Gydytoja onkologė Edita Juodžbalienė atsakys, kodėl yra dėkinga COVID-19 virusui? Ir kaip sunku šiuo metu yra senesnio amžiaus žmonėms?
– Alanai, jūs teigiate, kad jokių šalikų ir kepurių vaikams? Ką tai reiškia? Juk peršaldysime Lietuvos vaikus.
Alanas: iš tikrųjų mes juos peršaldysime stengdamiesi apvynioti ir bandydami iš jų padaryti „nindzes“, kai matosi tik akys. Aš nesakau, kad reikia visus vaikus išrengti, bet juos pratinti ir rengti mažiau rūbų sluoksnių, jei tai trumpalaikis išėjimas į lauką, stengtis dėti mažiau rūbų. Jei vežame į mokyklą, galbūt būti atsisegus striukę, be šaliko, kepurės ar pirštinių. Nereikėtų iš anksto prišildyti automobilio, nes iš šiltų namų, tiesiai į šiltą automobilį ir tokiu atveju vaikai praktiškai nepatiria šalčio. Ir kai staiga patalpoje yra atidaromas langas ar orlaidė kambario vėdinimui – vaiką perpučia. Taip vaikai ir peršąla, kai mes juos perkaitiname.
– Jūs sakėte, kad net esate dėkinga COVID-19 virusui. Už ką?
Edita: stebiu savo pacientus ir matau, kad jie tikrai atidžiau pradėjo rūpintis savo sveikata. Anksčiau jų sveikata buvo medicinos darbuotojų rūpestis, sveikatos ministerija buvo kalta, kad jie serga. O dabar jau pradedama atsargiai žiūrėti, pacientai klausia, kaip reikėtų maitintis, ką reikia daryti, kaip nesirgtų? Mes galime labai daug pakeisti, pradėję dirbti su savimi.
– Nuo ko reikėtų pradėti žmogui keisti savo gyvenimo būdą?
Alanas: yra labai paprastas dalykas. Visi žmonės žino ką daryti, mes esame perpildyti tų žinių. Visi žinome, kaip reikia valgyti, kiek baltymų, kiek angliavandenių, kad reikia judėti, užsiimti kvėpavimo technikomis, kad reikia grūdintis. Tik svarbiausia, ko mes nežinom, ką su tuo kiekiu žinių daryti, ir kada startuoti. Linkiu išlaisvinti savo žinių bagažą, iš pradžių galite neklausyti kitų, darykite taip, kaip jaučia jūsų organizmas, tai būtų labai gera pradžia. Vėliau galite nueiti pas mitybos specialistą, pasitarti ar gerai valgote, nueiti pas asmeninį trenerį ir pažiūrėti ar gerai darote tam tikrus judesius.
– Jūs teigiate, kad izoliacija yra senų žmonių „genocidas“. Kaip tai suprasti?
Edita: mano pacientai yra vyresnio amžiaus. Ir jie dažnai sako, kad tik atėję į ligoninę gali pašnekėti su kitais ligoniais. Jie mažiau valdo socialiniais tinklais, mažiau naudojasi mobiliais telefonais, kompiuteriais. Dažniausiai naudojasi laidiniais telefonais. Be to, į gydymo įstaigas turi atvažiuoti vieni, ligoninėse dažnai yra pasimetę, daug ko neatsimena. Pati turiu mamą, kuriai yra 80 metų, ir po trijų mėnesių izoliacijos matau, kaip sveikata, kurią per 5 metus mes pagerinome – pablogėjo, ir kaip viskas regresavo. Nėra socialinio bendravimo, priežiūros, fizinio aktyvumo, kenčia ir mityba.
