Šiuos garsiai prasimanymus rėkiančius ir koloradinėmis juostelėmis pasidabinusius rusakalbius asmenis atvirai palaiko kasmet į minėjimą atvykstantys Rusijos Federacijos diplomatinių įstaigų atstovai. Tuose mitingais vadinamuose minėjimuose teigiama, esą sovietai, 1945 m. sausio pabaigoje kartu su 16–ąja lietuviškąja divizija, po atkaklių mūšių išstūmė vokiečius iš Klaipėdos, išvadavo ir „grąžino miestą“ Lietuvai. Šie mitingai paprastai rengiami pačiame miesto centre esančiame Skulptūrų parke, kur iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio veikė senosios miesto kapinėse. Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio iniciatyva kapinės buvo likviduotos. Jose buvo įrengta akmeninių skulptūrų ekspozicija, o pakrašty – perlaidoti sovietiniai kariai, kuriems 1975 m. pastatytas monumentas „Kardas“ (autoriai – architektas Petras Šadauskas ir skulptorius Rimantas Daugintis). Monumento papėdėje iškaltos 695 žuvusiųjų pavardės. Teigiama, esą visi jie žuvo „vaduodami“ Klaipėdą. Tai nėra tiesa.
Kiek žuvo išvaduotojų?
Sovietiniuose šaltiniuose tvirtinama, kad 1945 m. sausio 25 d. iki vasario 4 d., mūšiuose dėl Klaipėdos (Mėmelio) ir Kuršių nerijos žuvo 403, buvo sužeisti 1066 raudonarmiečiai. Tačiau Klaipėdoje palaidoti net 695! Bent jau tiek pavardžių iškalta obelisko papėdėje. Žinoma, galėtume teigti, esą čia palaidoti kitus Vakarų Lietuvos miestus vadavę kariai. Tačiau būsime neteisūs, nes mūšiuose kritusių raudonarmiečių kapinės yra ir Kretingalėje, ir Gargžduose, ir Doviluose, ir Alksnynėje, ir Šilutėje, ir Pagėgiuose. Be to, ar kas nors skaičiavo, kiek kritusiųjų yra užkasta tiesiog pakelėse? Prisiminkime, kad 2012 m. statant vadinamąjį Jakų viaduką Klaipėdos miesto prieigose buvo iškasti 32 žmonių palaikų likučiai bei kareiviškos amunicijos dalys. Atlikus antropologinius tyrimus nustatyta, kad žuvusieji buvo 18−25 metų amžiaus karinio konflikto metu patyrę daugybinius kūno sužalojimus Raudonosios armijos kariai. Žuvusieji į kapo duobę buvo sumesti su turima amunicija, drabužiais bei avalyne. O kiek tokių palaidojimo vietų išbarstyta visoje Lietuvoje?
Grįždamas prie obelisko pasakysiu, kad toje vietoje yra palaidoti ir 1944 m. per spalio mėnesio mūšius žuvę raudonarmiečiai. O jų tomis dienomis krito išties daug – per 3000. Tad kur palaidoti likusieji? Ir kodėl pagerbiami tik 695?
Todėl, manau, paminklas ir jame iškaltos žuvusiųjų pavardės, yra viena iš daugelio sovietinės okupacijos metus menančių falsifikacijų, iki šiol visiems badanti akis. Tuo labiau, kad tą dieną – 1945 m. sausio 28-ąją, kurią mini koloradinių spalvų juostelių ryšėtojai, mieste jau nebebuvo priešo karių ir didelių mūšių jame nevyko. Tiesa, miestas buvo užminuotas. Ir raudonarmiečiai tai žinojo, Tačiau ar kas nors atsispirtų pagundai pašmirinėti po paliktas parduotuves ir atrakintus vokiečių butus? Neatsispyrė ne vienas. Tačiau daugelis marodierių taip ir liko palaidoti po griuvėsiais.
Kas įvyko 1945 m. sausio 28-ąją?
Visos Rytų Prūsijos, o taip pat ir Klaipėdos (Mėmelio) padėtis dramatiškai pasikeitė 1945 m. sausio 13 d. sovietams pradėjus puolamąją Rytprūsių operaciją. Itin nuožmūs mūšiai iš vokiečių vadovybės pareikalavo skubiai spręsti besitraukiančių karių papildymo problemą. Tačiau rezervų nebebuvo. Todėl sausio 15-ąją Vermachto armijų grupės „Šiaurė“ vadu paskirtas generolas pulkininkas Lotharas Renduličius pasiūlė atitraukti įgulą (XXVIII korpusą) iš Klaipėdos (Mėmelio) ir atsilaisvinusius dalinius mesti į mūšius už Rytų Prūsiją.
