Tarsi patvirtindamas istoriko įžvalgą: buvęs Lenkijos premjeras ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas dar rinkimų dieną kreipėsi į naująjį krikščionių demokratų lyderį Arminą Laschetą, nedviprasmiškai ragindamas jį „ginti mūsų bendras vertybes“ ir nebeatidėlioti Vengrijos „Fidesz“ pašalinimo iš Europos Parlamento Liaudies partijų bloko PPE.
A. Laschetas sureagavo santūriai. „Tai bus sunkus klausimas“, „Vengrija ir Lenkija mums reikalingos Europos Sąjungoje. Nenoriu, kad jos nudreifuotų dešiniojo radikalumo link“, – šeštadienį sakė jis visuomeninio transliuotojo kanalui ZDF. Drauge vokiečių politikas žadėjo spausti Viktorą Orbaną, kad šis paisytų PPE frakcijos keliamų sąlygų.
Bet šiuo momentu naujajam krikščionių demokratų lyderiui rūpi kas kita: kaip numaldyti partijos bazėje sūkuriuojančias neigiamas emocijas. Pralaimėjus didžiulės dalies krikščionių demokratų remtam kandidatui, ilgamečiui Angelos Merkel politiniam varžovui Friedrichui Merzui, „pasipylė išstojimų iš partijos kruša“, pasigirdo raginimų kurti naują partiją, – pirmadienį dienraštyje „Die Welt“ rašė Bundestago narys, Hamburgo žemės CDU vicepirmininkas Christophas de Vriesas.
F. Merzo stovykla – stabili: už jį 2018 m. CDU suvažiavime balsavo 48 proc., o dabar – 47 proc. partijos deleguotų narių. Didžiulį nusivylimą ir pyktį sukėlė ne tiek pats pralaimėjimas, kiek tai, kaip aktyviai, iš dalies veikdama kuluaruose, prieš F. Merzą agitavo kanclerė A. Merkel.
Krikščionių demokratų sąjunga tapo laiko dvasios indų plovėja
Žeidė ir F. Merzui atvirai priešiška meinstryminių medijų kampanija: 65-erių F. Merzas vaizduotas kaip laiko dvasios nebeatitinkantis „žmogus iš praeities“, kartota, esą, jis norįs pakreipti partiją nuo vidurio kelio į dešinę, užmirštant paminėti, jog A. Merkel per 18 vadovavimo konservatyviai partijai metų ją nustūmė gerokai į kairę, „suvirškindama socialdemokratus“ ir perimdama svarbiausias žaliųjų partijos temas.
Vaizdžiu istoriko A. Rödderio pasakymu, krikščionių demokratų sąjunga „tapo laiko dvasios indų plovėja“: ji nurenka nuo stalo visas temas, kurias jai patiekia politinė kairė, – socialdemokratai ir ypač žalieji.
Konservatyvia partija Vokietijos krikščionių demokratų sąjungą būtų sunku bepavadinti. Pagaliau ir pats A. Laschetas prieš dvejus metus dienraščiui „FAZ“ teigė, esą, „CDU prekės ženklo branduolys yra ne konservatyvumas, o krikščioniška žmogaus samprata“.
„Laiko dvasia“, nuosekliai formuojama meinstryminių šalies medijų, yra pabrėžtinai progresyvi. Kaip atskleidė žurnalistų apklausos, tarp medijų darbuotojų su didele persvara dominuoja kairuoliškos nuostatos, net ir konservatyviu laikomo dienraščio „Die Welt“ bendradarbių didžioji dauguma rinktų raudonai žalią vyriausybę, – nurodė „Springer“ medijų grupės, kuriai priklauso ir „Die Welt“, vadovas Mathiasas Döpfneris. Tad nėra ko stebėtis, jei konservatyvumą medijose, panašiai kaip ir sovietinėje propagandoje, skubama tapatinti su atsilikėliškumu, atgyvena, reakcingumu.
