Mano patirtys
Labai giliai į praeitį nelįsiu, grįšiu tris metus atgal, nes per šiuos tris metus turbūt pažinau ir pakalbėjau su tiek moterų, kiek per visą gyvenimą nesu bendravęs. Tai lėmė mano paskutiniai nutrūkę santykiai ir Tinder pažinčių programėlė. Jei ne Tinder, kažin ar būčiau užmezgęs tiek kontaktų.
Po nutrūkusių santykių su skaudančia širdimi mečiausi į naujos širdies draugės paieškas. Turėjau savo kriterijų. Vienas draugas net pakomentavo, kad norint sutikti tokią moterį kokios, noriu aš, reikia pragyvent tris gyvenimus. Kiti draugai juokėsi, jog tai būtų vyras. Kriterijai buvo tokie: kad būtų veikli, nepriklausoma, savarankiška, sportiška, socialiai intelektuali ir su gerom psichologinėm žiniom.
Ėmiausi darbo iš peties
Tikrąja to žodžio prasme atidariau apklausos agentūrą. Mano skaičiavimais susirašinėjau su kone puse tūkstančio moterų. Būdavo dirbdavau kaip konvejeris, vienu metu susirašinėdavau su gal penkiom moterim. Taip sakant testavau, uždavinėjau klausimus, kurie patvirtintų mano geidžiamas savybes. Tačiau aš vis dar vienas. Pradėjau galvoti, kad problema ir manyje, todėl iškeldavau šį klausimą asmeninėse terapijose, kurias lankau jau trečius metus. Bet nepaisant visko, empiriniais stebėjimais surinkau nemažai informacijos, ją subendrinau ir apie tai savo tinklaraštyje parašiau straipsnį „Mano Tinder patirtys“.
Ką atskleidė mano stebėjimai?
Mano stebėjimai atskleidė reikalavimus vyrams, kuriuos dažniausiai įvardino moterys ir moters saviįprasminimo psichologiją. Nekalbėsiu apie reikalavimus, bet pakalbėsiu kaip save įprasmindavo moterys, su kuriomis aš turėjau kontaktą.
Taigi pirmas labai akivaizdus aspektas – kuklumas, drovumas, pasyvumas, nepasitikėjimas. Moterys laukdavo kol vyras žengs pirmą žingsnį. Paklausdavau kodėl ir gaudavau atsakymus: „vyras turi būti vyriškas“; „aš senamadišku pažiūrų“; „taip turi būti“. Bet man parodžius savo atvirumą, moterys atsipalaiduodavo ir kai kurios galėdavo priežastį įvardinti tiksliau: nesugalvojimą ką pasakyti, jaudulį, pasimetimą. Nors buvo moterų, kurios atėjo bare, atsisėdo man ant kelių, pasakė komplimentą ir pačios, kaip tikros amazonės, nusikovė savo laimikį. Tokių buvo keletas, bet spėju – jos buvo išgėrę.
Kodėl moteris turi pasyvumo aspektą?
Šioje vietoje jau galima pradėti nuo istorijos. Rekomenduoju paskaityti Alfred Adler knygą „Žmogaus pažinimas“. Ir knygą „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“. Ten labai puikiai išdėstoma vyro-moters socialinė psichologija, lytinė psichologija ir edukacinė psichologija. Perskaitę knygas galėsite pajusti skirtumus kaip visuomenėje traktuojamos ir auklėjamos mergaitės ir kaip auklėjami berniukai. Trumpai tariant jau kelis tūkstantmečius vyrauja edukacija, kuri verčia moteris paklusti stipresniam vyrui ir atiduoti savo savarankiškumo regalijas.
Yra išimčių tam tikrose tautose kaip Skandinavijoje, kai kuriose Azijos tautose, bet bendrai pasaulyje vyravo tokia tendencija. To pasekmė yra moters pasyvumas. Mergaitės tiesiog edukuojamos būti švelniomis, ramiomis, paklusniomis, priklausomomis, estetiškomis, „moteriškomis“. Daug ribojimų. Iš to išauga ir socialinė psichologija ir moters savivoka, kokia turi būti moteris. Todėl ir atsiranda frazės, kad vyras turi būti vyriškas, o moteris moteriška. Apie socialinę, edukacinę ir lytinę psichologijas taip pat esu rašęs savo tinklaraštyje.
Modernios moters paveikslas
Dabar situacija keičiasi, moterys po truputį susigrąžina savo regalijas. Jos gerai uždirba, ima paskolas, perka namus, dalyvauja valstybių, įmonių valdyme. Modernių laikų psichologas Michail Litvak yra davęs stiprų ir aštrų interviu apie moterų-vyrų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Jo interviu „Meilės kančios būdingos tik neurotikams“ pasakoja, kad vyrai ir moterys ne tokie skirtingi kaip kad išpūstas burbulas. Jis tarsi pakelia moters galią, reikšmingumą ir skatina atsisakyti „atgyvenusių“ stereotipų.
Nepamenu, ar tame interviu jis pasakė, kad vyras ir moteris skirtingi tik sekse, o visą kitą lemia profesionalumas. Kalbėjo net apie vaikų auginimą, kad šeimoje didesnį vaidmenį gali prisiimti tas, kuris toje srityje yra profesionalesnis. Jis sakė, kad jei moteriai geriau sekasi karjera, vyras gali užsiimti su vaikais. Paneigia mitą apie vyrų neįgalumą pakeisti pampersą ir auginti vaiką. Nes ilgą laiką dominavo nuomonė apie moteriškus instinktus ir vyrai tiesiog buvo išstumiami iš šio proceso kaip neįgalūs. Jiems reikėjo ginti, kariauti ir aprūpinti. Šiais laikais kai kurios moterys vaiko rūpybą perleidžia vyrui ir daro karjerą.
Ar jau pakankamai moderni šių laikų moteris?
Mano Tinder patirtys rodo, kad buitiškai taip, daugelis moterų atsiėmė savarankiškumo regalijas iš vyrų. Tačiau tūkstantmečius daryta įtaka vis dar keičia mentalinį suvokimą: „vyras turi žengti pirmas“, „aš juk moteris“, „moteris turi būti moteriška“, pasyvumas, ryžto ir drąsos kombinacijos stoka, pasitikėjimo savo galiomis stoka, nuvertinimo stigma. Nors kai kurios moterys pasižymi perdėtu veržlumu, aršumu, savarankiškumu, bet tai nerodo savivertės lygio. Tai labiau parodo viduje tūnantį pyktį, apmaudą dėl lytinės uzurpacijos, nuvertinimo arba neįgyvendinto vyro globėjo poreikio. Ir, manau, moterys tam turi rimtą pagrindą. Verta paminėti, kad netaikau to visai lyčiai, bet labai didelei jos daugumai.
Dar nesenai skaičiau apie epigenus. Genai, kurie nėra užkoduoti mūsų DNR grandinėje, bet jie tarsi perduoda tam tikrą mąstymo modelį iš netolimos kartos į naują kartą. Abstrakčiai sakant, motina ir tėvas savo suvokimą kažkokiu būdu jau instaliuoja dar negimusiam vaikui. Galbūt tokiu būdu persiduoda socialinė psichologija, kurią vėliau sustiprina socialinis gyvenimas.
Manau, šiuolaikinė moteris yra milžiniško intensyvumo metamorfozėje į savo potencialo atstatymą. Ir tai yra velniškai mentaliai sunki užduotis. Bet aš linkiu stiprybės joms! Juk taip smagu turėt kitos lyties bičiulį ne iš Veneros, bet iš Žemės.
