Tekstas pirmą kartą buvo publikuotas Delfi.lt 2020-05-21.
Pagavusi save stereotipiškai mąstant apie ukrainietį, nebesispyriojau. Bet išsiaiškinau: Petro tik papildomai uždarbiauja taksistu, o iš tiesų jis – jaunas skulptorius iš Charkovo. Baigė mokslus pagal specialybę Vilniaus dailės akademijoje ir nusprendė likti gyventi Lietuvoje. Bet viena buvo būti studentu Lietuvoje gaunant valstybinę stipendiją, o visiškai kas kita – visaverčiu migrantu.
„Delfi“ projekto „Naujasis gyvenimas. Kryptis – Lietuva“ herojus pripažįsta, kad migracija – tai kaip šuolis su parašiutu: pirmą kartą šokti ne taip baisu kaip antrąjį.
Į Lietuvą Petro pateko per otmoną Konstantiną Ostrožskį. 2015 metais, kai buvo minimos Oršos mūšio 500-osios metinės, jis nutarė dedikuoti šiam atmintinam įvykiui paminklą, ir lietuvių pakviestas atvyko į Vilnių rinkti medžiagos. O tada sužinojo, kad Lietuvos vyriausybė kviečia 40 studentų iš Ukrainos mokytis pagal bet kurią magistro programą. Ir čia, neturint būtino anglų kalbos mokėjimo sertifikato, labai pravertė rusų kalbos žinios.
Aš atvažiavau likus tik trim dienoms iki konkurso pabaigos. Nuėjau į švietimo ministeriją su dokumentais, bet be sertifikato. Ir jie pasakė: „Mes juk matome, kad mokate kalbėti rusiškai“. Nuėjau su tais pačiais dokumentais į universitetą, o ten „stojamųjų kampanija jau pasibaigė“. Aš paaiškinau rektoriui situaciją. Jis pažadėjo sušaukti komisiją, jeigu atnešiu dvi dailininkų rekomendacijas. Ir mes viską suspėjome!
Prie kokių dailininkų jūs save priskiriate: ukrainiečių, lietuvių ar, platesniame kontekste, europiečių?
Prie ukrainiečių. Visgi dailininką nusako gimimo vieta.
Jūs norėjote likti Lietuvoje?
Nebuvo noro likti, kad liktum. Buvo noras tobulėti.
Ir ką šiame kontekste jums davė Lietuva?
Lietuvoje kaip kitados pagoniškoje, o dabar katalikiškoje šalyje, skulptūra turi dideles tradicijas. Medinė liaudies meno skulptūra puikiai iliustruojama Nacionaliniame muziejuje. Net totalitariniais laikais lietuviška skulptūra išsiskyrė savo plastika. Ir man buvo maga pasisemti šių žinių. Bet kai įstojau į institutą, supratau, kad dėstymo metodika čia juk visiškai kitokia. Kaip kalbama, „arba slidės neslysta, arba aš neslystu“. Priėjau prie išvados, kad vis dėlto aš „neslystu“. Ir ėmiau gilintis į vietos ugdymo kontekstą.
Kokie yra meninio ugdymo skirtumai?
Taip, skirtumų yra. Mano nuomonei, beje, pritaria ir žmona – ji taip pat iš Ukrainos, dabar mokosi Vilniaus universitete. Pirmiausia, skiriasi požiūris. Ukrainoje mokymo sistemoje gaji tradicija: dėstytojas Dzeusas, o tu – vergas. Tai yra tave reikia pakelti iki mokytojo lygmens. Lietuvoje su tavimi bendraujama kaip su visaverte asmenybe, žiūrima kaip į kolegą. Jau per pirmą paskaitą mano dėstytojas iš Vilniaus dailės akademijos, sužinojęs, kad aš iš Ukrainos, pasakė: „Žinau, kokia pas jus (Ukrainoje – Delfi) dėstymo strategija: nutempia iki ledu apsitraukusio ežero vidurio ir sako: O toliau eik pats“. O pas mus mokoma kitaip. Mes sekame paskui tave ir iš lėto tolstame. Pats-pats-pats eini... ir nueini“.
Be to, Ukrainos ugdymo sistemoje trūksta to, kas apibūdinama graikišku žodžiu metanoia, kuris išvertus reiškia pokytį, atgailą. Čia lietuviai supranta, kad meniniame ugdyme šį tą praleido, ir mėgina užpildyti šias spragas. Jie kviečiasi dėstytojus iš Jungtinių Valstijų, Danijos, Norvegijos. O Ukrainoje visi įsitikinę, kad viskas ir taip puiku. Pavyzdžiui, Kijevo dailės akademijos rektorius sako: „Yra jėgų, kurios siekia sunaikinti mūsų stiprią mokyklą“. Mano nuomone, ukrainiečių meno mokykla – tai kaip Vatikanas politiniame pasaulio žemėlapyje. Jeigu nežinai, kur jis yra, niekada jo ir nepamatysi. Bet žmonės ten šventai tiki, kad jie didūs ir jiems niekas nereikalingas. O jie viso labo po Sovietų Sąjungos herbą ir kūjį pakeitė į trišakį, o raudonarmiečius į kazokus.
