„Labai neįprasta matyti, kai Tarptautinis valiutos fondas, įprastai reikalaujantis griežtinti fiskalinę politiką, dabar pataria priešingai – didinti išlaidas“, – interviu „Delfi“ sakė jis.
R. Rudzkis taip pat atkreipė dėmesį, kad per pandemiją iš dalies neliko tikrojo kapitalizmo.
„Rinkos mechanizmai veikia ne visu pajėgumu, tebegyvuoja ir tas verslo sektorius, kuris yra neperspektyvus ir normaliomis konkurencinėmis sąlygomis būtų turėjęs pasitraukti, o jo resursus perimtų perspektyvesnis – toks atsinaujinimas šiuo metu nevyksta“, – pažymėjo pašnekovas.
Ekonomistas įspėjo, kad centrinių bankų skubėjimas suvaldyti infliaciją gali sukelti grandininę reakciją – bankrotų bangą. R. Rudzkis mato susiformavusius „burbulus“ akcijų ir kriptovaliutų rinkose, tačiau sako, kad tai nereiškia, jog jie netrukus sprogs.
– Kaip manote, ar pandemija turės ilgalaikių pasekmių Lietuvos ekonomikai, ar visi tiesiog pasiskiepysime ir toliau gyvensime kaip iki 2020 metų?
– Net neabejoju, kad turės ilgalaikių pasekmių. Bent ta prasme, kad paspartins tuos procesus, kurie būtų vykę gerokai lėčiau. Pirmiausia, Lietuvos ūkį stipriai veikia permainos mūsų eksporto pagrindinėse rinkose, ypač ES. Labai daug ką perimame iš Vakarų šalių, turime į eksportą orientuotą ekonomiką.
Taigi, reikia kalbėti, kaip pandemija paveiks pasaulį. Įvyks ir jau vyksta stiprūs pokyčiai, Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas Klausas Schwabas (beje, populiarios knygos apie IV pramonės revoliuciją autorius) apie tai rašo knygoje „COVID-19: The Great Reset“.
Neliečiant galimų fundamentalių permainų pasaulio ekonomikoje ir politikoje, neabejotina, kad labai paspartės interneto panaudojimas įvairiose verslo srityse. Matome apsipirkimo internetu sparčią plėtrą. JAV buvo prognozuota, kad jau netolimoje ateityje nuotoliniu būdu ten dirbs apie ketvirtadalis darbuotojų, o pandemija visa tai labai paspartino.
Tuštėja biurai, tuštėja Niujorkas, net ir Vilniuje matome, kad biurų poreikis sumažėjęs. Profesijos, įgalinančios dirbti nuotoliniu būdu, tampa patrauklesnės. Iš kitos pusės, tokios verslo šakos, kaip turizmas, aviacija, renginių organizavimas, ir taip sunkiai vertėsi, o šiuo metu išgyvena dar sunkesnius laikus. Kada jie atsigaus – sunku pasakyti.
– Ką galvojate apie tai, kaip didžiųjų pasaulio šalių vyriausybės ir centriniai bankai ėmėsi valdyti pandemijos padarinius? Turiu omenyje milžiniškas „injekcijas“ į ekonomikas, dar laisvesnę pinigų politiką.
– Pirmiausia, jos ėmėsi gyventojų judėjimo ir bendravimo dalinio ribojimo politikos. Tam, kad neperkrautų sveikatos apsaugos sistemos ir sumažintų sergančiųjų skaičių. Matyt, kito kelio nebuvo, tik diskutuojama, kiek tos priemonės turėjo būti griežtos. Deja, ribojimai smukdo verslą, o ES ekonomikos rodikliai dar prieš pandemiją suprastėjo.
Ekonominį pandemijos poveikį bandoma švelninti per didinamas vyriausybių išlaidas ir per nepaprastai suminkštėjusią pinigų politiką, kurią vykdo centriniai bankai. Kartojamas tas pats krizės valdymo scenarijus, koks buvo 2008–2009 metais, tik dar greičiau ir didesniu mastu.
Tiek JAV, tiek Europoje į rinką metami didžiuliai pinigų kiekiai ir valstybės vykdo įvairias verslo gelbėjimo ar rėmimo programas. Nėra lengva patarti, nes situacija tikrai sunki – juk po praėjusios krizės pinigų politika taip ir nebuvo sugrąžinta į normalią būklę. Iš esmės pasaulio ekonomika nevisiškai atsigavo po anos krizės. Valstybių ir bendrovių bendras įsiskolinimų lygis dar pakilo.
Mėginimai pinigų politiką sugrąžinti į įprastinį lygį nepavyko. 2018 metų rudenį JAV centrinis bankas pradėjo kelti palūkanų normas ir beveik iškart – gruodį – akcijų indeksai krito apie 20 proc. Žinoma, tai išgąsdino ir bandymas buvo skubiai atšauktas. ECB planavo 2019 metų rudenį pradėti griežtinti pinigų politiką, bet irgi savo ketinimą atšaukė dar iki pandemijos pradžios.
