Laidoje „Delfi Tema“ dalyvavę atstovai sutaria, kad situaciją reikia taisyti ir patikina, kad tai jau daroma.
„Be abejo dabartinė sistema, mano nuomone, neatliepia poreikių ir tą rodo įvairūs skandalai, įvairių istorijų kartas nuo karto pasitaiko. Didesni ar mažesni pokyčiai yra neišvengiami – apie tai diskutuojama ir Seime, turime ir Prezidento daug gerų iniciatyvų, tiek ir verslas bei perkančiosios organizacijos kelia tuos pačius klausimas“, – sako Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas.
Jis patikina, kad nebegali būti situacijų, kai konkursus laimi įmonės, pasiūliusios itin žemas nepagrįstas kainas, neturi patirties, arba atvirkščiai – perkamos prekės netgi brangiau, nei jos kainuotų parduotuvėje.
„Manau, kad per ateinančius metus viešųjų pirkimų sistema skaidrės dėl labai paprastos priežasties – tam yra politinė valia priimti sprendimus ir Seime, ir padėti pačiai Viešųjų pirkimų tarnybai. Kodėl yra politinė valia – todėl, kad ši valdančioji dauguma nori kuo mažiau įvairių skandalų susijusių su viešaisiais pirkimais, nes kiekvienas skandalas, jo analizavimas ir detalus komentavimas viešoje erdvėje atima jėgas ir laiką nuo svarbesnių darbų“, – teigė A. Vyšniauskas.
Kas keisis: pirkimai kelsis į kompetencijų centrus
Pagrindinė dabar su viešaisiais pirkimais kylančių problemų priežastis – kompetencijų trūkumas, įsitikinęs Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorius Darius Vedrickas. Anot jo, reglamentavimas teisiniais dokumentais yra pakankamas.
„2020 metais pirkimus vykdė beveik 4000 perkančiųjų organizacijų – iš jų tarptautinius pirkimus vykdė tik 20 proc. perkančiųjų organizacijų, arba daugiau nei 800. Natūraliai kyla pagrįstas klausimas, ar valstybė ir perkančiosios organizacijos yra pajėgios apmokyti didelį skaičių pirkimų specialistų kurie turi vykdyti pirkimus“, – sako D. Vedrickas.
Anot jo, retai kada problemų kyla mažos vertės pirkimuose, kadangi ten ir teisinis reguliavimas paprastas, ir gilių žinių ar išmanymo daug nereikia.
„Tačiau problemas dažnai turime ten, kur prasideda supaprastinti arba tarptautinės vertės pirkimai, kurie reikalauja didesnės kompetencijos ir didesnio įsitraukimo“, – tvirtina D. Vedrickas.
Jis patikina, kad jau šiuo metu Seime yra pateikti įstatymų paketai tiek iš Vyriausybės, tiek iš Prezidento, skirti optimizuoti pirkimų vykdymą.
„Kelias, kuriuo siūloma eiti – tai yra viešųjų pirkimų centralizavimas, viešųjų pirkimų funkcijos atlikimą patikint kompetencijų centrams. Centralizuodami ir optimizuodami funkciją, optimizuodami žmogiškąjį resursą, mes galime gauti geresnį rezultatą“, – teigia VPT vadovas.
Tai atvertų ir papildomų galimybių diegti dinamines pirkimų sistemas, sudaryti preliminariąsias sutartis su daug tiekėjų ir kas kart užsakant papildomą prekių ar paslaugos kiekį, turėti aktualias palankiausias kainas.
„Tiekėjams dalyvavimas pirkime tampa paprastesnis, kainuojantis mažiau kaštų, ir tokiu būdu mes didiname tiekėjų suinteresuotumą dalyvauti“, – paaiškina D. Vedrickas.
Seimo narys palygino, kad savivaldybėse būna po dešimt ar daugiau švietimo įstaigų, ir iki šiol kiekviena iš jų atskirai turi atlikti viešuosius pirkimus.
„Kiekvienai mokyklai reikia turėti bent vieną, o geriausiai du viešųjų pirkimų specialistus, kurie perka kėdes, visokią įrangą kompiuterinę ir pan., na ir tiems keliems specialistams tiesiog sudėtinga yra susigaudyti pokyčiuose, matyti kokie kompiuteriai dabar reikalingiausi, kokios kėdės moderniausios, kaip keičiasi standartai, higienos normos“, – sako A. Vyšniauskas.
Galėtų veikti kiekviename rajone, arba apskrityje
Centrinės perkančiosios organizacijos – kompetencijų centrai – galėtų steigtis kiekvienoje apskrityje ar net savivaldybėje.
