– Karščiavimas atrodo toks įprastas simptomas, jį tikriausiai kiekvienas esame jautę savo gyvenime. Bet, matyt, nedaugelis žino, kas tuo metu vyksta mūsų kūne.
– Tuo metu mes keliame savo temperatūrą – organizmas stengiasi jos kuo mažiau atiduoti į aplinką, spazmuoja kraujagyslės, darosi šiek tiek šalta, rankos, kojos būna šaltos. Bet, iš kitos pusės, „deginame kurą“ ir keliame sau temperatūrą. O tai įvyksta dėl to, kad smegenys iš kraujo gauna signalą, jog kažkur kažkas vyksta. Infekcijos metu išsiskiria tam tikrų medžiagų, dėl kurių pakeliama temperatūra, kad ligos sukėlėjas žūtų. Reaguojame į pažeidimą, mažiname atiduodamą temperatūrą ir didiname jos gamybą.
– Beje, ne per seniausiai laidoje kaip tik pasakojote, kaip taisyklingai matuoti temperatūrą. Galbūt galėtumėte priminti tuos pagrindinius principus? Ką prisimenu pati, tai kuo giliau įkištas termometras, tuo tikslesni duomenys.
– Taip, tiesa. Kad ir koks būtų pasirinktas būdas, matuoti reikia jau sušilusi žmogų. Jei žmogus ką tik atėjo iš šaltos patalpos į vidų, reikėtų, kad patalpoje išbūtume bent 10–15 minučių, kitaip visi bus vėsūs. Jei krečia šaltkrėtis, reikėtų palaukti, kol tai baigsis, ir tada pamatuoti jau pakilusią temperatūrą. Kalbant apie tikslumą: paviršinis, nuotolinis matuoklis yra labai gerai higienos prasme, bet jo paklaidos būna didelės, galima iki 1,5 laipsnio paklaida. Matuojant kūno viduje rodoma tiksliau. Be to, matuojant temperatūrą nereikėtų sėdėti šalia kokio nors šilumos šaltinio, nes galime pamatuoti to šaltinio temperatūrą. Reikia stengtis matuoti vieną kūno vietą vieno matavimo metu, ypač jei vaikas muistosi.
– Grįžkime prie paties karščiavimo priežasčių – kokios gali būti pagrindinės?
– Pagrindinė priežastis yra infekcija. Šiaip, kalbant apie karščiavimą, gali būti daugybė priežasčių. Nėra sudėtingesnio paciento nei tas, kuris turi 37,5 laipsnius temperatūros. Su infekcijomis susiduriame visi: yra ligos sukėlėjas, tada išsiskiria medžiagų, kurios siunčia signalą, kad su jomis reikia kovoti, ir kyla temperatūra. Tačiau ir bet koks kitas imuniteto suaktyvinimas gali būti skiepas, autoimuninės ligos, ta pati onkologija gali sukelti temperatūrą. Yra ir hormonų poveikis. Kiekvienos moters, kol dar turi savo mėnesinių ciklą, per ovuliaciją temperatūra būna didesnė. Kaip žinote, vyrai labiau mėgsta karštas moteris nei tas su šaltomis galūnėmis. Gali būti ir tiesiog perkaitimas, kai negalime tiek šilumos atiduoti į aplinką. Priežasčių gali būti labai daug, bet šiuo metu dažniausiai kalbame apie infekcijas.
– Kiek žinau, iki tam tikro temperatūros laipsnio jos mušti negalima. Kas bus, jei numušime?
– Numušti temperatūros nereikėtų žemiau nei 33–34 laipsniai, nes tada tiesiog sušalsime. Jei suaugęs žmogus ar ypač vaikas jaučiasi gerai, iki 38,5 laipsnių temperatūros mušti nereikia, nes tokioje temperatūroje virusui yra labai blogai. Stabdomas jo dauginimasis ir jis tiesiog nebeplinta. Tačiau jei vaikas būna labai vangus ar suaugęs blogai jaučiasi, galima vartoti vaistų ir mušti temperatūrą. Kita vertus, jei žmogui 40 laipsnių temperatūros, bet jis jaučiasi gerai ir sugeba gerti daug skysčių, prakaituoti ir natūraliai save vėsinti, galbūt valandą galima save stebėti ir nemušti tokios temperatūros, nes gali būti, kad ji nukris savaime.