Remtis patirtimi, o ne ideologijomis ir utopijomis
Tačiau konservatyvumas anaiptol nereiškia laikymosi įsikibus kažkokių amžinų tiesų, – aiškina Mainco universieto profesorius A. Rödderis. Konservatyvumas yra atsakinga politinė mąstysena, kuomet „skeptiškai žvelgiama į tariamus įsitikinimus bei ideologijas, kuomet remiamasi ne teorijomis ir utopijomis, o patirtimi ir pragmatizmu“.
„Konservatyvumas politikoje reiškia pasikeitimus formuoti taip, kad žmonėms jie būtų pakeliami. O konservatyviai mąstyti reiškia – vis iš naujo pagrįsti“, – dėsto 43-ejų metų istorikas.
Taip suvokiant konservatyvumą, tektų pripažinti, jog itin svarbūs kanclerės A. Merkel politiniai sprendimai, esmingai paveikę ir ateityje veiksiantys šalies ekonominį, socialinį bei kultūrinį gyvenimą, plaukė ne iš konservatyvios mąstysenos, o veikiau jau iš progresyviųjų ideologijų.
Pakaktų čia paminėti du pavyzdžius: staigų A. Merkel sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos, neturint nei techninės, nei ekonominės alternatyvos (2011 m.), ir pusę metų palikti atviras sienas nekontroliuojamam migrantų antplūdžiui (2015 m.). Pirmasis jų atitiko „žalią laiko dvasią“, antrasis – progeresyviųjų aktyvistų puoselėtą pasaulio be sienų, margos visuomenės viziją.
Pirmininką rinko ne partijos bazė, o jos funkcionieriai
Su tokiu buvusios konservatyvios partijos sukairėjimu didesnė dalis eilinių jos narių jau seniai nesutiko ir visas viltis dėjo į savąjį kandidatą, partijos kursą pakoreguoti pasiryžusį F. Merzą. Kaip rodė apklausos prieš rinkimus, F. Merzas kitus du kandidatus, Norbertą Röttgeną ir ypač A. Laschetą, smarkiai lenkė.
F. Merzą rėmė krikščionių demokratų jaunimas bei ekonominis liberalusis sparnas, – kitaip tariant, visi tie, kurie suvokia, jog „didžiuliams šalies modernizavimo uždaviniams, kuriuos teks spręsti jų kartai – ar tai būtų skaitmenizacija, klimatas, ar šalies gerovės užtikrinimas – yra reikalinga funkcionuojanti rinkos ekonomika“, – jau po rinkimų analizavo dienraščio „die Welt“ vyriausiasis redaktorius Ulfas Poschardtas.
Tačiau pirmininką rinko ne eiliniai partijos nariai, o jos funkcionieriai, kuriuos, to paties U. Poschardto žodžiais, „A. Merkel makiavelizmas atitolino nuo partijos bazės“.
Dar griežčiau CDU pirmininko rinkimus iš viršaus, o ne iš apačios (ko reikėtų tikėtis demokratijoje) įvertino buvęs kanclerio Helmuto Kohlio komandos narys, o dabar – vienas aštriausių A. Merkel kritikų Rolandas Tichy. Jo vertinimu, A. Merkel remiasi „nedideliu skaičiumi apmokamų ir nuo jos priklausomų funkcionierių“, eiliniai partijos nariai su savo užsispyrimu jai tik trukdo. Ar tuomet reikia stebėtis, kad CDU narių skaičius nuo 2000-ųjų sumažėjo kone perpus?
Didelės dalies partijos narių valia buvo sutrypta
Nemaža dalis partijos narių nebenori taikstytis su „partijos funkcionierių demonstruojama nibelungiška ištikimybe vis labiau į kairę sukančiai kanclerei“ (nibeliungiška ištikimybė – nuoroda į viduramžių epe „Nibelungų giesmėje“ apdainuotą besąlygišką, emociškai ir likimiškai pragaištingą ištikimybę – red.), – cituoja „Die Welt“ iš krikščionio demokrato laiško, kuriuo šis pagrindžia savo išstojimą iš CDU – po 20 metų narystės.