„Tai neturėtų būti kaip vienas centras visos Lietuvos lygiu, tai turėtų būti atskiros centrinės perkančiosios organizacijos atskiroje savivaldybėje, kurios centralizuotų ir atliktų savivaldybei pavaldžių įstaigų viešųjų pirkimų valdyseną. Tai kitaip tariant, savivaldybėje liktų ne „N“ skaičius perkančiųjų organizacijų, bet būtų viena centrinė perkančioji organizacija kuri vykdytų pirkimus nuo tam tikros vertės, kuriai pritartų savivaldybės taryba, pvz., nuo 3000 eurų“, – sako D. Vedrickas.
„Tai CPO LT, veikianti horizontaliu pagrindu, tada turto valdymo ir ūkio departamentas VRM srityje, Gynybos resursų agentūra krašto apsaugos srityje, ir kultūros ministro valdymo srityje naujai kuriama ar numatoma kurti Infrastruktūros plėtros tarnyba. Viskas taip išsidėliotų – pirkimus, kurių vertė viršija 10 tūkst. eurų, turėtų vykdyti viena iš centrinių perkančiųjų organizacijų ar kompetencijų centrų“, – paaiškino D. Vedrickas.
Daugiau ekonominio naudingumo ir „žalumo“
Vyriausybė savo programoje užsibrėžė, kad pirkimai būtų skaidrūs, ir orientuoti į ekonominį naudingumą.
„Vyriausybė užsibrėžusi tiek skaidrinti pirkimus, tiek efektyvinti jų visą organizavimą. Šiuo metu Seimo darbotvarkėje mes turime Prezidento viešųjų pirkimų reformos paketą, kurį jis pateikė praėjusių metų pirmoje pusėje. Tačiau prie buvusios valdžios tie pakeitimai tiesiog užstrigo. Šiuo metu paprašyta naujos Vyriausybės išvados – tai reiškia, kad Vyriausybė turi pateikti ne tik savo nuomonę, bet ir pasiūlymus, kaip visą sistemą reformuoti, kam nepritarti, kuo papildyti tą reformą ir panašiai. Seimo pavasario sesijoje manau turėsime apie tai daug diskusijos“, – patikina A. Vyšniauskas.
Kitas Vyriausybės įsipareigojimas programoje – žalieji viešieji pirkimai.
„Tai toks pirkimas, kuriame vienas iš kriterijų yra na tvarumas, ekologija ir atitikimas aplinkosaugos tikslams. Kitaip tariant, jei viešoji įstaiga, ministerija ar mokykla perka popierių, tai ji turėtų pirkti perdirbtą popierių. Jei perka maisto produktus – pageidautina, kad produktai būtų ekologiški, iš vietinių ūkininkų ir pan.“, – paaiškina A. Vyšniauskas.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasiūlė papildomus kokybės reikalavimus, susijusius su socialine atsakomybe.
„Papildžius prezidento reformos pakete esančiais socialiniais kriterijais, kad įmonės, kurios tiekia paslaugas, turėtų būti ir socialiai atsakingos, turi mokėti ir normalius atlyginimus, atitikti kvalifikacinius reikalavimus – mano nuomone, turėsime visai neblogą vaizdą“, – sako A. Vyšniauskas.
Jis patikina, kad Vyriausybė iki 2023 m. yra įsipareigojusi, kad žalieji viešieji pirkimai taptų dominuojančia pirkimų rūšimi.
Ekonominis naudingumas bus kitoks
VPT vadovas žada, kad perkantiems ekonominio naudingumo būdu, bus parengtos atnaujintos gairės, jos bus papildytos skaičiuokle, kadangi iki šiol toks būdas buvo labiau naudojamas lyg formalumas, o ne siekiant didesnės vertės.
„Matome, kad apie 30 procentų tarptautinių supaprastintų pirkimų vertinimas yra pagal ekonominį naudingumą. Klausimas – ar toks ekonominis naudingumas duoda pridėtinę ekonominę naudą pačiai perkančiajai organizacijai. Nes šiuo metu nustatyta prievolė ne mažiau kaip 30 proc. pirkimų vertės skirti pirkimams pagal ekonominį naudingumą. Ką dažnai pastebi ir VPT, dažnai tas ekonominis naudingumas tampa dirbtinis dalykas, kad būtų įgyvendinta įstatymo nuostata“, – pastebi D. Vedrickas.
Organizacijos prisigalvoja vertinti pasiūlymus pagal tai, koks yra pristatymo terminas ar garantinis terminas, nors tokie kriterijai nesukuria papildomos pridėtinės vertės.
