Pirmą kartą patekau į Septintąjį kilometrą, kai man sukako ketveri metai – įžymus Vilniaus daktaras, kuris mane gydė nuo eilinės ligos, savo šviesiai žalia „Volga“ vežė mane per Turniškes į Valakampius, bet važiavome ne tiesiai, o kažkodėl pasukom Nemenčinės link. Tėvas labiau mėgsta paslaptingesnį aplinkinį kelią į Valakampius, – paaiškino man „suaugę“ daktaro vaikai. Dvilyčiai pokariu gimę dvyniai, jiems turbūt buvo apie 15 metų, draugiškai mane globojo. Susižavėjęs dairiausi per langą – plentas ištuštėjo, pamačiau, kad jis lygus kaip stiklas, be duobių, be šiukšlių ar besivoliojančių akmenų, prie pat kraštų ryškiai žaliavo žolė. Dvyniai atidarė „Volgos“ langus, pajutau gaivų vasaros vėją, ir pirmąkart nebijojau susirgti – man drausdavo stovėti prie atviro lango, kad neperšalčiau (taip visada ir atsitikdavo). Bet dabar daktaras, kuris mane gydė, buvo čia pat, ir neprieštaravo, kai jo vaikai nuleido stiklą, tik šysojosi, švelniai laikydamas vairą. Praūžė sunkvežimis su tiršta tamsia dujų juosta iš paskos, bet jos greitai išsisklaidė, oras vėl pasidarė tyras, permatomas. Miško kvapas buvo tiesiog neapsakomai gaivus. Kairėje pamačiau autobuso stotelę, ten su maišais stovėjo keli senyvi žmonės, kuriuos galėjau atskirti tik pagal plikes (vyrai) ir skareles (moterys). Kai mes jau sukom į kairę, tolumoje sublizgėjo priekiniai autobuso langai, nutvieksti saulės. Ištempęs kaklą, bandžiau pamatyti, kaip tie pavargę laukti žmonės džiaugsis, su maišais lipdami į dangišką autobusą, įdomu, kur jisai juos veš?
Dvyniai man paaiškino, kad į turgų. Aš jau žinojau, kaip atrodo turgus, todėl nusiminiau – pagailo tų žmonių. Daktaras, gal pajutęs mano nusivylimą, paaiškino, kad jie važiuoja į Vilnių, į sostinę. Sosto Vilniuje, nors pats jame gyvenau, nebuvau matęs, bet žinojau, kad mieste (mūsų šeima Vilniaus vardu nevadindavo, sakydavo „miestas“. „Kur eini?“ – „Į miestą“) esama daug irzlių suaugusiųjų ir piktų paauglių. Labai gali būti, kad paaugliai mane primuš, o suaugusieji arba peiks, arba griebs už rankos ir bandys kur nors nusivesti. Labai bijojau moterų su didelėmis priekaištaujančiomis akimis – atrodė, jos manęs nekenčia, tuoj įstums į kokią nors duobę. Vieninteliai žmonės, kurių bijojau kiek mažiau, buvo karo invalidai – be kojos arba be rankos, o vienas išvis neturėjo nei kojų, nei rankų, sėdėdavo ant lentos su ratukais, kažkodėl vadintos „invalido vežimėliu“. Bet išsimiklinęs pasistūmėdavo kūno judesiais ir nuriedėdavo, kur jam reikia. Jų nebijojau, tačiau vis tiek dumdavau šalin, nes nežinojau, kap turėčiau su jais elgtis. Po mūsų kiemą vaikščiodavo moteris, kuri nuo vaikystės negalėjo kalbėti, tik gūdžiai ūkaudavo. Ji gyveno vienu aukštu žemiau, vis bijojau, kad ją susitiksiu. Dažniausiai taip ir būdavo. Šitoks man atrodė Vilnius.
Gatvėmis triukšmingai braudavosi sunkvežimiai ir „gazikai“, dideli autobusai su pavojingai aukštais laipteliais. Suaugusieji vis perspėdavo, kad būčiau labai atsargus, nes tie pėsčiųjų žudikai kelia nuolatinį pavojų.
Septintajame kilometre nieko baugaus nebuvo. Miške nesiautėjo pabaisos, sirpo kvapnios saldžios žemuogės. Sunkvežimiai pasirodydavo retai, riedėdavo iš lėto, nė kiek negąsdindami. Autobusiukai buvo maži. Išvis ten pasirodydavo labai mažai žmonių, bene tik tie, laukiantys, kol atvažiuos autobusas su saule spindinčiais langais. Ten nebuvo nei nuolat barančių, kažkuo kaltinančių tetų, nei susirūpinusių suaugusiųjų, kurie vis kiša ranką man po marškiniais, glosto nugarą, tikrindami, ar nesu suprakaitavęs.