Pernai pandemija daugybę Europos šalių įstūmė į tikrai sunkią padėtį, ypač nukentėjo tos valstybės, kuriose turizmas turi didelį svorį, – Italija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė. Vokietija taip pat patyrė nemažą nuosmukį. Numatoma, kad pernai euro zonos ekonomika krito daugiau nei 4 proc.
Matyt, be pinigų lietaus, kito būdo šiam procesui sustabdyti valdantieji nematė. Gal ir galima buvo jiems patarti leisti ekonomikai išsivalyti – leisti 10–15 proc. BVP nuosmukį; kažką panašaus, kas buvo Baltijos šalyse 2009 metais.
Juk šios šalys nesubyrėjo ir po 2–3 metų prasidėjo augimas, padarytos reformos (ypač Latvijoje) ir jų ekonomikos dabar dinamiškesnės nei daugumos ES narių. Kita vertus, tokia alternatyva lemtų didelius socialinius sunkumus, didelį nedarbą, blogą psichologinį klimatą. Turbūt tokį kelią pasirinkusių politikų ateitis būtų labai prasta. Be to, tai reikėjo daryti anksčiau, palankiausias momentas praleistas.
– Ar sutiktumėte, kad vyraujanti ekonominės politikos ideologija yra pasikeitusi – nebe ta, kuri buvo per 2008–2009 metų krizę? Panašu, kad į madą grįžta keinsizmas, o reigonomika ir tečerizmas traukiasi, ar ne?
– Šiuo metu vyraujantis požiūris tikrai yra pasikeitęs. Tai rodo ir tarptautinių institucijų rekomendacijos – labai neįprasta matyti, kai Tarptautinis valiutos fondas, įprastai reikalaujantis griežtinti fiskalinę politiką, dabar pataria priešingai – didinti išlaidas.
Iš kitos pusės, ir situacija yra kitokia, nei buvo 2008–2009 metais. Tada pagrindinį smūgį dėl susikaupusių įsiskolinimų ir nekilnojamojo turto rinkos nuosmukio patyrė bankinė ir finansų sistemos. Dabar aibė verslų atsidūrė ant žlugimo ribos ir padėti reikia jiems. Čia vien pinigų politikos sušvelninimo neužtenka, reikia vyriausybių įsikišimo, ką jos ir daro. Tą patį matome tiek JAV, tiek visose ES šalyse.
Beje, vyriausybės savo įsiskolinimus šiuo metu taip drąsiai didina, nes sustiprėjo įsitikinimas, jog švelni centrinių bankų pinigų politika tęsis dar ilgai. Tai reiškia, kad artimiausius kelerius metus valstybės skolinsis maždaug su nulinėmis palūkanomis.
– Dar grįžtant prie valstybės pagalbos verslui temos – ar ji nesukuria vadinamųjų įmonių-zombių, kurios normalaus kapitalizmo sąlygomis tiesiog bankrutuotų, o dabar yra tarsi gyvi numirėliai mokesčių mokėtojų sąskaita?
– Ne visai mokesčių mokėtojų sąskaita, jei paimamos paskolos, kurių „aptarnavimas“ dabar beveik nekainuoja. Dar Europos Komisija duoda didelę paramą šiuo metu. Tačiau taip – lazda turi du galus. Gelbstint didelę dalį į bėdą patekusių įmonių, išgelbėjamos ir tos, kurioms turbūt reikėtų leisti išnykti. Tik kaip nustatyti, kurioms?
Pasaulyje tikrai daugėja vadinamųjų įmonių-zombių ir tai yra tamsioji dabartinės fiskalinės bei monetarinės politikos pusė. Iš dalies neliko to tikrojo kapitalizmo. Rinkos mechanizmai veikia ne visu pajėgumu, tebegyvuoja ir tas verslo sektorius, kuris yra neperspektyvus ir normaliomis konkurencinėmis sąlygomis būtų turėjęs pasitraukti, o jo resursus perimtų perspektyvesnis – toks atsinaujinimas šiuo metu nevyksta.
– Yra ekonomistų, nebijančių kalbėti apie 5 ar net 10 proc. infliacijos prognozes. Ką jiems atsakytumėte?
– Tai, kad šiuo metu „lyja pinigais“ ir dalis jų nebeįstringa bankiniame sektoriuje, o pasiekia vartotojus, sukelia papildomos infliacijos grėsmę. Labai tikėtina, kad už metų ar kelerių pamatysime kelis kartus didesnį infliacijos lygį.
Pagrindinis pavojus – kaip reaguos centriniai bankai. Pagal jų ideologiją, susidūrus su pašokusia infliacija, reikia kelti palūkanų normas, o tai gali sukelti grandininę reakciją. Tada galime pamatyti gilią tiek ES, tiek JAV ekonomikų krizę.
Tačiau centriniai bankai gali parodyti kantrybę ir 2–3 metus susitaikyti su didesne infliacija. Manau, geriau susitaikyti su 4–5 proc. infliacija ir be staigių judesių išeiti iš susidariusios situacijos, o ne pradėti per greitai kelti bazines palūkanų normas, kas sukeltų bankrotų bangą.