„Perkančiosios organizacijos naudoja tokius kriterijus, kurie lengvai kiekybiškai pamatuojami, kad būtų galima išvengti bylinėjimosi, teikėjų paklausimų ir pan.“, – sako D. Vedrickas.
Tačiau ir pirkimai pagal mažiausią kainą, anot jo, yra geras būdas, kai tinkamai susidėlioji reikalavimus.
„Nenorėčiau sutikti, kad mažiausia kaina visais atvejais yra blogis, tikrai ne. Jei perkančioji organizacija atsakingai pasirengė pirkimo dokumentus, atsakingai susidėliojo rizikas, atsakomybes tarp savęs ir tarp tiekėjo, tai ta mažiausia kaina ji tikrai nėra blogis, ir už mažiausią kainą tikrai galima gauti geriausią rezultatą“, – vėl kompetenciją akcentavo D. Vedrickas.
Jis palygino, kad pastaruoju metu nuskambėjusi istorija, kai „Santaros klinikos“ pirko ligoninės projektavimo paslaugas, nebūtų kilusi, jei pati pirkėja „nebūtų nuėjusi paprasčiausiu keliu“, o būtų skelbusi projekto konkursą.
Tačiau netenkina ir priešingos situacijos, kai tiekėjų būna mažai.
„Vidutinis pasiūlymų skaičius pirkime yra šiek tiek daugiau nei 2,4 pasiūlymo. Tai iš tiesų yra labai mažas tiekėjų suinteresuotumas viešaisiais pirkimais. Ir perkančiosios organizacijos turi eiti link sprendimų, kaip preliminarios sutartys, dinaminės pirkimų sistemos, kas sumažina tiekėjų dalyvavimo kaštus ir didina jų suinteresuotumą dalyvauti“, – kalba VPT vadovas.
VPT galėtų spręsti ikiteisminius ginčus
Politikas A. Vyšniauskas įžvelgė dar vieną problemą – kad VPT dėl turimų krūvių šiuo metu neturi galimybės atlikti pakankamos kontrolės.
„Faktas, kad VPT apskritai yra pajėgi patikrinti tik keletą procentų visų viešųjų pirkimų, o kreipiasi ir organizacijos, ir įmonės, kurios mano, kad pirkimas buvo neskaidrus, ir politikai, ir piliečiai – VPT neturi galimybės patikrinti netgi ir tų kreipimųsi“, – vertino A. Vyšniauskas.
Jis kalba, kad VPT turėtų gauti geresnius resursus, mažinti darbuotojams tenkantį krūvį, ir papildomai imtis geresnės kontrolės, pažeidimų nagrinėjimo, pirkimų stabdymo, kai prireikia.
„Kitas dalykas – ginčus tarp perkančiųjų organizacijų ir tiekėjo VPT galėtų savo nuožiūra dar ikiteismine tvarka nagrinėti, nes šiuo metu viskas persikelia į teismus, kitas institucijas, ir labai dažnai, ypač infrastruktūriniai objektai, tiesiog užstringa“, – kalba A. Vyšniauskas.
Jis palygino, kad savivaldybės vykdydamos projektus prie terminų prideda 6 mėnesius įvairiems tikėtiniems teisiniams ginčams, o VPT galėtų ginčus spręsti operatyviau.
D. Vedrickas pripažino, kad dabar trūksta netgi darbuotojų.
„Kaip ir kitos perkančiosios organizacijos susiduriame su ta pačia problema – kompetentingų specialistų trūkumu. Šiuo metu tarnyboje trūksta apie 20 proc. žmonių. Atsakymas matyt paprastas – niekas viešųjų pirkimų specialistų Lietuvoje neruošia, iš esmės jie visi yra savamoksliai, nėra patvirtintos jokios viešųjų pirkimų atestavimo sistemos, ir konkuruojame dėl geriausių protų, geriausių talentų“, – kalbėjo D. Vedrickas.
Nauja sistema – jau pakeliui
Kol kas Viešųjų pirkimų sistema jau atnaujino savo internetinę svetainę, tačiau rinkai netrukus ketinama ir pateikti daugiau naujovių.
„2021 m. pirmas dalykas, ką planuojame daryti – atverti visus duomenis, padaryti juos prieinamus.
Kitas dalykas – diegsime tam tikrą perkančiųjų organizacijų švieslentę, kur organizacijos bus vertinamos pagal tam tikrus rodiklius. Jų pasiekimai bus atspindėti šviesoforo principu: arba degs raudonai, arba geltonai, arba žaliai“, – teigia D. Vedrickas.