– Pakalbėkime apie karščiavimo malšinimo būdus. Dauguma lietuvių mano, kad vaistų vartoti negalima, nes jie suėda kepenis, dėl to geriau malšinti temperatūrą liaudiškais būdais ir šlapiu rankšluosčiu ant galvos. Ką apie tai manote? Ar tikrai šlapias rankšluostis gali padėti?
– Iš dalies lietuviai teisūs. Padės rankšluostis ir vaistų padauginti tikrai nereikia. Vaistai nuo temperatūros yra visiems žinomas paracetamolis ir skausmą malšinantys vaistai nuo uždegimo – ibuprofenas, analginas, aspirinas ir kiti, kurie muša temperatūrą. Tačiau analgino ir aspirino vartoti nereikėtų, nes esant tam tikriems virusams gali įvykti labai liūdnų komplikacijų, net mirtis. Todėl pasirenkame paracetamolį ir ibuprofeną kaip saugiausią variantą. Taip, jie sėkmingai ėda kepenis ir ėda jas vienodai, dėl to negalima jų kaitalioti vieną po kito ir galvoti, kad vartojame skirtingus vaistus. O, kalbant apie rankšluosčius, tai yra labai geras būdas mušti temperatūrą. Tik vynioti juos reikia ne ant galvos, vienos rankos ar kojos, nes vėsinamės visu kūnu. Jei užvyniosime rankšluostį ant galvos, labai daug naudos negausime. Bet jei ligonį nurengsime ir ištrinsime drėgnu rankšluosčiu, sudarydami dirbtinį prakaito sluoksnį, kuris sėkmingai garuos ir vėsins, gausime kur kas geresnį efektą. Reikia leisti atvėsti organizmui. Dėl to reikia vėsinimo, vėsesnės aplinkos, prakaitavimo.
– Vaikystėje daug kartų girdėjau, kad karščiuojant negalima lipti į dušą ar karštą vonią. Ar tai tiesa?
– Švarą palaikyti tikrai reikia ir nusiprausęs, sausai apsirengęs švarus žmogus tikrai pasveiks greičiau nei lipnus. Nei bakterijos, nei virusai nėra labai dideli estetai ir prie purvinų bei smirdančių lenda taip pat, kaip prie švarių ir skaniai kvepiančių. Galbūt karšta vonia ilgam laikui nėra labai gerai, nes mes galime pakelti savo temperatūrą ir perkaisti. Bet trumpam pasinaudoti dušu tikrai galima. Ir dar kartą pasikartosiu – higienos laikymasis sergant yra, matyt, antra iš rekomendacijų po skysčių vartojimo.
– O kaip su pirtimi? Galbūt galime į ją nueiti, išprakaituoti visą infekciją ir būsime sveiki?
– Galima. Pirtis yra labai geras sprendimas su viena sąlyga. Mes galime dirbtinai padaryti tą patį, ką daro organizmas. Jei sunku pakelti temperatūrą, jaučiame, kad ji vis nori kilti, bet taip ir nepakyla, galima nueiti į pirtį, ypač pirmomis sirgimo dienomis, dirbtinai pakelti aplinkos temperatūrą. Padarysime tą patį, ką iki tol bergždžiai bandė padaryti mūsų kūnas. Pats prakaitavimas šiuo atveju parodo faktą, kad pasiekėme tam tikrą temperatūrą, kūnas sušilo ir pradeda vėsti. Bet yra dvi sąlygos – žmogus turi būti pakankamai stabilios būklės ir pirtyje nenualpti. Būtų gerai, ypač jei kalbame apie vaikus, kad tai nebūtų pirmas vaiko pasimatymas su pirtimi. Prie jos reikėtų priprasti, nes tai gana stiprus dirgiklis.
