Pasak jų, išskirtinai vien prezidento dalyvavimas EVT veikloje peržengia Konstitucijoje numatytas valstybės vadovo kompetencijas, susijusias su užsienio politikos įgyvendinimu.
„Jeigu tai yra užsienio politikos klausimai, pavyzdžiui, sankcijos Rusijai, Rytų partnerystė, Šiaurės Afrika, tada taip, logiška, kad važiuoja prezidentas. Tačiau jeigu tai – vakcinos, daugiametė finansinė iniciatyva ir kiti klausimai, kurie yra vidaus politikos reikalai ir priklauso Vyriausybės kompetencijai, atrodo keista, kad vyksta prezidentas, o už tai paskui atsiskaito Vyriausybė“, – poziciją valstybės atstovavimo EVT klausimu išsakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Matas Maldeikis.
O politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pastebėjo, kad nusistovėjusios praktikos, kai į EVT vyksta prezidentas, keitimas galėtų sukelti politinių įtampų ar net įžiebti konfliktą tarp Vyriausybės ir prezidentūros.
EVT nustato bendrą Europos Sąjungos (ES) politikos kryptį ir prioritetus. ES valstybėms narėms EVT atstovauja valstybių ar vyriausybių vadovai.
Susiformavo politinis precedentas
Kaip paaiškino profesorius T. Janeliūnas, konkreti valstybė turi nuspręsti, kas – prezidentas ar ministras pirmininkas – dalyvaus EVT. Jo teigimu, pagrindinė sąlyga pagal Lisabonos sutartį yra ta, kad turi būti vienas atstovas.
„Atstovavimo teisė negali būti kaip nors dalijama, negali būti siunčiami du atstovai. Yra buvę, kad važiavo Valdas Adamkus ir Andrius Kubilius, yra buvę, kad kartu važiavo Lenkijos prezidentas ir premjeras, o paskui kilo šiokių tokių skandalų dėl to, kas iš jų turėtų būti tikrasis atstovas. Dabar principas yra paprastas – valstybė nusprendžia, kas atstovauja. Didžioji dalis ES šalių deleguoja premjerus. Tik trys ar keturios šalys, tarp jų Prancūzija ir Lietuva, deleguoja prezidentus.
Tai priklauso nuo politinės sistemos. Visose šalyse, kurios deleguoja prezidentus, yra pusiau prezidentinis valdymas su gana stipriu prezidentu, kuris turi didelių įgaliojimų užsienio politikos srityje, o kai kada – net ir tam tikrų vidaus politikos funkcijų“, – paaiškino T. Janeliūnas.
Vis dėlto politologas pabrėžė, kad labiausiai sprendimą, kas vyks į EVT, lemia ne politinė sistema, bet konsensusas valstybės viduje. Lietuvoje pastaruoju metu nusistovėjo praktika, kad Lietuvai EVT atstovauja valstybės vadovas.
„Mūsų precedentas susiformavo dėl susiklosčiusių aplinkybių, kai Dalia Grybauskaitė, tapusi prezidente, labai aiškiai užėmė tokį vaidmenį, ji norėjo ir galėjo atstovauti Lietuvai EVT, tuo metu turbūt geriausiai ir išmanė, kaip funkcionuoja ES vidaus institucijos. O tuo metu premjeras Andrius Kubilius nekėlė jokių klausimų, neprieštaravo tam, buvo susitelkęs į vidaus politines krizes ir taip tą funkciją labai natūraliai delegavo prezidentui“, – detalizavo VU TSPMI profesorius.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, konservatorius Žygimantas Pavilionis prisiminė, kad jei kurį laiką prezidentė D. Grybauskaitė atstovavimą EVT, priklausomai nuo klausimų pobūdžio, dalydavosi su tuometiniu premjeru A. Kubiliumi, tai dalybos tikrai nutrūko, kai šias pareigas ėjo Algirdas Butkevičius ir Saulius Skvernelis.