Sausio 22 d. sovietų kariuomenė pasiekė Deimenos upę, vos už keliasdešimt kilometrų nuo Karaliaučiaus. Tą pačią dieną A. Hitleris sutiko atitraukti karius iš Klaipėdos (Mėmelio) ir leido pervesti ten kovojusio XXVIII armijos korpuso junginius, vadovaujamus pėstininkų generolo Hanso Gollnicko, į Sembos pusiasalį (vok. Samland), kad atremtų besiveržiantį 3-iąjį Baltarusijos frontą.
Sovietų 1-ojo Pabaltijo fronto vadas armijos generolas Ivanas Bagramianas numatė galimybę, kad Klaipėdos (Mėmelio) įgula gali pasitraukti iš miesto per Kuršių neriją, todėl 1945 m. sausio 22 d. nurodė užkirsti kelią Mėmelio garnizono evakavimui ir sutriuškinti jį prieš atsitraukiant arba atsitraukimo metu.
Šiam įsakymui vykdyti iš Kuršo buvo permesta 4-oji smogiamoji armija, vadovaujama generolo leitenanto Piotro Malyševo. Ji pakeitė iki tol miestą blokavusias atskiras 43-osios armijos divizijas.
Klaipėdoje (Mėmelyje) buvo likusios 95-oji ir 58-oji pėstininkų divizijos, keli smulkesni kariniai junginiai.
Sovietų duomenimis, 1945 m. sausio 25 d. Klaipėdos (Mėmelio) įgulą sudarė apie 17 300 karių, mieste taip pat buvo 340 patrankų ir minosvaidžių, 22 tankai ir kitos karinės technikos.
Raudonųjų 4-osios smogiamosios armijos 92-ajame ir 19-ajame šaulių korpusuose buvo po tris šaulių divizijas, 14-ajame korpuse – dvi divizijos. Armijai taip pat skirtas pastiprinimas. Iš oro puolančiuosius palaikė dalis 3-osios ir 15-osios Oro armijų pajėgų. Bendras raudonarmiečių skaičius operacijos pradžioje – 56 200, daugiau nei tris kartus viršijo miesto gynėjų pajėgas. Jau nekalbant apie tai, kad XXVIII korpusas neturėjo lėktuvų, o puolančiųjų sunkiosios ginkluotės (pabūklų, tankų ir savaeigių pabūklų) persvara buvo stulbinanti.
„Lemiamas“ šešioliktosios divizijos vaidmuo
Sovietinėje ir dabartinėje Rusijos Federacijos istoriografijoje aprašomi „nuožmūs“ mūšiai, atkaklios gatvių kautynės, kuriose išskirtinį heroizmą parodė 16-osios divizijos kariai. Nuolat pabrėžiama, kad ik šio junginio dėka Klaipėdoje (Mėmelyje) įsitvirtinę vokiečiai buvo sutriuškinti, o miestas „išlaisvintas“ ir padovanotas Lietuvai. Už pasiaukojamą kovą divizijai buvo suteiktas vardas „Klaipėdos“.
Į 4-osios smogiamosios armijos sudėtį 16-oji lietuviškoji divizija buvo įjungta 1944 m. gruodžio 6 d. Matyt, tik dėl aprašytojo propagandinio tikslo. Esą lietuviai patys „išvadavo“ paskutinį sovietine tapusios respublikos miestą. O gal tikslas buvo kitas – tyčia mesti lietuvius į pavojingą fronto dalį, kurioje prieš tris mėnesius pražuvo tūkstančiai karių? Ši prielaida nėra laužta iš piršto, nes tomis dienomis beveik visi sovietų dalinių, apsupusių Klaipėdą (Mėmelį), vadai paniškai bijojo mieste įsitvirtinusio priešo. Tai atvirai konstatuota 4-osios smogiamosios armijos karo veiksmų žurnale:
„Nepaisant įtikinamų įrodymų, kad priešas pradėjo atsitraukimą iš Mėmelio placdarmo, vis tik kai kurių dalinių ir junginių vadai tai įvertino nepatikliai. Todėl turėję staigiai pasiųsti pajėgas priešui persekioti, reikšmingai sudelsė. O puolant sutikus priešo priedangos grupių pasipriešinimą perdėtai padidindavo jų jėgas, delsdavo ir veikdavo neryžtingai. Tai turėjo neigiamą įtaką užduoties įvykdymui“.
Į Klaipėdą suplyšusiais batais ir nutrintomis kojomis
Lietuviškąja vadinama 16-oji divizija 1945 m. sausio mėnesį pasitiko pozicijose ties Būdeniekų vienkiemiu Saldaus rajone (Latvija), priklausydama 1-ojo Pabaltijo fronto 14-ajam šaulių korpusui. Sausio 20-osios duomenimis, divizijoje buvo 7146 kariai.
