Blokada kaip nepavykusi mūsų tramdymo priemonė
Visais laikais maištingas provincijas centrinė valdžia tramdė ne tik ginklu, bet ir ekonominėmis priemonėmis. Roma neleisdavo į tokias teritorijas tiekti grūdus bei alyvų aliejų, popiežiai draudė Hansos sąjungos miestams pardavinėti sukilusiems prūsams druską ir geležį.
Tepraėjus vos dviems mėnesiams po 1990 metų kovo 11-osios, Maskva paskelbė įvedanti Lietuvai ekonominę blokadą. Buvo sustabdytas visų žaliavų ir komplektuojančių detalių tiekimas į labiausiai nepaklusnią dar taip neseniai buvusią tarybinę respubliką. Atrodė (ir ypač – centre) – mes tuoj uždusim. O mes (nes tai sugalvojo patys žmonės, o ne tik ką gimusios valstybės institucijos) kaip atsvarą tam pasiūlėme įkurti blokados fondą.
Pasak A.Rudžio, tuometinio AT Biudžeto komisijos pirmininko, žmonėms spontaniškai ėmus rinkti pinigus, AT Prezidiumas greitai patvirtino „Blokados fondo“ nuostatus ir paskyrė jį vadovauti šiai valstybinei – visuomeninei organizacijai. (Valstybinei, nes tai buvo daroma valstybiniu lygiu, o visuomeninei – jei Maskva vis dėlto likviduos atsikūrusią valstybę, taip buvo šansas išsaugoti surinktas lėšas).
Ir pasipylė pinigai: ir grynais, ir pavedimais, ir iš didžiųjų miestų, ir iš kaimų, iš pavienių piliečių, ir nuo darbo kolektyvų. Ir, ką ypač pabrėžia pašnekovas, labai nemažos pinigų sumos atėjo iš Rusijos įmonių kolektyvų: tuo metu jos visuomenė labai mus palaikė. Aišku, rėmė ir išeivija, tik, aišku, ne rubliais, o „truputį“ tvirtesne valiuta. Be to, žmonės norėjo (ir jau buvo pradėję tai daryti) aukoti fondui ir juvelyrinius dirbinius. A.Rudys pamena, kaip viena moteris į Aukščiausiąją Tarybą atnešė auksinį žiedą su stambiu deimantu. Bet fondo valdyba greitai susigriebė ir buvo nutarta rinkti žmonių aukas tik pinigais. O po kurio laiko A.Rudys tai moteriai pats ir grąžino jos paaukotą žiedą, pragulėjusį pusmetį ar metus viename iš Aukščiausiosios Tarybos seifų.
Taip per nepilnus porą mėnesių buvo surinkta apie 5 milijonai rublių. Imta sukti galvą: o ką su jais daryti? Ekonomistai įspėjo: tuoj tuoj prasidės didžioji infliacija ir tie tarybiniai rubliai tikrai taps „mediniais“. Kreiptasi į tuometinį prekybos minstrą A.Sinevičių: “Į ką galima būtų tuos rublius iškeisti?“ Juk tai žmonių savanoriškai suaukotos lėšos – jos neturi prapulti. (Mat iš šių pinigų planuota mokėti pašalpas dėl blokados atsiradusiems bedarbiams). Iš pradžių buvo pripirkta įvairių plataus vartojimo prekių, bet paskui susigriebta: o jei tai reikės laikyti ilgiau? Taip tų pačių metų rudenį visi žmonių suaukoti pinigai buvo iškeisti į juvelyrinius aukso dirbinius.
Beje, apie blokados pabaigą
O ar prisimenate, kaip gi baigėsi ta blokada? Juk iš visų ant raudonosios imperijos griuvėsių atgimstančių valstybių tik mums vieniems ji ir buvo paskelbta. Mat centras šventai tikėjo: jei vieną šeštadalį sausumos galima valdyti iš vieno miesto, tai tokią tarsi iš niekur atsiradusią valstybėlę – tuo labiau. Deja, paaiškėjo, kad tai buvo eilinis jau nevisagalio centro žingsnis, visiškai neįvertinus galimų pasekmių. Mat Lietuvoje buvo sutelkta nemažai pramonės, kuri užėmė tarpinę grandį tarp žaliavų pramonės ir galutinės produkcijos gamintojų. Ir prasidėjo: sustojo pagrindinė visoje (tuomet vis dar – Sovietų Sąjungoje) – Vladimiro traktorių gamykla (nes Vilniuje jiems gaminti kuro siurbliai), nutrūko „juodųjų dėžių“ lėktuvams gamyba (pasirodo, jos visoms aviacijos gamykloms buvo gaminamos tiktai „maištingame“ Vilniuje). Vėją ėmė kelti kariškiai: ištisi institutai, gamyklos Lietuvoje dirbo tiktai jiems. Ir, pasirodė, kad pas mus dėl blokados atsiradus vienam bedarbiui, Rusijoje dėl to jų atsiranda net kelis kartus daugiau! O kur dar beatsiveriančios „skylės“ vos ne strateginėje gynyboje! Ir centrui nieko kito neliko, kaip jau liepą atšaukti tą nevykusią blokadą.