„Pasikeitus Vyriausybei, galbūt dėl asmeninių priežasčių, galbūt dėl nenoro ar kalbinių gebėjimų tiek premjeras A. Butkevičius, tiek S. Skvernelis nevyko į EVT. Iš istorinės patirties atsimenu dalijimosi modelį. Buvo džentelmeniškas sutarimas tarp prezidento Valdo Adamkaus ir tuometinio premjero Algirdo Brazausko, kad kai svarstomi ūkiniai reikalai, vykdavo premjeras. Kai būdavo grynosios užsienio politikos, saugumo ar gynybos klausimų svarstymas, vykdavo prezidentas“, – prisiminė Ž. Pavilionis.
Praktika prieštarauja ir Konstitucijai, ir valstybės poreikiams?
Parlamentaras M. Maldeikis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu EVT nemaža dalimi svarstomi su pandemijos valdymu ir vakcinomis susiję klausimai, labiausiai besisiejantys su vidaus politika. Po paskutinio EVT posėdžio, kuriame Bendrijos lyderiai tarėsi dėl vakcinų, Lietuvos prezidentas tikino gavęs Europos Komisijos vadovės Ursulos von der Leyen patikinimą, kad Lietuva iki vasaros galės paskiepyti apie 70 proc. suaugusių šalies gyventojų.
Seimo narys kėlė klausimą, kodėl prezidentas kelia tai kaip savo tikslą ir ar toks atstovavimas tinkamas, nes vakcinacija yra Lietuvos vidaus politikos reikalas.
„Vienas iš mano tikslų, su kuriuo ėjau ir į rinkimus, yra tiesiog kelti šį klausimą ir išsiaiškinti, kad būtų aiškumas. Klausimas šiuo atveju, kaip mes įsivaizduojame ES, – ar tai yra vidaus politika, ar užsienio politika. ES Lietuvoje neretai pristatoma kaip užsienio politika, kuri neturi didelio ryšio su mūsų kasdieniu gyvenimu. Jei taip, tai logiška, kad važiuoja prezidentas, nes pagal Konstituciją jis rūpinasi užsienio politika.
Tačiau jeigu mes sutariame, kad ES klausimai yra ir mūsų vidaus klausimai, tai tuomet važiuoti turėtų tas, kas atstovauja Vyriausybei“, – teigė M. Maldeikis.
Politikas paragino pasižiūrėti į praėjusiais metais EVT svarstytus klausimus.
„Matome, kad didžioji dalis klausimų yra absoliučiai Vyriausybės kompetencijos dalykai: daugiametė finansinė perspektyva, išmokos žemdirbiams, socialiniai klausimai. Tai yra klausimai, kurių atsakymų reikalaujame iš Vyriausybės. Labai keista, kai dėl jų derėtis važiuoja prezidentas. Išeina keista paradigma: už klausimus atsakinga Vyriausybė, bet dėl jų derėtis važiuoja prezidentas. Kokiu mandatu ir kokia pozicija prezidentas atstovauja Lietuvai derantis dėl vidaus politikos?“ – kalbėjo jis.
M. Maldeikiui antrino ir parlamentaras, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Raimundas Lopata. Pasak jo, dabartinė praktika tam tikra prasme prieštarauja Konstitucijai.
„Prezidentas negali atstovauti Vyriausybei, lygiai taip pat, kaip Vyriausybė negali atstovauti prezidentui. Tas atstovavimas turi būti ne šiaip žodžiu susitarus, kad nuo šiol visą laiką vyks prezidentas. Jau buvo praktiškai sutarta žodžiu, kai kažkas kažkam pasakė, bet taip negalima. Yra normali sistema, gali važiuoti du asmenys, priklausomai nuo klausimų svarstymo, tai taip ir turėtų būti“, – sakė R. Lopata.
Konservatorius Ž. Pavilionis taip pat pastebėjo, kad, mąstant apie atstovavimą EVT, pati situacija dabar yra pasikeitusi. „Pandemijos klausimai – tiesioginė premjero kompetencija. Be to, šiuo metu yra nauja situacija, kai turime premjerę, kuri visapusiškai kompetentinga“, – teigė jis.
„Tradicijos“ keitimas sukeltų konfliktą
VU TSPMI profesorius T. Janeliūnas išskyrė tris priežastis, dėl kurių nereiktų sugrįžti prie sistemos, kai atstovavimas yra pasidalijamas, priklausomai nuo klausimų pobūdžio, ar perleidžiamas premjerui. Visų pirma, T. Janeliūno teigimu, jau susiformavo ilgalaikis precedentas, todėl tai būtų neracionalu.