16-ajai divizijai įsakyta žygiuoti į naujas pozicijas Lietuvoje. Junginys iš Latvijos pajudėjo sausio 14 d. 7 val.
Kitą dieną divizijos vadas Adolfas Urbšas (1900–1973), buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas, pulkų vadams pranešė, kad vėl teks žygiuoti. Šį sykį jis atskleidė, kad jų tikslas – Klaipėda (Mėmelis). Vakare į diviziją atvyko papildymas – 2081 karys. Visi lietuviai, mobilizuoti į armiją šalį okupavus Raudonajai armijai.
Sausio 16 d. divizijos kariai ruošė žemines stovyklai, atvykę naujokai buvo išskirstyti į atskirus dalinius. Kariams įsakyta iki žygio palengvinti ekipuotę – atsikratyti nereikalingų daiktų. Tuo pačiu SMERŠ karininkai du išvakarėse atvykusius naujokus suėmė, vieną iš jų čia pat sušaudė, o kitą nuteisė 10 metų nelaisvės. Už ką?
Pirmiausia šaudydavo vadinamuosius dezertyrus, kurie prievarta buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją, prisiekdavo ir pabėgdavo iš dalinio ar stovyklos. Su antrą kartą sugautaisiais nesiterliodavo – sušaudydavo, kaip „Tėvynės išdavikus“.
16-oje divizijoje lietuvius karius represuodavo ne už tai, ką jie padarė, tačiau už tai, ką, komunistų nuomone, galėjo padaryti, knygoje „Šventasis karas“ rašė V. Voveris. Daugelio tyrėjų manymu, represijų Raudonosios armijos junginiuose, taip pat ir 16-oje divizijoje, mastą lėmė beprotiški išpūsti NKVD padaliniai, karinės prokuratūros ir tribunolai. Juose įsitaisę čekistai stengėsi įrodyti duonos veltui nevalgantys ir yra reikalingi, todėl liaudies priešų „vis daugėjo“. 16-oje divizijoje kiekvienoje kuopoje buvo ne mažiau kaip dešimt NKVD informatorių, jie atidžiai klausydavosi kareivių kalbų ir iškart pranešdavo, kam reikia.
Sausio 22 d. po pietų divizija pagaliau atžygiavo iki Jokūbavo, miestelio, esančio šalia senosios Lietuvos-Rytų Prūsijos sienos. Po žygio taisyti prireikė net 300 porų batų. Be to, be susirgusių (199), atsilikusių (31), nutrynusių kojas (238) atsirado naujų įrašų: „Krito nuo viduriavimo – 1, užmuštas pravažiuojančios mašinos – 1. Tris karius pravažiuojančios mašinos sužeidė“.
Tačiau skubėjimas reikiamo rezultato nedavė, nes sugedus technikai divizijos atsargos ir kiti karinės paskirties kroviniai (net 145 tonos), sunkieji ginklai bei amunicija gerokai atsiliko. Jiems atvežti reikėtų net 54 vadinamųjų „tritonių“ – lendlizinių studebekerių. Tačiau maršo metu sugedo ir kapitalinio remonto reikalauja net 11 divizijos sunkvežimių.
Todėl kitą dieną kariai galėjo ilsėtis, tvarkyti ekipuotę, jiems buvo sudarytos sąlygos išsimaudyti pirtyje. Kadangi karių buvo daug, tai per vieną dieną visi nusiprausti nespėjo. Be to, buvo laukiama atvykstant atsilikusiųjų. Nusipraususiesiems buvo organizuojamos įvairios pratybos – nuo rikiuotės ir taktikos (mūšio apgyvendintoje vietovėje), iki šaudymo iš įvairių ginklų.
Sausio 26 d. 16-osios divizijos kariai toliau treniravosi atlikti puolamuosius veiksmus. Vakare į diviziją atvyko faktinis sovietų Lietuvos vadovas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus. Matyt, jau niekas neabejojo, kad Klaipėda (Mėmelis) bus užimtas. Kilo tik klausimas – per kelias valandas? Vėliau paaiškėjo, kad jų prireikė tikrai daugiau nei planuota iš pradžių.
Vėžys iš miesto „išropojo atbulom“
Tomis dienomis Klaipėdoje (Mėmelyje) dislokuotos 58-osios divizijos 154-ojo grenadierių pulko vadas pulkininkas Werneris Ebelingas, savo dienoraštyje taip aprašė paskutiniąsias dienas Mėmelyje:
„Sausis beveik įpusėjo. Sausio 13 d. rusai puolė Rytų Prūsiją. Mėmelio placdarmas, kuris buvo kaip nedidelė salelė, jungianti Rytų Prūsiją ir Kuršo frontą, prarado savo reikšmę.