„A. Merkel ir jos svita, kuriai, be abejonės, priklauso ir naujasis partijos pirmininkas, nori atsikratyti ne tik konservatyvių ir ekonominio liberalumo pažiūrų, bet ir galvų“, – kartėlio neslėpė partiją paliekantis krikščionis demokratas iš Šiaurės Reino Vestfalijos.
F. Merzo rėmėjai anaiptol nėra kažkokia marginalinė partijos „konservatyviųjų“ grupė, kaip neretai niekinamai rašoma, – pastebi jau aukščiau cituotas krikščionis demokratas Ch. de Vriesas. „Su Friedrichu Merzu savo viltis siejo tie partijos nariai ir pareigūnai, kurie šalia būtino vyriausybės pragmatizmo pageidauja mažiau prisitaikymo prie laiko dvasios, daugiau aktyvios ekonomikos, mažiau lėšų perskirstymo politikos bei griežtesnių nuostatų politinio prieglobsčio klausimais,“ – svarbiausius punktus vardina Ch. de Vriesas.
„Esminiai paradigminiai posūkiai, kaip antai privalomos karinės tarnybos panaikinimas, šeimos sampratos pakeitimas, pasitraukimas iš branduolinės energetikos, pabėgėlių politika, – buvo tiesiog nuleisti iš vyriausybės viršūnėlės į apačią“, – vardina Eseno miesto „Konservatyvaus forumo“ pirmininkas Dirkas Kalweitis.
Nusivylimo rinkimų rezultatais neslėpė ir konservatyvaus partijos sparno „Werteunion“ vadovo pavaduotoja Simone Baum: „Taip buvo sutrypta didelės dalies CDU narių valia. Jei būtų rinkę partijos nariai, būtų aiškiai laimėjęs F. Merzas. Deja, CDU tapo funkcionierių, o ne narių partija.“
Friedrichas Merzas ragina nepalikti partijos ir perspėja dėl neosocializmo grėsmės
Saksonijos Anhalto žemės premjeras Raineris Haseloffas (CDU) iškart po rinkimų apeliavo į naująjį krikščionių demokratų pirmininką būtinai atsižvelgti į F. Merzo pozicijas, nes pastarojo „ekonominė kompetencija ir požiūris į reglamentavimą yra esminis mūsų krikščionių demokratų sąjungos branduolys“, – sakė jis pirmadienį Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.
Rezignacinės nuotaikos, lydimos išstojimų iš partijos, bei maištingi pareiškimai su raginimu kurti naują partiją pagaliau privertė sukrusti ir „merkelistus“. Regis, šįkart nebeišeis ignoruoti tų partijos narių, kurie ilgą laiką A. Merkel kursą toleravo sugniaužę kumštį kišenėje.
Pirmadienio vakare F. Merzas atviru laišku, parašytu suderinus su naujuoju pirmininku A. Laschetu, kreipėsi į savo rėmėjus: „Dabar turėtume iš visų jėgų paremti Arminą Laschetą jo atsakingame darbe.“ Krikščionių demokratų sąjunga „privalo susitelkti sklandžiam bendradarbiavimui, turim išvien kovoti už mūsų įsitikinimus ir mūsų šalį“. Jei partija to nedarys, „Vokietijai gresia nuslysti į dešinįjį populizmą arba žaliai kairuolišką neosocializmą. Tai pridarytų mūsų šaliai didžiulės žalos.“
Sprendžiant pagal apklausas bei žaliųjų pasiryžimą vadovauti koalicijai su socialdemokratais bei kairuoliška partija „Die Linke“, F. Merzo įvardinta kairuoliško neosocializmo grėsmė yra visiškai reali. „Kultūrinė tariamai kairiųjų, tariamai emancipacinių sluoksnių hegemonija stiprėja tik dėl to, kad Merkel metais CDU vengė bet kokios kultūrinės kovos“, – komentavo „Die Welt“ vyriausias redaktorius U. Poschardtas.
Nuo to, ar ateinantį rugsėjį vyksiančiuose Bundestago rinkimuose Vokietijos krikščionims demokratams pavyks užkirsti kelią kairuoliškai koalicijai ekonomiškai stipriausioje ES valstybėje, nemenkai priklausys ir Bendrijos ateitis.