– Vienas mano pažįstamas, kai suserga ir pajunta, kad karščiuoja, turi tokią taisyklę: apsirengia daug drabužių, susivynioja į kelias antklodes ir tada prakaituoja. Sako, kad jam taip pasidaro geriau, nes jis išprakaituoja ligą. Galioja tokia pati taisyklė kaip su pirtimi?
– Visiškai taip pat, tik pirtį turi ne visi, o susivynioti gali visi. Kaip sakau, iš vieno šono pasiguldyti katiną, iš kito – kaimynę, prigerti daug karšto vandens ir prakaituoti. Jei neturime nei katino, nei kaimynės, paprasčiausias variantas – į plastikinį butelį pripilti karšto vandens iš čiaupo, įvynioti į rankšluostuką, kad nenudegintume šonų, apkabinti, įsivynioti į antklodes, išgerti šiltų skysčių ir dirbtinai pakelti sau temperatūrą. Tai itin gerai, kai prasideda šaltkrėtis. Taip pakelti sau temperatūrą yra labai gerai.
– Kaip tik paminėjote šiltus skysčius. Taigi galime gerti šiltą arbatą, niekuo sau nepakenksime?
– Viduriniųjų Rytų gyventojai taip ir vėsinasi – gerdami karštą arbatą. Manau, kad ir mes niekuo sau nepakenksime. Jei prakaituojame, turime atkurti skysčius organizme.
– Ieškodama informacijos apie karščiavimą radau vieną tokį patarimą: „Karščiuojant itin svarbus vitaminas C. Jo kiekis turi būti maksimalus, kaip sakoma, tikra bomba. Tad pravartu suvalgyti greipfrutą, kelis apelsinus ir citriną.“ Tai karščiuojant reikia valgyti daug citrusinių vaisių ir pasveiksime?
– Dėl vitamino C poveikio visi ginčijasi. Vieni sako, kad labai gerai, kiti, kad jis nėra toks svarbus. Jei jums skanu citrusiniai vaisiai, galite juos valgyti. Jei negalite jų pakęsti – ir nereikia. Lygiai taip pat paprasto vitamino C yra ir obuolyje, svogūne, česnake. Jei suvalgome 2 daržovių ir vaisių porcijas per dieną, jo pakanka. Vienintelis dalykas, kuris gali mus sustabdyti, tai alergija citrusiniams vaisiams ir padidėjęs skrandžio rūgštingumas. Ką gausime iš citrusinių vaisių, kas tikrai yra labai svarbu karščiuojant, tai vanduo ir gliukozė.
– Per kiek laiko karščiavimas turėtų baigtis ir kada reikėtų kreiptis į medikus, jei temperatūra nekrenta?
– Laikoma, kad temperatūra krenta tada, kai po vaistų ji nukrenta bent 2 valandoms ir bent 2 laipsniais. Tokiu atveju vaistų poveikis yra ir esame pakankamai saugūs, jei žmogus jaučiasi gerai. Jei temperatūros numušti nepavyksta ar lieka kokių nors nerimą keliančių simptomų, ar žmogus pats galvoja, kad gali būti kas nors rimčiau, kreiptis į gydytoją reikia. Namuose dažniausiai leidžiame žmogui pabūti karščiuojant 2–3 dienas. Per tiek laiko organizmas dažniausiai nugali virusus ir, jei neatsiranda kitų simptomų, to užtenka.
– Kokios dažniausios klaidos daromos karščiuojant?
– Temperatūra mušama per anksti – tuo metu, kai dar drebame ir mums vis dar kyla temperatūra. Taip, vaistai ją numalšins, tačiau nežinosime, iki kiek ji būtų pakilusi. Kitas dalykas – per mažai skysčių ir per mažai gliukozės. Blogai, kai perdozuojama vaistų. Nereikia kaitalioti ibuprofeno su paracetamoliu, nes iš principo savo toksiškumu tai vienodi vaistai. Jei nesuveikė vienas, po valandos duoti kito nereikia. Svarbiausia – sergant nepamiršti komforto, skysčių ir poilsio.