Jau sausio 14 d. pirmieji tvirtovės daliniai buvo išvedami ir siunčiami į pavojingas fronto vietas prie Kenigsbergo. Lėčiau judantys daliniai, tiekimo reikmenys, remontininkai, užnugario pozicijų kariai, folksšturmo ir kitos paskirties daliniai, tiesiogiai nedalyvaujantys kovose, per kelias ateinančias dienas taip pat buvo perkelti į neriją ir dalinai į Sembos pusiasalį. Tokiam atvejui buvo numatytas ir parengtas evakuacijos planas, kuris buvo tikslingai įvykdytas, tačiau galutinis įsakymas palikti miestą buvo gautas tik sausio 25 d.[...]
Bendradarbiaudami su jūrų padaliniais pionieriai turėjo padaryti labai daug, kad visi reikšmingi objektai būtų susprogdinti. Turėjo būti pastatytos visų tipų užkardos. Mėmelis turėjo būti paskutinį kartą subombarduotas. Deja, tą reikėjo padaryti apsaugant savus dalinius, kadangi priešas negalėtų nepastebėtas atlikti puolimą. Traukimasis, ypač per vandens kliūtį, visada turi būti suplanuotas itin tiksliai“, – knygoje „Tragödie Ostpreußen 1944–1948. Als die Rote Armee das Land besetzte“ pulkininko dienoraštį citavo Heinzas Schönas.
W. Ebelingas abstrakčiai užsiminė apie korpuso pasitraukimo operaciją, tačiau ji turėjo kodinį pavadinimą „Vėžys“ (vok. „Krebs“) ir jai miesto įgula ruošėsi nuo 1944 m. rudens. Gavus įsakymą prasidėjo planuotas atsitraukimas.
Nuo sausio 24 d. aštuoni keltai, spaudžiant 30 laipsnių šalčiui kursavę tarp Klaipėdos ir Smiltynės, naktimis sausio 25–28 d. išgabeno pagrindines XXVIII-ojo korpuso pajėgas. Jūros keliu į Piliavą buvo išplukdyta 10670 dar nepasitraukusių pabėgėlių ir 7 tūkst. sužeistųjų.
Atsitraukimą pastebėjo
Sausio 25 d. antrosios pusės miestą apsupusios 1-ojo Pabaltijo fronto 4-osios smogiamosios armijos daliniai užfiksavo didesnį nei ankstesnėmis dienomis Klaipėdos (Mėmelio) įgulos aktyvumą. Ypač aktyviai vokiečių artilerija ir minosvaidžiai sovietų pozicijas apšaudė sausio 26-osios naktį. Kliuvo ne tik priešakinėms sovietų linijoms, bet ir artimajam užnugariui. Taikytasi ir į kelius, kuriais judėjo puolančiosios armijos daliniai. Šaudymas nesiliovė ir visą sausio 26-osios dieną. Manyta, kad vokiečių artilerija tiesiog iššaudo šaudmenis, o mieste naikinami kai kurie objektai. Sausio 26-osios vakare sovietų žvalgai pastebėjo, kad sumažėjo atsakomosios vokiečių ugnies iš priešakinių pozicijų aktyvumas. Minosvaidžiai išvis liovėsi šaudę. Tuo pačiu suintensyvėjo artilerijos pabūklų, dislokuotų Kuršių nerijoje, ugnis. Tai leido daryti prielaidą, kad Klaipėdos (Mėmelio) garnizonas pradėjo trauktis. Todėl ryte sovietų kariuomenė pradėjo daryti spaudimą visame fronte.
Sausio 27 d. 92-ajam ir 19-ajam šaulių korpusams buvo įsakytą atlikti žvalgybą mūšiu. Kiekvienai minėtojo korpuso divizijai buvo paskirtas sustiprintas batalionas su 3–4 savaeigiais artilerijos pabūklais, o batalionų veiksmus įsakyta palaikyti trijų-keturių artilerijos divizionų ugnimi.
Sausio 27-osios naktį 2 val. į puolimo pozicijas pajudėjo ir 16-osios divizijos daliniai, iš kurių ryte pakilo į šturmą. Sausio 27-osios 10.30 val. 156-asis lietuviškosios divizijos šaulių pulkas pro Gvildžius pasiekė Ringelio upelį, ties kuriuo susikovė su miestą ginančios korpuso priedangos daliniais.
249-asis pulkas pro Mazūriškes 8 val. ryte taip pat pasiekė Ringelio upelį ir čia susišaudė su priešu.
Tuo tarpu 167-asis divizijos pulkas puolimo veiksmuose nedalyvavo, 13 val. jis dar buvo susitelkęs Radailių ir greta esančios Friedrichsgnadės (Liepgirių) dvaro rajone.