„Antras dalykas – šiuo atveju, manau, tas perdavimas nebūtų pasiektas lengvai, be įtampų, ir su konsensusu, kaip kad buvo prezidentės pareigas einant D. Grybauskaitei. Tai, vadinasi, galime turėti lygioje vietoje nemenką politinę krizę ir vargu ar nuo to kam nors būtų geriau.
Trečias argumentas yra tas, kad prezidento kadencija Lietuvoje yra ilgesnė ir jo įsitvirtinimas, jo gebėjimai ir jo žinomumas EVT trunka ilgiau nei premjero. Mažesnė kaita leidžia „išnaudoti“ labai konkretų vadovą, reprezentuojantį Lietuvą, atstovaujantį Lietuvos interesams ir galbūt potencialiai galintį turėti didesnę įtaką, didesnį matomumą ir pačioje EVT. Premjerai pas mus keičiasi dažniau ir tikrai ne visi yra vienodai gebantys aukščiausiu lygiu diplomatiškai atstovauti Lietuvos interesams užsienyje. Dabar keisti tą susiformavusią tradiciją būtų nelabai praktiška“, – paaiškino profesorius.
Kol neturime didelio konflikto ar atotrūkio tarp prezidentūros ir Vyriausybės, anot T. Janeliūno, bėdų, esant esamai atstovavimo praktikai, kilti neturėtų.
Parlamentarai siūlo savo sprendimą: tai ne asmenybių klausimas
Atstovavimo pasiskirstymas pagal klausimų pobūdį, kai, sprendžiant vidaus politikos klausimus, vyksta premjerė, o, sprendžiant grynuosius užsienio politikos klausimus, EVT Lietuvai atstovauja prezidentas, – tokią formulę siūlo tiek M. Maldeikis, tiek R. Lopata.
„Turint omenyje mūsų konstitucinę sandarą ir tai, kas yra svarstoma EVT, priklausomai nuo svarstomų klausimų pobūdžio ir Konstitucijoje numatytų funkcijų, tas dalyvavimas ir turi būti toks“, – pastebėjo R. Lopata.
M. Maldeikis pabrėžė, kad EVT klausimas nėra niekaip susijęs su asmenybėmis ar asmeniškumais. Lygiai taip pat, anot Seimo nario, nesinorėtų, kad tai išprovokuotų konfliktą tarp skirtingų valdžios institucijų.
„Tai nėra asmeniškumas ar asmenybių klausimas. Kad ir kas būtų prezidentas ar premjeras, šitą klausimą būčiau kėlęs. Tai yra principinis teisinis klausimas. Tai – tam tikras konstitucinis kazusas.
Jeigu tai – darbotvarkės klausimai, kur yra užsienio politikos klausimų, tarkime, Šiaurės Afrika, Rusija, Rytų partnerystė, važiuoja prezidentas. Jei tai – vidaus politikos klausimai, pavyzdžiui, finansai, bankų sąjunga, vakcinacija, logiškai turėtų važiuoti premjerė. Kai svarstomi vidaus politikos klausimai, priklausantys Vyriausybės kompetencijai, atrodo keista, kad vyksta prezidentas“, – akcentavo jis.
O Ž. Pavilionis patikino, kad valstybės atstovavimas EVT bet kokiu atveju yra prezidento ir premjerės susitarimo reikalas.
„Tai yra prezidento ir premjerės susitarimo reikalas. Kaip jie sutars, taip ir įvyks, nepamirštant, kad Užsienio reikalų ministerija koordinuoja bendras pozicijas, tai atsiklausta turėtų būti ir užsienio reikalų ministro nuomonės“, – kalbėjo jis.
Primename, kad pati premjerė Ingrida Šimonytė lapkričio viduryje paklausta, ar inicijuos atstovavimo EVT pokytį, tikino, kad tai kol kas nėra jos prioritetas.
„Dabar taip yra ir tikrai artimiausiu aš nematau priežasties, kodėl mes čia turėtume skubėti ką nors keisti“, – tuo metu sakė ji.