Dėl to pakibtų ne tik dalis verslo, bet ir ne viena valstybė. Tarkim, bazinės palūkanų normos būtų pakeltos iki 2–3 proc. (nuo dabartinio 0 proc.). Kaip išsigelbėtų Italija, kurios skolos santykis su BVP šiuo metu apie 160 proc.? Tokios skolos „aptarnavimas“ staiga pasidarys labai brangus. Tai iškart kaip akmuo po kaklu imtų skandinti Italijos ekonomiką. Negana to, sugriautų pasitikėjimą Italijos vertybiniais popieriais ir jai pasiskolinti taptų labai sunku. Apskritai yra didžiulis pavojus, kad pradėjus kelti bazines palūkanas kils globali pasaulio finansų sistemos krizė. Tačiau amžinai taip irgi būti negali, nes klojami ilgalaikės depresijos pagrindai.
– Šiemet Donaldas Trumpas palieka Baltuosius rūmus. Kaip manote, ar tai paveiks pasaulio ekonomiką, prekybą ir pan.?
– Be abejo, kad paveiks, bet tiksliai prognozuoti naujos administracijos veiksmus nėra lengva. Iš vienos pusės, galima tikėtis, kad gerokai sumažės priešprieša su ES. D. Trumpas tikrai paaštrino santykius, pavyzdžiui, grasino 25 proc. muitu iš ES įvežamiems automobiliams. Manau, Joe Bidenas tokių veiksmų nesiims, mėgins atkurti gerus santykius. Taip pat galbūt sumažės JAV priešprieša su Kinija.
Matyt, į gerą pusę bus tai, kad naujoji valdžia rodys daugiau pagarbos tarptautinėms institucijoms. Tačiau pagrindinis uždavinys J. Bidenui bus susitvarkyti šalies viduje, kur įvyko labai gilus susiskaldymas. Ten įtampa labai didelė tiek tarp abiejų partijų, tiek tarp įvairių gyventojų sluoksnių, o problemų susikaupė irgi daug – tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos sistemose, be to, yra labai didelė turtinė nelygybė.
– Ar matote kokių nors susiformavusių ar besiformuojančių „burbulų“? Pavyzdžiui, akcijų rinkoje, kriptovaliutų, nekilnojamojo turto srityse?
– Pagrindiniai JAV akcijų indeksai yra pasiekę neregėtas aukštumas. Manau, kad jų vertė gerokai pervertinta, nes įmonės nerodo tokių pelnų ar finansinių rezultatų, kokia yra jų kapitalizacija. Pavyzdžiui, vien „Apple“ kapitalizacija didesnė už šimtą brangiausių Jungtinės Karalystės bendrovių. Aišku, kad tai neatitinka realybės.
Mano manymu, „burbulas“ akcijų rinkoje (bent JAV) yra susiformavęs, bet tai nereiškia, kad jis tuoj sprogs. Jis gali tiesiog iš lėto bliūkšti. Dabar finansų rinkose yra susidaręs pinigų perteklius ir didelė jų dalis nukreipiama į akcijų rinką. Iš dalies todėl kol kas sparčiai kyla ne vartojimo kainos, o bendrovių vertės.
Kalbant apie bitkoinus, irgi galima sakyti, kad susiformavęs „burbulas“, beje, labai pulsuojantis, bet irgi – dėl tos pačios priežasties. Turtingieji ieško, kur pelningai investuoti sukauptas lėšas, o įprastų instrumentų (vyriausybių vertybinių popierių) pelningumas šiuo metu nulinis.
Ar galima tvirtinti, kad jis subliūkš? O jei pinigų perteklius išliks? Gal jis ir toliau pūsis, atimdamas dalį erdvės iš aukso, kalbant apie investicijas. Nors bitkoinas tikrosios vertės kaip ir neturi. Auksas ar sidabras bent gali būti panaudotas gamyboje, papuošalams, elektronikos srityje.
Kalbant apie NT perspektyvas reikia šią rinką skaidyti į segmentus. Tarkim, imame standartinį 3 kambarių butą miegamajame rajone Lietuvoje. Kada gali susiformuoti „burbulas“ dėl jo? Pirma, jei lūkesčiai yra geri ir paskolos pigios. Antra, jei pasiūla nespėja su paklausa. Tačiau juk butus perkantys žmonės iš minėto pinigų srauto papildomų pajamų gauna mažai. Didžioji jo dalis Europoje ir JAV nusėda turtingųjų sluoksnyje.
Manau, kad Lietuvos būsto rinkoje „burbulas“ nėra susiformavęs, nes žmonių lūkesčiai dabar pablogėję, nedarbas išaugęs, netikrumas dėl ateities padidėjęs. Žinoma, kai bazinės palūkanos nulinės ir atlyginimų vidurkis gan sparčiai auga, „burbulo“ grėsmė išlieka.