18 valandą 16-oji divizija po 10 minučių trukusio aviacijos antskrydžio pradėjo šturmą. Tačiau sutikusi uraganinę artilerijos ir minosvaidžių ugnį sustojo. Supratusi, kad dviem pulkais nieko nelaimės, divizijos vadovybė metė ir 167-ąjį pulką su išminuotojų batalionu. 20.30 divizija atnaujino puolimą. Įveikusi „atkaklų“ pasipriešinimą, inžinerines kliūtis bei minų laukus 16-osios divizijos daliniai vakare 20.30 val. pasiekė Dangę.
Pirmąją gynybos liniją kiti puolančiųjų daliniai pasiekė dar vidurdienį. Tačiau, kaip rašoma kovos veiksmų žurnale, tuomet raudonieji sustojo.
Kitaip tariant, iki sausio 27 d. pavakario raudonarmiečiai užėmė tik tiek, kiek buvo atsitraukusios Vermachto pajėgos, t. y. pirmąją gynybos liniją.
Temstant 16-osios šaulių divizijos 156-asis ir 249-asis šaulių pulkai pralaužė likusias Vermachto pozicijas, iš kurių ir taip buvo atitraukiamos paskutinės pajėgos, ir vakare jau buvo miesto paribyje.
Per pirmąsias „šturmo“ valandas žuvo 26, sužeista – 118 lietuviškosios divizijos karių.
Pasitraukė nekliudomi
Tačiau vokiečių autoriai, aprašę minėtuosius įvykius, pateikia kitokį vaizdą. Anot, majoro Kurto Dieckerto ir generolo Horsto Grossmanno (knyga „Der Kampf um Ostpreussen“) dėl neryžtingų raudonųjų veiksmų XXVIII-ojo korpuso priedangos daliniai galėjo nekliudomas pasitraukti iš visų miesto gynybos linijų. Tačiau pietinėje placdarmo dalyje gynybos linija liko išliko nepakitusi, nes priešas iš čia galėjo stebėti eismą uoste ir jam trukdyti. Priminsiu, kad 16-oji divizija puolė iš Rytų pusės.
XXVIII korpuso kariams sausio 26-osios vakarą buvo įsakyta 50 proc. visų išorinio gynybos žiedo gynėjų atsitraukti į miestą. Likusieji turėjo intensyvia ugnimi pridengti atsitraukimą ir sausio 27 d. 5 val. ryto atsitraukti į antrąją gynybos liniją. Iš jų visą dieną šaudyti į puolančiųjų pozicijas. Sutemus likę daliniai, palikę tik priedangos grupes, turėjo atsitraukti į miestą ir iš jo persikelti į Kuršių neriją.
Paskutiniosios pasitraukė pietinės fronto dalies apsaugos grupės – sausio 27-osios naktį, o jau kitą naktį Klaipėdos (Mėmelio) garnizonas buvo visiškai evakuotas. 1945 m. sausio 28 d., 4.00 val., paskutinis vokiečių kareivis paliko miestą. Tą pačią naktį iš uosto išplaukė ir visi jame buvę laivai, keltai ir inžinerinės paskirties dalinių kateriai. Nors daugelis jų nebuvo pritaikyti plaukti jūra ir jų navigacinės galimybės buvo ribotos, o meteorologinės sąlygos tomis dienomis (spaudė 30 laipsnių šaltis) nebuvo palankios, jie beveik be nuostolių pasiekė Piliavos uostą Sembos pusiasalyje.
Rusai lėtai sekė atsitraukiančiuosius. Klaipėdos (Mėmelio) uoste pirmasis raudonarmietis buvo pastebėtas apie 8.00 val.
Paskutinieji miestą paliko pionieriai
Vokiečiai didžiausio priešo aktyvumo tikėjosi iš pietinės placdarmo pusės, todėl iš šios pusės kariai atsitraukė paskutinieji. W. Ebelingas, atsitraukęs iš Klaipėdos su paskutiniaisiais daliniais pasakojo: (jo pasakojimas publikuotas laikraštyje „Memeler Dampfboot“ 1955 sausio 5 d.):
„Pionieriai bendrai dirbdami su pakrančių apsaugos daliniais labai daug padarė ruošiant svarbiausius miesto objektus sprogdinimams. Mėmelis paskutines žaizdas turėjo patirti nuo savųjų rankų.
Sausio 26 d. prasidėjo atsitraukimo manevras. Ariergardas užėmė antrąją apkasų sistemos poziciją arčiau miesto. Ji ėjo maždaug nuo pietinio Smeltės (Schmelz) krašto per Gedminus (Götzhöfen), tarp Sendvario (Althof) ir Naujakiemio (Neuhof), per Bachmano dvarą, Šaulių kaimą (Schaulen), Tauralaukį (Tauerlauken), Girulius (Seebad-Försterei) iki pakrantės.
