Viena paskutiniųjų vietovių, kurioje paskelbta skurdo pabaiga – tai Ziyuno apskritis pietvakarių Guizhou provincijoje. „Tiesą pasakius, visa tai melas“, – niurzga apskrities gyventojas Liangas Yongas. Pasak jo, oficialius Ziyuno ekonomikos tyrimas buvo paviršutiniškas. Provincijos vadovai atvyko į jo kaimelį, paskelbė, kad skurdo nebėra, ir išskubėjo lauk. „Visa tai tik spektaklis. Giliai širdyje visi žinome tiesą“, – burbteli jis.
Tačiau praktiški stebėtojai tikriausiai palaikytų vyriausybės pusę. Žinoma, nėra abejonių, kad Y. Liangui sunku. Kiauliena brangi, todėl mėsą jis valgo tik porą kartų per savaitę. Sumokėjus už dviejų vaikų mokyklas, pinigų lieka mažai. Nuo žiemos šalčių jis saugosi sėdėdamas šalia anglimi kūrenamos krosnelės. Jis gyvena gerokai skurdžiau, negu daugelis Kinijos gyventojų, ypač miestuose. Jam nepatinka, kad valstybė švenčia karo prieš skurdą pabaigą, nors jis tuo tarpu neišgali susimokėti už gydymą savo tėvui, kuriam diagnozuotas plaučių vėžys. Tačiau Y. Liangas turi pinigų mėsai, švietimui ir šildymui, todėl jį galima priskirti prie žmonių, kurie išbrido iš didžiausio skurdo – padėties, kai pinigų neužtenka net svarbiausiems poreikiams.
Nieko nuostabaus, kad skeptikai abejoja, ar Kinija vadinamajame „kare prieš skurdą“ tikrai pateikė tikslius duomenis. Žinoma, pavienių didelio skurdo atvejų vis dar yra. Tačiau Kinija išsikėlė gana aukštą kartelę. Šalyje skurdo riba reguliariai padidinama – atsižvelgus į pragyvenimo išlaidas ji siekia maždaug 2,30 dolerio per dieną pagal 2011 m. kainas (tuo tarpu Pasaulio bankas didžiulį skurdą patiriančiais laiko tokius žmones, kurie kasdien uždirba po 1,90 dolerio – jie sudaro maždaug dešimtadalį žmonijos. Skurdo riba turtingose šalyse kur kas aukštesnė: JAV ji siekia maždaug 72 dolerius per dieną keturių asmenų šeimai 2020 m. kainomis). 1978 m., netrukus po Mao Dzedongo mirties, didžiulį skurdą pagal dabartinius Kinijos standartus patyrė 98 proc. kaimo gyventojų. Tačiau 2016 m. šis skaičius sumažėjo iki 5 proc.
Labiausiai vyriausybė pasitarnavo atsisakiusi planinės ekonomikos ir suteikusi žmonėms galimybę užsidirbti. Žemės ūkio kolektyvizacija nutraukta, tad ūkininkai įgavo paskatą auginti daugiau. Žmonėms leista keliauti po šalį ir ieškotis darbo. Suteikta daugiau laisvės kurti savo verslus. Vyriausybė padėjo tiesdama kelius, investuodama į švietimą ir viliodama užsienio investuotojus. Jos tikslas buvo auginti ekonomiką – skurdo mažinimas tebuvo naudingas šalutinis poveikis.
Tačiau 2015 m. valstybės vadovui Xi Jinpingui pažadėjus iki 2020 m. panaikinti paskutinius itin didelio skurdo požymius, vyriausybės požiūris pasikeitė. Valdininkai uoliai ėmėsi darbo. Jie skatino asmeninę iniciatyvą teikdami atlygį skurdžiai gyvenantiems žmonėms, radusiems būdą pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir dosniai leido valstybės pinigus. 2015 m. skurdo mažinimui centrinės vyriausybės biudžete buvo numatyta skirti po 500 juanių (77 dolerius) kiekvienam skurdžiai gyvenančiam žmogui. 2020 m. numatyta skirti net po 26 000 juanių.
Kampanijos prieš skurdą požymiai Ziyune matomi visur. Vyriausybės pastatų sienos papuoštos tapybos darbais. Viename jų nupieštas raunamas augalas su prierašu „skurdo šaknys“. Prie pagrindinių kelių matyti šūkiai – vieni iš jų žavingai paprasti („Leiskime ūkininkams užsidirbti daugiau“), o kiti perdėtai didingi („Kad žmonės išbristų iš skurdo, pirmiausia jiems reikia padėti tapti išmintingiems“).
Vieną didžiausių sunkumų kėlė teritorijos, kuriose gyvena neturtingi gyventojai. Beveik visos 832 apskritys (sudarančios apie 30 proc. viso šalies ploto), kurios Xi Jinpingui pradėjus kampaniją prieš skurdą buvo išskirtos kaip skurdžiausios, plyti kaimo regionuose. Daugumoje jų žemė kalnuota ir nesvetinga. Kad padėtų šiems regionams, pareigūnai naudojosi dviem pagrindiniais būdais. Abu jie matomi Ziyuno apskrityje.
Pirmasis iš jų buvo skatinti pramonę – dažniausiai šiuolaikinio žemės ūkio. Ziyuno apskrities kaimelyje Luomai vyriausybė sukūrė 25 ha ploto zoną, skirtą auginti ir apdoroti grybus dantenius (shiitake). Ten dirba apie 70 vietos gyventojų. Anksčiau vienintelės jiems prieinamos galimybės buvo emigruoti arba šiaip ne taip sudurti galą su galu auginant kukurūzus. Tačiau grybai kur kas pelningesni – jie suteikia ūkininkams galimybę uždirbti apie 80 juanių per dieną, t. y., padorų atlyginimą.