Praėjo keletas, gal penkeri metai. Aš jau seniai išmokau važinėti dviračiu, o dabar gavau išsvajotą dovaną – dviratį Orlionok (atrodo, jis buvo baisiai brangus – kainavo 45 rublius). Iš pradžių važinėjau aplink vasarvietes, man buvo griežčiausiai uždrausta net per centimetrą užvažiuoti ant plento. Bet jis manęs ir netraukė, labiau viliojo miškas, kurį mano šeima irgi laikė mažiau pavojingu. Mėgdavau sukinėtis tarp medžių, peršokdamas per gumbuotas jų šaknis, tačiau plento vis tiek neišleisdavau iš akių. Pirmiausia tyrinėjau kelią į Turniškes (su Aukštąja kalva ir ministrų vasarvietėmis), po to išdrįsau nusileisti tolimuoju kalvos kraštu, ir važiavau vis tolyn tarp medžių palei plentą, kol pasiekiau sankryžą. Tai ir buvo Septintasis kilometras!
Nulipęs nuo dviračio, dairiausi, lyg būčiau sugrįžęs į pamirštą pasakų šalį. Viskas čia buvo lygiai taip, kaip mačiau kadaise – retai praūždavo koks sunkvežimis, tiesa, kas ketvirtį valandos dumdavo pavienės „Volgos“ su dviem vyrais, vairuotoju ir keleiviu. Dabar jos buvo šviesiai melsvos. Autobusų stotelėje lūkuriavo senyvi žmonės su maišais.
Bet išvydau ir dar kai ką – šiek tiek atokiau į miško gilumą stūksojo pusiau sugriuvusi lūšna. Kitoje pusėje stovėjo mažas naujas tvarkingas namukas, sumūrytas iš plytų, su pusiau praviromis durimis ir vienu mažu langučiu. Man jis labai patiko (atrodė, jei būtų iškeptas iš raguolių, tokį mielai suvalgyčiau). Virš durų parašyta Почта. Aš jau žinojau, kad Lietuvoje, kur gyvenu, pavadinimai rašomi dviem kalbomis – rusų didesnėmis, lietuvių mažesnėmis raidėmis. Čia lietuviško užrašo išvis nebuvo. Prie namuko stovėjo gazikas. Priėjęs prie pravirų durų, pajutau rašalo kvapą (tada dar nežinojau, kad rašalas ir „rašalas“ panašiai kvepia). Išgirdau vyrų balsus – jie kalbėjosi lenkiškai. Ištaria žodį – ir laukia, kažką kramto. Po to kitas trumpai atsako, tada irgi kramto. Vienas ėmė į gaziką tempti maišą, pakeliui išvoliodamas sausame smėlyje, į kurį prikritę daug aštrių sudžiūvusių spyglių. Užvedė motorą (iš priekio, sukdamas kažkokią rankeną). Variklio dujų kvapas susimaišė su pasakišku miško oru. Gazikas nuvažiavo, šokčiodamas per medžių šaknis, o paštininkas užsidėjo kepurę, užrakino duris ir išėjo. Man atrodė keista, kad jis taip ilgai vargo, rakindamas durų spyną, bet langą paliko atvirą. Ten, viduje, pūpsojo krūvos visokių popierių, mėtėsi antspaudas, lyg kviesdamas vagį… Po keleto metų, kai buvau jau paauglys, kažkas juokais man atvežė iš to pašto pavogtą antspaudą, pamenu, tada labai pagailo to netvarkingo pavargusio paštininko, kuris dėl vagystės, aišku, turės bėdų...
Stovėdamas netoli namuko su užrašu Почта, visai nepastebėjau, kad prie manęs priėjo aukštas, labai liesas vyras raukšlėtu veidu.
– Eikš su manim, – pasakė.
– O kodėl? – nustebau, bet visai neišsigandau, nes jo žvilgsnis atrodė šiltas, geras.
– Pavaišinsiu kriaušėmis, jos labai skanios, ir supažindinsiu su savo sūnumis, Natiku ir Amiku.
– Gerai, – pasakiau. Tempdamas dviratį, nuėjau paskui nepažįstamąjį.
