindinio po nudžiūvusiomis liepomis).
Buvusios Lenino aikštės pertvarkos istorija prasidėjo 1995 m., Vilniaus savivaldybei surengus pirmą atvirą projekto konkursą. Nuo tada įvyko dar trys (1998, 2008 ir 2010 m. – šį organizavo Aplinkos ministerija), bet nė vienas projektas nebuvo pripažintas tinkamu. Toliau spręsti Lukiškių aikštės likimą Vyriausybė vėl pavedė Vilniaus savivaldybei, o ši nutarė viską atlikti be ilgų diskusijų – paskelbė jungtinį viešąjį pirkimą, projektavimo ir vykdymo darbus patikėdama vienam tiekėjui. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2015 m. paskelbė „Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų su techninio darbo projekto parengimu ir projekto vykdymo priežiūros“ mažiausia kaina konkursą, nors neturėjo net eskizinio projekto – nustatyta tvarka viešai pristatytos ir visuomenės apsvarstytos sampratos, kaip tvarkyti aikštę. Ankstesnių 4 konkursų nesėkmės neleido tikėtis, kad šio konkurso laimėtojai parengs tinkamą projektą (nutarta vadovautis 2010 m. konkurse II vietą laimėjusiu projektu). Du dešimtmečius užsitęsusi epopėja buvo nutraukta, užuot ištaisius konkursų organizavimo klaidas.
Prasidėjus pertvarkos darbams, Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras 2017 m. pakvietė meno kūrėjus dalyvauti Lukiškių aikštės memorialo idėjų konkurse. Iš 30 pasiūlymų atrinktus 5 nutarta toliau tobulinti kūrybinėse dirbtuvėse. Visi kiti nebuvo viešai rodomi. Laimėtojai paskelbti, neatsižvelgiant į tai, kad aikštė pertvarkoma, bet galutinė jos vizija vis dar neaiški. Nekeista, kad viskas baigėsi dar vienu skandalu...
Nudžiūvusių medžių nebeatgaivinsi, o grindinio akmuo dar ilgai gulės. Tačiau ir toliau taip elgdamiesi sugadinsime kitus miesto želdynus (antai „stumiamas“ visuomenės pritarimo nesulaukęs Vilniaus Pilių parko su tiltais per griovas sumanymas). Todėl svarbu išnagrinėti ir įvertinti lemtingas klaidas.
Ieškant sprendimo, kokį pavidalą suteikti Lukiškių aikštei, buvo keliamos prieštaringos užduotys, o įvairūs variantai vertinami skirtingais požiūriais, pavyzdžiui, statyti grandiozinius antžeminius ar požeminius statinius, ištisai išgrįsti lauko akmenimis arba išsaugoti kaip želdyną. Konkursai parodė, kad paskirstyti premijas nesunku, deja, neatsirado, kas suformuluotų projektų vertinimo motyvus. Kraštovaizdžio architektūros konkursuose vyrauja įstatymiškai nepagrįsta praktika, kad komisija, įvertinusi pateiktus projektus, paskelbia tik jų eilę pagal balus, bet neatskleidžia kokybinių charakteristikų, įslaptina vertinimo protokolus. Apie nepremijuotus darbus daugiau nepasakoma nė žodžio. Tai, kad surengus keturis konkursus nepavyko rasti tinkamo projekto, lėmė ne architektų, dailininkų profesionalumo stoka, bet užsakovų (konkursų skelbėjų) ir projektų vertintojų neatsakingumas, atsainiai ignoruojant visuomenę.
„Per visus 20 metų nebuvo paskelbta nė viena išsami Lukiškių aikštės suplanavimo projektų recenzija. Projektų vertinimo komisijos nariams užčiauptos burnos, o potencialūs kompetentingi recenzentai, kurie būtų paskelbę savo išsamias recenzijas, nebuvo pasamdyti. Savanoriškai imtis tokio didelio ir atsakingo darbo, matyt, niekam nekilo noras. Diskusijos uždaruose valdininkų ar verslininkų kabinetuose apie tai, ką pastatyti Lukiškių aikštėje – Vytį ar kurį kitą simbolį, – yra pernelyg mėgėjiškos“, – knygoje „Miesto želdynų plėtotė“ (2019) rašo Regimantas Pilkauskas.
Sunku suderinti įvairias nuomones ir pelnyti visuomenės pritarimą, tačiau tik eidami tokiu keliu kursime funkcionalius, ekonomiškus ir gražius viešuosius želdynus.