Visa tai šiek tiek ironiška. Devintajame dešimtmetyje Kinija panaikino kolektyvinius ūkius ir leido žmonėms dirbti savarankiškai. Tačiau dabar vyriausybė vėl nori, kad jie dirbtų bendromis jėgomis. Kinijos valdininkai teigia, kad tokiu procesu ūkininkai paverčiami „akcininkais“. Gyventojai gauna naujų kaimo įmonių akcijų, iš kurių, jei einasi gerai, sulaukia dividendų. Projektams dažnai vadovauja didelės išorinės įmonės. Luomai kaimelio grybų ūkiui vadovauja valstybinė įmonė „China Southern Power Grid“. Tačiau kyla rizika, kad kampanijai prieš skurdą pasibaigus dalis projektų žlugs.
Antrasis būdas padėti skurstantiems kaimams buvo radikalesnis – iškeldinti gyventojus į geresnį susisiekimą turinčias vietas. 2016–2020 m. valstybės pareigūnai iškeldino apie 10 mln. žmonių. Kinija jau seniai masiškai perkrausto žmones, kad būtų galima skatinti vystymąsi – pavyzdžiui, griauna namus, kad būtų galima statyti užtvankas. Tačiau šiuo atveju vystymosi projektas ir buvo pats iškeldinimas. Vyriausybė nusprendė, kad teikti reikalingą pagalbą (nuo kelių tiesimo iki sveikatos apsaugos teikimo) nuošaliausiuose kaimuose per brangu. Jos nuomone, geriau perkelti žmones arčiau miestų.
Ziyuno apskrities centre stovi keletas tvarkingų geltonų daugiabučių. Tai – būstai buvusiems skurdaus netoliese įsikūrusio kaimelio gyventojams. Perkėlus žmones į tokius butus dažnai kyla sunkumų rasti jiems darbo. Šiuo atveju vyriausybė paprašė vietos valdininkų rasti po darbą bent vienam asmeniui kiekviename namų ūkyje. Šalia naujojo komplekso Ziyune galima pamatyti mažose dirbtuvėse prie siuvimo mašinų palinkusias moteris. Vidutinio amžiaus gyventoja pasakoja, kad pati tokio darbo dirbti negalėjo, tad valdininkai davė jai darbą valytojų komandoje. Nauja aplinka ji patenkinta. Kitoje gatvės pusėje yra gera mokykla, kur kas labiau tinkama jos vaikui.
Didesnių bėdų kelia sąlyginis skurdas – šitai akivaizdu visiems, kam tik yra tekę keliauti iš puošnių miestų pakrantėse į pilkus miestelius giliau žemyne. Nors žmonių pajamos čia smarkiai viršija vyriausybės nustatytą skurdo dirbą, jie vis tiek jaučiasi neturtingi. Neseniai atliktame tyrime Kinijos ekonomistai atskleidė, kad „subjektyvi skurdo riba“ kaimo vietovėse siekia 23 juanius per dieną – beveik dvigubai daugiau, negu turėtų uždirbti oficialiai skurstančiu klasifikuojamas gyventojas. Tai sutampa su daugumos ekonomistų naudojamu standartu sąlyginio skurdo ribą nubrėžti padalinus vidutines pajamas pusiau. Laikantis tokios klasifikacijos save neturtingais laiko apie trečdalis Kinijos kaimo gyventojų.
Jei skurdas skaičiuojamas šitaip, jo išnaikinti beveik neįmanoma, nes šaliai tampant turtingesne skurdo riba auga. Tačiau naudoti sąlyginio skurdo apibrėžimą gerai dėl to, kad jis atskleidžia, kaip daugelis žmonių jaučiasi. Kinija skurdo miestuose neįtraukia, nes neturtingiesiems neva turėtų padėti esamos socialinės apsaugos priemonės. Tačiau iš kaimo atvykę gyventojai neturi dokumentų, suteikiančių teisę gauti paramą mieste. Be to, parama miesto gyventojams menka. Neseniai pasirodžiusiame Chen Shaohua ir Martino Ravalliono moksliniame darbe Nacionaliniam ekonominių tyrimų biurui teigiama, kad sąlyginai skurdžiais galima laikyti maždaug penktadalį Kinijos miestų gyventojų.
Kad sumažintų sąlyginį skurdą, Kinijai reikia skirtingos taktikos, negu ėmėsi kovodama su didžiuliu skurdu. Tam reikėtų lygiau padalinti pajamas, pavyzdžiui, skiriant didesnius mokesčius turtingiesiems ir suteikiant migrantams lengvesnę prieigą prie miestų viešųjų paslaugų – tačiau vyriausybė neatrodo linkusi imtis tokių priemonių.
Klestinčioje Guizhou sostinėje Guiyange vargas vis dar puikiai matomas. Vyrai vaikštinėja prie nugaros prisirišę šiaudinius krepšius ir ieško darbo nešioti krovinius. Į šeštąją dešimtį įkopęs nešikas Zhou Weifu tik nusijuokia iš minties, kad skurdo nebeliko. „Koks čia darbas? Aš beveik nieko neuždirbu“, – tvirtina jis. Kinija turi teisę džiaugtis, kad įveikė itin didelį skurdą. Tačiau savo džiaugsmo geriau per daug negarsinti.