– Vadink mane diadia Monia, gerai pažįstu tavo tėvus, – prisistatė vyras. – Esu inžinierius kaip ir tavo tėvas. Mes gyvename miške, vasarvietėje.
– Kaip vadinasi ta vieta? – paklausiau.
– Septintasis kilometras, – atsakė diadia Monia.
Netrukus mudu atsidūrėme prie tos sugriuvusios lūšnos.
– Statyk dviratį prie medžio ir eikš vidun, – pakvietė, matyt, pastebėjęs mano sutrikimą.
Peržengiau slenkstį. Iš vidaus „vasarvietė“ irgi vos laikėsi. Stalas, ant kurio papilta kriaušių, atrodė sukiužęs.
– Valgyk, – paragino diadia Monia.
Iš kažkur atskubėjo du berniukai – vienas mano amžiaus, vardu Natikas, kitas mažesnis – Amikas.
– Nemenčinės plento septintajame kilometre smagu ir patogu gyventi, – išaiškino Natikas. – Čia sveikas, grynas oras, aplinkui raudonuoja žemuogės. Tai vietovių, nutolusių nuo miesto, pranašumas, be to, čia pat yra paštas ir autobusų stotelė. Nors miškas tankus, bet nebijok, jame negalima paklysti, nes čia ne vienas, o du plentai ir dar sankryža.
– Kur veda Nemenčinės plentas? – pasiteiravau.
Natikas sumišo. Čia įsiterpė Amikas:
– Nemenčinės plentas veda į Nemenčinę! – nusijuokė.
Paklausiau, ar jiedu jau lankėsi Nemenčinėje.
– Ne, dar nebuvom, – už save ir už jaunėlį atsakė Natikas. – Nemenčinė labai toli, gal toliau negu Izraelio valstybė. Bet mes būtinai ten apsilankysim, tai svarbi vieta.
Išgirdau klykiant kūdikį. Natikas paaiškino:
– Čia mūsų sesuo. Mama ją neseniai pagimdė. Dabar žindo.
Kambario durys atsidarė, pasirodė pavargusi žemo ūgio moteris su labai storais akiniais.
– Čia mūsų mama, – pristatė Natikas. O Amikas priėjo ir prisiglaudė prie mamos sijono. Ji paglostė sūnui galvą. Diadia Monia sėdėjo šypsodamasis.
O aš vis valgiau ir valgiau kriaušes, kurios tikrai buvo labai skanios.
– Jos deficitinės, – paaiškino Natikas, – bet lenkas paštininkas mums parduoda pigiai. Ši vieta labai gera.
– Bet mes išvykstame į Izraelio valstybę, – pasigyrė Amikas.
– Kaip jūs važiuosite su tokia maža mergaite? – nustebau.
– Mama ją nešis ant rankų, – paaiškino Natikas, – o kai kirsime sieną, mums duos vežimėlį. Ten yra gerų vežimėlių.
Kažkaip susipratau, kad man jau reikėtų grįžti namo...
– Perduok linkėjimų tėvams, – pasakė diadia Monia ir įdavė dar dvi kriaušes.
Jo žmona nusišypsojo – veidas staiga nušvito. Raukšlės stebuklingai išsilygino. Amikas tebestovėjo prisiglaudęs prie mamos. Natikas pasakė:
– Einam, palydėsiu iki dviračio.
Prie medžio išsiskyrėm.
Buvau toje lūšnoje dar kelis kartus. Natikas vis pasakojo, kaip jie ruošiasi kelionei į Izraelį.
– Prieš išvažiuodamas apsilankyk Nemenčinėje, – patariau.
– Mes padarysime tai pakeliui, – atsakė jis ir aš suvokiau, koks išlavintas jo humoro jausmas. Natikas taip niekad ir nenuvyko į Nemenčinę. O aš buvau – nulėkiau su dviračiu Neries pakrante aukštyn.
Nuo to laiko visada žinojau, kad Septintasis kilometras – tai mažytis laisvės ruožas. Ten yra daug skanių kriaušių, vilioja saulėtos laukymės su sirpstančiomis žemuogėmis, ošia pasakiškas miškas be jokių pabaisų, be to, ten gyvena malonūs geraširdiški žmonės, tarp kurių jautiesi mylimas, gerbiamas, todėl esi laisvas. Nereikia bijoti net vagių, kurie nukniauks pašto antspaudą, jei paštininkas pamirš uždaryti langą... Tik išmok gerai važinėti dviračiu…