O ir ją pačią mes nelabai pajautėme. Tik pirmąją blokados savaitę A.Rudys į Aukščiausiąją Tarybą važinėjo dviračiu („oras sostinėje buvo toks grynas, tarsi miške“). Kitą savaitę – jau vėl, kaip įprasta, automobiliu. Mat tuometinė premjerė K.Prunskienė neoficialiai kreipėsi į verslininkus: „Darykite ką galite, tik pralaužkite blokadą“. Ir pasirodė, kad žalsvi popierėliai su Amerikos prezidentų portretais visiems Rusijos pareigūnams yra žymiai veiksmingesnė priemonė už bet kokius ten Kremliaus „ukazus“. Taip net ištisi ešelonai su kuru bei kitomis prekėmis puikiausiai pasiekdavo Lietuvą, nors lydraščiuose kaip jų iškrovimo vieta būdavo nurodyta...Kaliningrado sritis.
O kur gi tas žmonių suaukotas auksas?
O jis, pasirodo, ramiai sau gulėjo tokios galanterijos bazės sandėliuose, tokiame nuošaliame Vilniaus Vilkpėdės rajone, iš kur vėliau persikraustė į Lietuvos banko saugyklas. Jau 1995 metais tapo aišku, kad nebėra jokios prasmės toliau laikyti tą geltonąjį metalą: infliacija jau suvaldyta, įvesta sava valiuta ir valstybingumui, atrodo, niekas negresia. Tuomet ir bandyta pirmą kartą organizuoti to blokadinio aukso pardavimą per aukcioną. Deja, kai kurių konservatorių – Seimo narių pastangomis („komunistai nori išparceliuoti tautos auksą!“) tai ir neįvyko.
Taip blokadinis auksas dar trejetą metelių pragulėjo Lietuvos banko saugyklose, kol 1998 metais jis iš sostinės persikraustė į Druskininkus. Šįkart – į Lietuvos prabavimo rūmus. 80 kilogramų to geltonojo metalo kantriai laukė pirkėjų dvidešimt trijuose itin tvirto brezento maišeliuose su plombomis. Kurių turinys kasmet įvairių komisijų būdavo perskaičiuojamas ir patikrinamas. O maišeliuose – vestuviniai žiedai, segės, pakabučiai, auskarai, laikrodžiai, kaklaraiščių segtukai ir t.t. Žodžiu, žalsvas brezentas dengia visa tai, kas anais laikais buvo vadinama tuo saldžiu žodžiu „deficitas“.
Aukcionui jau buvo parengta, bet...
Lietuvos prabavimo rūmai 1995 metais jau buvo parengę internetinį puslapį su visais tais juvelyriniais dirbiniais (jei prekyba bus vykdoma internetu). Taipogi buvo parengti ir aukcionų bilietai – jei Vyriausybė nuspręs juos organizuoti ne virtualinėje erdvėje. Beliko tik sulaukti tų aukcionų (vienokia ar kitokia forma) pradžios. O startą jiems galėjo duoti Finansų ministerija. Deja, jos ryšių su visuomene skyriaus darbuotojai vis negalėjo prognozuoti, kuomet šioje ministerijoje bus priimtas toks sprendimas. Gal šiemet, gal kitąmet.
...O gal ir gerai, kad anuomet, 1995 metais taip ir neįvyko minėti aukcionai. Mat Lietuvos prabavimo rūmuose per tuos keletą metų ant kiekvieno (!) auksinio dirbinio yra iškaltas spaudas „Blokados fondas“. Tad kiekvienas, įsigijęs bet kokį tą aukso dirbinį, būtų turėjęs ir tarsi mūsų nesenos istorijos dalelę. Nors visiems norintiems tų aukso dirbinių būtų neužtekę... Ir kaip čia neprisiminsi kaip po visų sukilimų prieš mus okupavusią carinę Rusiją sukilėliai, grįžę iš katorgos Sibire, iš juos kausčiusių grandinių nusikaldavo įvairių atminimo ženklų. Dažniausiai – kryželių, kurie kaip pasipriešinimo simbolis būdavo perduodami iš kartos į kartą.
Blokados fondas laukia savo pasirodymo visuomenei
O pasirodo, visas Blokados fondas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje dar nuo 2008 m. rudens, kai po kruopštaus jo patikrinimo Druskininkų prabavimo rūmų saugykloje, jis šarvuočiu buvo parsivežtas į šį muziejų. Oficiali Blokados fondo perdavimo muziejui ceremonija, dalyvaujant spaudos atstovams, įvyko 2008 m. lapkričio 28 d. Banknotai saugomi Numizmatikos skyriuje, o visi juvelyriniai dirbiniai, tarpukario sidabrinės monetos ir kiti Lietuvos gyventojų paaukoti daiktai saugomi Istorijos rinkinių skyriuje.
Ir kaip pasakoja minėto muziejaus darbuotoja Jūratė Kavaliauskaitė, Blokados fondas visas niekada dar nebuvo eksponuotas, nes vien tik juvelyrinių dirbinių yra per 26,5 tūkst. vnt. Tiesa, dalis jo buvo eksponuota 2010 m. muziejaus surengtoje parodoje, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 20-mečiui. Praeitų metų pabaigoje baigta eksponuoti paroda „Nesusitaikę“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, kurioje taip pat buvo eksponuota dalis minėto fondo eksponatų. Abi parodos vyko tik muziejuje, o už jo ribų Blokados fondo auksas nebuvo išvežtas. O ateityje, neabejotina, LNM surengs žymiai išsamesnę parodą, kurioje, tikėtina, visuomenei bus pristatyta dauguma minėto fondo eksponatų. Ir tuomet tėvai ar seneliai, atsivedę savo vaikus ar anūkus, turės jiems ką papasakoti bei parodyti: „Ir mūsų žiedelis ar auskaras, dovanotas vardan Lietuvos Nepriklausomybės, yra šioje parodoje“...