Priešas iš karto smogė. Paskutiniai elektros stoties likučiai prie Klausmylių (Klausmühlen) buvo sunaikinti, smarkiai apšaudomos Joniškės (Janischken), taip pat Rumpiškės dvaras (Rumpischken), Budsargiai (Budsargen), Ginduliai (Krucken-Görge), Mazūriškiai (Masuhren) ir Kalotės geležinkelio stotis.
Laivų statyklos rajone susirinko paskutiniai priedangos daliniai. Nuo citadelės griovių į įžūlų priešą dar šaudoma. Aplink viskas dega; visur sproginėja sandėliuojamo benzino bakai. Visame mieste šviesu. Pagrindinėse gatvėse dunda milžiniški sprogimai, surengti pionierių ir turintys sustabdyti artėjantį priešą.“
Iš viso mieste ir prieigose XXVIII korpuso pionieriai pastatė 3175 minas. Daugiausiai – prieštankinių ir priešpėstinių. Tarp pastarųjų buvo ir S-minos, vadinamos šokinėjančiosios minos, kurios užliudytos iššokdavo ir detonuodavo ore, paskleisdamos skeveldrų spiečių.
W. Ebelingas prisiminė, kad sausio 27 d. beveik visa sunkioji artilerija, vyriausieji štabai ir trys ketvirtadaliai dalinių jau buvo persikėlę į neriją. Tik ariergardas vis dar netiesiogiai kovėsi miesto pakraščiuose.
Sausio 27 d. Rumpiškės dvaro pietuose ir Bomelio Vitės šiaurinėje dalyje dar vyko stiprios kovos. Paskutinė priedangos dalinių susitelkimo vieta buvo didžiulio ir masyvaus plytinio pastato rūsys, į Vakarus nuo Rumpiškės (tuometinė Amatų mokykla, dabar – Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas). Priedangos daliniai kaudamiesi traukėsi į miesto centrą. Iš šiaurės jie pasiekė neužšąlantį uostą ir įsėdo į desantinius katerius.
„Mėmelio tvirtovė“ paliekama
95-osios pėstininkų divizijos 280-ojo grenadierių pulko adjutantas kapitonas Paulius Synischas, pats dalyvavęs operacijoje „Vėžys“, taip pat buvo tarp paskutiniųjų dalinių, kurie paliko miestą. Kapitonas prisiminė, kad 1945 m. sausio 22 d. vadai iš divizijos vadavietės gavo įsakymą pranešti visiems korpuso daliniams pasitraukti iš miesto. Tai reiškė, kad placdarme įsitvirtinę daliniai, išskyrus priedangos būrius, iki sausio 25 d. naktimis privalėjo persikelti į Kuršių neriją. Sunkioji ginkluotė turėjo būti palikti krante.
„Mano 280-asis grenadierių pulkas buvo užėmęs pozicijas į rytus nuo uosto, todėl kitą dieną turėjo jose likti. Situacija buvo rimta, tačiau mums pasisekė. Viskas ėjo taip, kaip buvo suplanuota. Mūsų pulko priedangos padalinys iš 60 vyrų gaudavo įsakymus iš kulkosvaidžių grupių ir buvo paskirstytas per visas pozicijas. Turėjome likti iki paskutinės minutės, Aš taip pat buvau su jais.
Netoli uosto krantinės aš ir keli pionieriai laukėme, kol 22 val. atvyks paskutinės grupės. Skubiai suskaičiavome ir nustatėme, kad visi vyrai jau vietoje.
Kol mes įlipome į du keltus, pionieriai, kaip ir dieną prieš tai, pralaužė uosto ledus nedideliu ledlaužiu. Spaudžiat minusinei – 30°C temperatūrai ledas susidarydavo iš naujo. Į abu keltus paskyrėme keturis kulkosvaidžius su pakankamai amunicijos, kad galima būtų efektyviai kovoti su besiartinančiu priešu.
Priešo atakos vis intensyvėjo ir mes tikėjomės blogiausio, tačiau nepatyrėme nuostolių ir pasiekėme neriją. Kai mes persikėlėme į kitą pusę, mieste likę pionieriai išsprogdino ir sugadino ten paliktus tankus, pabūklus ir kitą sunkiąją artileriją, o taip pat karinės amunicijos sandėlius ir kitą techninę įrangą. Jie buvo gavę įsakymą ir jį įvykdė.
Paskutiniai kariai, kurie paliko Mėmelio tvirtovę, priklausė sprogdintojų būriui. Po kruopščiai išpildytų jiems duotų įsakymų, apšaudant priešui, jiems tiesiogine šio žodžio prasme pasisekė persikelti į neriją paskutinę minutę. Po keturių mėnesių kovų Mėmelį užėmė priešas.