Anot jo, tai leis lengvai kontroliuoti, kaip sekasi siekti Vyriausybės iškeltų tikslų, skatinti organizacijas, kad atsirastų viešųjų pirkimų valdysena.
Ar galėtų „auksinių šaukštų“ istorijos ateityje kartotis?
„Jeigu perkančiosios organizacijos neatliks rinkos analizių, nesiruoš viešiesiems pirkimams, tai tokių situacijų bus ir jos kartosis“, – atsiduso D. Vedrickas.
Dubnikovas: vienadienės kompanijos neturi dalintis 6 mlrd. eurų pyrago
Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas patikina, kad pirkėjai už valstybinius pinigus turėtų turėti daugiau kompetencijos ir jungtis, siekiant masto ekonomijos.
„Per viešuosius pirkimus mes kasmet išleidžiame virš 6 mlrd. eurų ir kyla klausimas, kiek efektyviai tai padarome. Visai neseniai skambėjo istorija apie medikams skirtus monitorius, kurie neturėjo pakrovėjų. Didžiausia problema yra kriterijai, kurie pasirenkami, ir taip, dažniausiai pigiausias daiktas nėra geriausias. Verslas pirkdamas gali intuityviai išspręsti šiuos klausimus ir rinktis labiau patyrusią kompaniją“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Jis pripažįsta, kad įstaigoms iš ties sudėtinga aprašyti tai, ką jos nori nusipirkti, kad verslas negalėtų įsiūlyti kažko prastesnio.
„Pinigai yra mokesčių mokėtojų ir balansuoti tarp kokybės ir kainos – situacija yra labai sudėtinga“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Jis pritaria, kad pirkimai turėtų būti centralizuoti, kadangi didesniems teikėjams net nėra intereso dalyvauti, jei „mokykla perka 5 kėdes“ – dokumentų pildymas lems didesnius kaštus nei uždarbis.
„Turime įvedinėti ir tokius faktorius, kaip vidutinis atlyginimas, kad galėtų dalyvauti įmonės, kurios moka normalias algas, dirba savo srityje. Skandalingas buvo atvejis, kai maisto prekių išvežiotojai pradėjo vežioti vakcinas ir kilo tam tikrų problemų. Bet kokiu atveju reikia pasisakyti už centralizuotas sistemas – supraskime, kad vaikų darželyje viešųjų pirkimų kompetencijų neįdiegsime“, – teigė M. Dubnikovas.
Koncentruoti didesni pirkimai, nors leistų pritraukti didesnius verslus, neturėtų būti pernelyg stambūs, kad išstumtų vietos kompanijas, kurios negalėtų jų „apžioti“.
„Pasirenkant balansą, reikėtų labai stipriai įvertinti tas rizikas, kad galime susidurti su problema, kad mūsų viešųjų pirkimų pinigai, kurie yra tarsi kraujas ekonomikoje, gali nutekėti į kitas šalis, pvz., Rytų“, – įspėjo ekonomistas.
Mažiausia kaina, anot jo, irgi neturėtų būti pagrindinis pirkimus lemiantis veiksnys.
„Visi tikriausiai esame statę namus ar įsirenginėję butus – pabandykite savo šeimos nariams paaiškinti, kad šiandien pirksime viską, kas pigiausia ir nesirinksime pagal jokį kitą kriterijų, spalvos, kokybės, nuotaikos, dar kažko. Rezultatas bus tragiškas. Lygiai taip pat su viešaisiais pirkimais – akivaizdu, kad kaina ir kokybė yra tarpusavyje susijusi, išskyrus atvejus, kai yra kažkokie korupcijos ar nekompetencijos klausimai. Būtent čia ir yra kompetencijos centro esmė“, – tvirtina M. Dubnikovas.
O žalieji viešieji pirkimai, anot jo, leistų trumpinti tiekimo grandines, aktyviau prisidėti vietiniam verslui, ir mažinti importuojamų iš Kinijos ar Rytų prekių dalį.
„Galėtume tikrai pradžioje įvesti paprastus kiekybinius kriterijus, tokius kaip ne mažesnis nei vidutinis atlyginimas, kad nebūtų jokių vienadienių kompanijų. Valstybės užsakymas per viešuosius pirkimus turėtų būti įmonės įvertinimo kriterijus – tai yra garbė, būti įvertintu ir pripažintu valstybės. Vienadienės kompanijos, neturinčios darbuotojų ar mokančios tik minimalius atlyginimus, neatitinkančius rinkos vidurkių, greičiausiai yra šešėlyje – tokios kompanijos tokio apdovanojimo neturi gauti“, – apibendrino M. Dubnikovas.
