Europos centrinio banko (ECB) didelio masto skatinimo programos, kaip atsako į pandemiją, ypač jo vadinamosios TLTRO pigių paskolų programos, skaudžiausia rakštis yra ta, kad pinigų institucijos daugelyje šalių, nuo Estijos iki Austrijos, susiduria su įplaukų mažėjimu. O tai reiškia, kad mažiau pinigų patenka į nacionalinius iždus.
Mažesni pelnai, ar net nuostoliai, yra apčiuopiamas įrodymas, kaip pinigų politika krypsta į teritoriją, įprastai užimamą fiskalinių institucijų. Tai kelia nerimą kai kuriems pareigūnams, kurie veikiau norėtų, kad ECB laikytųsi savo pozicijos, nepriklausomos nuo politinių interesų, ir leistų vyriausybėms spręsti dėl tokių sprendimų kaip subsidijos.
„Tokios politinės programos kaip TLTRO nuolaida yra fiskalinės priemonės, – sakė Richardas Barwellas, „BNP Paribas Asset Management“ ekonomistas. – Yra visiškai normalu, kad politikai tuo domisi, o centrinių bankų valdytojai ima nerimauti dėl galimai didelių subsidijų bet kuriai institucijai ar fiziniam asmeniui.“
Naujausi 2020 metų pabaigos duomenys rodo, kokiu mastu metinę bendrą NIRP kainą bankams sumažino indėlių diferencijavimas – nuo +3 mlrd. eurų 2019 metais iki -17 mlrd. eurų, ir dvigubi TLTRO tarifai, nuo 2020 m. kovo (+18 mlrd. eruų). Rezultatas – 5 mlrd. eurų grynosios „perlaidos“: į bankininkystės sektorių. (Frederikas Ducrozetas, 2021 m. sausio 13 d.)
Reiškinys, tikėtina, išplito po to, kai ECB pernai nusprendė palengvinti savo ilgalaikes paskolas kreditoriams siūlydamas žemas – 1 proc., palūkanas su sąlyga, kad šie išlaikys paskolų srautus į ekonomiką.
ECB ir jo nariai uždirba mažiau iš minusinių indėlių palūkanų nuo pat 2019 m. pabaigos, kai jie atleido bankus nuo dalies mokesčių, norėdami sušvelninti spaudimą jų maržoms.
Visos euro zonos pinigų institucijos uždirba pinigų iš operacijų, įgyvendindamos tokias ECB politikas kaip kiekybinis švelninimas. Jos taip pat gauna dalį įplaukų kaip Frankfurto institucijos pajininkai, atitinkamai pagal kiekvienos ekonomikos dydį.
Dosnios sąlygos
Euro zonos centriniai bankai pernai išdalijo per 1,6 trln. eurų (1,83 tlrn. JAV dolerių) ilgalaikių paskolų bankams, esant žemiausioms palūkanoms. TLTRO programos negriežtos sąlygos galimai leido maždaug trims ketvirtadaliams dalyvaujančių bankų pasinaudoti dosniausiomis sąlygomis, teigia „Futures First“ analitikas Rishis Mishra.
Nors kiekvienas centrinis bankas skelbia pelno ataskaitas skirtingu laiku, – be to, jos skiriasi savo išsamumu, – dalis jau perspėja apie mažesnį pelningumą, pavyzdžiui, Estijos centrinis bankas, kuris pernai gruodį prognozavo 10 mln. eurų nuostolių 2021-aisiais.
Austrijos vyriausybė prognozuoja nulinį pelno perkėlimą, – tokią perspektyvą pernai lapkritį pabrėžė vienas iš šalies centrinio banko valdybos narių.
Žemesnis TLTRO operacijų tarifas „neabejotinai“ pakenks euro zonos centriniams bankams, įskaitant ir Latvijos centrinį banką, teigia Latvijos centrinio banko atstovas spaudai Janis Silakalnis. Ir vis dėlto institucija tikisi šiais metais uždirbti pelno.
Nyderlandų centrinis bankas taip pat prognozuoja mažesnes pajamas dėl savo skolinimo ir pirkimo operacijų neigiamų palūkanų poveikio, nors vis tiek tikisi pelningų 2021 metų, teigia banko atstovė spaudai.
„Priemonių, kuriomis buvo siekiama išlaikyti kiek įmanoma palankias kreditavimo sąlygas verslovėms ir fiziniams asmenims, kaina buvo staiga sumažėjusios pajamos, – pareiškime spaudai teigia Estijos centrinio banko valdytojas Madis Mulleris.
Remiantis 2021 m. planų projektais, Vokietijos vyriausybė vis dar daug tikisi iš 2,5 mlrd. eurų centrinio banko „Bundesbank“ išmokos. Tokią sumą jis paprastai numato savo kiekvienų metų biudžete, su perviršiu skoloms sumažinti.
„Bundesbank“ atstovas spaudai atsisako komentuoti banko finansinės pozicijos iki kovo, kai bus publikuota jo ataskaita.
Kova su nuostoliais
Nors finansų ministerijos apsidžiaugtų radusios bet kokių papildomų išteklių, kurie padėtų joms padengti augantį biudžeto deficitą, tokios sumos gali būti gana nedidelės.
Platesnis klausimas, ar pinigų politiką vykdančių institucijų nuostoliai turi reikšmės, yra didžiąja dalimi teorinis. Teoriniu požiūriu, centriniai bankai gali atspausdinti pinigų savo kapitalui papildyti. Be to, jie gali tiesiog perkelti nuostolius į vėlesnius metus, kaip tą padarė „Bundesbank“ aštuntajame dešimtmetyje.
Tačiau idėja, esą vyriausybės uždirba mažiau iš savo centrinių bankų dėl pareigūnų priimamų sprendimų, kaip paremti finansų pramonę, yra veikiau politiškai motyvuota, – ypač tokiose šalyse kaip Vokietija, kur periodiškai pasigirsta nerimo gaidelės dėl monetarinio savarankiškumo.
„Subsidijos kreditavimui nebūtinai yra blogas dalykas, – sakė R. Barwellas iš „BNP Paribas“. – Tik kyla klausimas: kuri institucija turėtų prisiimti atsakomybę už sprendimą, kas gaus tą subsidiją?“