Įvykdžius operaciją „Vėžys“ (vok. Krebs), Mėmelio tvirtovė buvo evakuota. Mūsų naujas tikslas buvo Krantas, esantis Kuršių nerijos pietuose. Mano pulkas, įskaitant priedangos būrį, susirinko ten. Kaip mes ir tikėjomės, gavome įsakymą vykti į Sembos pusiasalio frontą (vok. Samlandfront). Man ši misija baigėsi sužeidimu balandžio 17 d. Iš Helos nerijos į Kopenhagą mane nugabeno sužeistuosius plukdęs laivas „Comet“, – rašė Heinzas Schönas.
Rusai nenoriai sekė besitraukiančius Klaipėdos (Mėmelio) gynėjus. Tik prieš 8:00 valandą pirmieji Raudonosios armijos pastebėti uoste.
Tai buvo senojo Mėmelio istorijos pabaiga. Nuo tos akimirkos pradėta kurti sovietinės Klaipėdos istorija.
Kuršių nerijoje
Tačiau mūšiai toli gražu nesibaigė. Norėdami sutrukdyti vokiečiams atsitraukti iš Smiltynės, ar bent jau besitraukiantiems padaryti kuo didesnę žalą, keliems daliniams buvo įsakyta persikelti į neriją per užšalusias Kuršių marias, išsilaipinti krante ir sunaikinti priešą šiaurinėje pusiasalio dalyje. Šią užduotį vykdyti įsakyta 19-ojo šaulių korpuso daliniams. Pavojingai operacijai atlikti buvo parinktos 32-oji ir 344-oji divizijos, kurių vadai gavo pylos už tai, kad kai kurie šių divizijų dalinių vadai vangiai puolė Klaipėdą (Mėmelį) sausio 27 d., o 322-osios divizijos štabas tą dieną net trims valandoms buvo praradęs ryšį su keliais savo pulkais. Todėl „prasikaltusioms“ divizijoms, matyt, buvo įsakyta atlikti pavojingą užduotį ir taip „išpirkti“ savo kaltę.
Sausio 28 d. 32-osios šaulių divizijos 113-asis pulkas pabandė prasiveržti į neriją, tačiau jį sustabdė stipri artilerijos ir minosvaidžių ugnis. „Ledu judančius ir priedangos netekusius dalinius priešas pasitiko artilerijos, minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnimi, tuo pridarydamas reikšmingų nuotolių“, – abstrakčiai rašoma 4-osios smogiamosios armijos kovos veiksmų žurnale. Tiesa, nuostoliai nėra nurodyti.
Sausio 29 d. naktį paleidus dūmų uždangą 113-ajam šaulių pulkui pavyko bėgte ledu įveikti marias ir išsilaipinus nerijoje užimti joje placdarmą. Toje vietoje prasidėjo nuožmus mūšis. Raudonųjų padėtį apsunkino tai, kad ledas neišlaikė patrankų, kurios nuskendo, ką bekalbėti apie šarvuotą techniką. Sutelkta artilerijos ugnimi vokiečiai nutraukė placdarme likusio dalinio susisiekimą su pagrindinėmis jėgomis, todėl jis nesulaukė nei pastiprinimo, nei šaudmenų papildymo.
Pulko kovos veiksmų žurnale įrašyta, kad tame mūšyje žuvo net 49 raudonarmiečiai, tarp jų net 7 karininkai iš kurių vienas buvo partorgas, 50 buvo sužeista. Tarp sužeistųjų buvo ir pulko vadas majoras Ivanovas.
Tiesa, rusai giriasi nukovę net 200 vokiečių ir sunaikinę vieną „ferdinandą“.
Sausio 30-osios naktį į placdarmą nerijoje pavyko permesti 344-osios šaulių divizijos dalinius.
Ankstesniame skyriuje buvo cituotas W. Ebelingas, kuris rašė, kad sausio 31-osios naktį per užšalusias marias neriją pasiekė stiprus priešų batalionas, Tačiau dar sausio 31 d. šis batalionas, W. Ebelingo teigimu, buvo sunaikintas. Tikėtina, kad vokietis rašė apie tą patį atvejį, tačiau galėjo supainioti datas.
16-osios divizijos indėlis
4-osios smogiamosios armijos kovos veiksmų žurnale parašyta, kad „16-oji lietuviškoji divizija sausio 28 d. užėmė gynybines pozicijos miesto pietvakarinėje dalyje ir į pietus palei Kuršių marių krantą iki Smeltės. Sausio 29 d., gindama užimtą ruožą, divizijos asmeninė sudėtis tvarkėsi pati ir tvarkė ginklus“.
Tiesa, o ką veikė divizijos kariai mieste, kai gavo įsakymą pailsėti?
249-ojo pulko 76 mm baterijos būrio vadas su penkiais kareiviais, slampinėdami gatvėmis, pamatė dar neapiplėštą parduotuvę. Nusprendė užsukti, kol kiti jos neaptiko. Paklebeno duris, – neužrakinta, drąsiai žengė į vidų. Sprogimas – ir vienu leitenantu bei penkiais kareiviais divizija sumažėjo. Žuvo didvyrių mirtimi kovoje su vokiškaisiais grobikais.
Tiesa, vienas 16-osios divizijos pulkų, 156-asis, sausio 30 d. rytą gavo žodinį 4-osios armijos vado įsakymą nužygiuoti iki Kuršių nerijos ir patikrinti ar priešas pasitraukė iš šiaurinės jos dalies. Dalinys tikrai nešliaužė ledu, o jį drąsiai įveikė eidami išsitiesę visu ūgiu. O žygio metu ledas keliose vietose įlūžo. Nuskendo keturi arkliai, vežimas su jame buvusiais artilerijos sviediniais bei minomis minosvaidžiui, kuris taip pat nuskendo. Kaip ir patrankos pirmagalys. Be to, pulko žygis iki Kopgalio truko vos dvi valandas. Vargu ar per tik laiko pulkas galėjo įveikti marias, per nežinomą ir neišžvalgytą bei, visai tikėtina, užminuotą teritoriją pasiekti Kopgalio tvirtovę, susikauti su jos įgula ir ją įveikti.
Beje, tą pačią dieną, sausio 30 d., iš Klaipėdos (Mėmelio) išvažiavo Antanas Sniečkus, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, faktinis sovietinės Lietuvos vadovas. Matyt, įsitikino, kad Klaipėdoje jau plevėsuoja raudona vėliava ir į miestą jau galima siųsti civilinę administraciją.
Tos pačios dienos, sausio 30-osios vakarą 22 valandą iš miesto atgal į Jokūbavą išžygiavo ir 16-oji divizija. Atstumą iki miestelio įveikė iki 8 valandos ryto. Ir šį kartą net 50 karių nutrynė kojas. Per dvi 1945 m. sausio dienas lietuviškais junginys neteko 124 karių (tarp jų – 8 karininkų). Bendri divizijos nuostoliai per sausį – 212 karių (tarp jų – 17 karininkų).
Be to, 37 kariai dingo be žinios. Iš jų net 22 kariai – pačiame Klaipėdos mieste!
Pabėgo? Buvo palaidoti po griuvėsiais beplėšikaujant? Galime tik spėlioti. 528 buvo sužeisti, 498 susirgo ir evakuoti į užnugarį, 5 – priskirti nekariniams nuostoliams. Taip pat trys kariai mirė išgėrę nenustatyto skysčio.
Su išvardintomis netektimis iš viso per sausį 16-ojoje divizijoje iš rikiuotės iškrito 1280 karių. (Duomenys iš 16 dv. Kovinių veiksmų žurnalo 22 psl.)
Vienas iš nukentėjusių per smalsumą – 156-ojo pulko kareivis Kostas Gerdvila, Rusijos lietuvis, vyresnysis seržantas, iš būrininkų pareigų ateistas už nuolatinį girtavimą ir perkeltas į eilinius pėstininkus, Klaipėdoje nežuvo, tačiau bešniukštinėdamas aptiko kažkokio trofėjinio skysčio. Paragavo – visai nieko, spirito kvapas jaučiasi, dar nugėrė porą gerų gurkšnių... Sanitarijos batalione jam jau nieko negalėjo padėti: nuodai buvo mirtini.
Vytautas Voveris knygoje „Šventasis karas“ tiesiai šviesiai rašė, kad tik vienas kitas žuvo mūšiuose, bet dauguma – landžiodami po užminuotus namus ir ieškodami ten trofėjų, paprasčiau kalbant, plėšikaudami. Nes niekas griuvėsių tuomet neatkasinėjo, po jais neabejotinai pasiliko ir gyvų žmonių, sužeistųjų. Apie daugelį žuvusiųjų sausio 28-ąją dokumentuose užrašė: kūnas nesurastas, žuvo sprogus elevatoriui, žuvo sprogus sandėliui ir panašiai.
Straipsnio pradžioje minėjau, kad oficialiais sovietų duomenimis, iš 56 200 operacijoje dalyvavusių karių nuo sausio 25 d. iki vasario 4 d., kai baigėsi mūšiai ir Kuršių nerijoje, žuvo 403, buvo sužeisti 1066 raudonarmiečių.
Tikėtina, kad didžioji dalis netekčių patirta plėšikaujant mieste ir aktyvavus kurią nors iš 3175 minų.
Tad kas tuomet palaidoti Klaipėdos Skulptūrų parke likusiose karių kapinėse, jei ten iškaltos 695 pavardės? Kam deda gėles koloradinių ir Rusijos Federacijos vėliavos spalvų juosteles ryšintys asmenys?