Lietuvoje, kiek matau, viso to ryžtingai atsikratoma. Pirmiausia, požiūrio, tada – paties supratimo kontekste. Ir trečia – ugdymo procese. Tu renkiesi dalyką ir to dalyko dėstytoją. Dėstytojo alga priklauso nuo jį pasirinkusių studentų skaičiaus. Taip formuojama konkurencinė aplinka.
Kai jūs mokėtės universitete, koks buvo į jus vietinių studentų požiūris?
Meninis ugdymas – itin individualus. Savo grupiokus aš pamačiau tik gindamasis diplomą. Buvo labai įdomi mokymosi patirtis. Tu sau renkiesi profesorių ir dalykų, kurių nori mokytis, paketą. Ir keliai su tavo grupe niekaip nesusikerta.
Jums labai padėjo Švietimo ministerija ir Dailės akademija. Ar visos Lietuvos įstaigos, su kuriomis vėliau teko susidurti, buvo tokios pat palankios Jūsų atžvilgiu?
Matyt, mano atveju čia susidarė tam tikra sinergija. Visko, žinoma, pasitaikė. Tiesa, kai man atrodo, kad viena ar kita tarnyba lėtai dirba, aš nesidroviu pas juos užsukti ir apie tai kalbėti. Ir jie normaliai priima mano kritiką.
O kaip Jums sekėsi įsilieti į vietinį gyvenimą užbaigus mokslus?
Kol mokaisi, gyveni virtualioje realybėje. Gaudavai minimalaus atlyginimo dydžio stipendiją. Taip pat padėjo tėvai, be to, akademija skyrė man kūrybinę dirbtuvę su apgyvendinimu.
O toliau, kad čia gyventum, reikalingas pagrindas būti Lietuvoje. Vadinasi, būtina darbo sutartis. Dailininkas – profesija, siejama su saviužimtumu. Aš susipažinau su įstatymais, supratau, kad galiu likti Lietuvoje kaip „atlikėjas“. Ši migracinių įstatymų nuostata taikoma dailininkams ir aktoriams. Svarbiausia, reikėjo pasirašyti sutartį, ir aš tą padariau – įsidarbinau visuomeninėje organizacijoje, kurią pats ir įkūriau.
Organizaciją įkūrėte, joje save įdarbinote. O toliau – kaip? Kaip pinigų užsidirbti?
Čia ir prasideda sudėtingiausia dalis – ekonominė kova rinkoje, nes pinigų tau niekas šiaip sau neduos, o atlyginimą ir mokesčius reikia mokėti. Pagrindinis mano darbas buvo parodų organizavimas. Labai naudinga patirtis – pažvelgti į kūrybą iš kitos pusės. Juk dailininkai kaip vaikai: tau daug nereikia – tapai paveikslą arba lipdai skulptūrą. Kai išeini į pasaulį – užsidribti pinigų – savo šalyje, tai vienas dalykas: ir dirbtuvę paprasčiau išsinuomoti, ir užsakymų rasti. O čia tu dar ir kitoje konkurencingoje aplinkoje.
Kiek didelė konkurencija Lietuvos meno rinkoje? Kaip į ją įsibrauti migrantui?
Čia konkurencija didelė. Bet ir pati rinka, palyginti su Ukraina, imlesnė. Tame pačiame Kijeve – Charkovo čia net neimu pavyzdžiu, - galerijų daug mažiau, o dailininkų maždaug tiek pat.
Be to, man patinka, kad čia verslo, kaip ir meno pasaulyje, nepereinama prie asmeninių ryšių, palaikomi tik profesiniai santykiai. Pas mus tu privalai eiti į parodas, pažinoti, tarkim, kokį Ivaną Petrovičių, kuris pažįsta kažkokį Sergejų Vladimirovičių, kuris turi palankiai įvertinti tavo kūrinį. O čia kitaip. Pavyzdžiui, gaunu elektroniniu paštu laišką: „Matėme Jūsų darbą parodoje „Kaunas Gallery Weekend“ ir norime Jums pasiūlyti eksponuoti savo kūrinį Šiuolaikinio meno kvadrienalėje“. Apskritai, menininkui čia lengviau, dėl to aš ir likau. Čia dar svarbu įprasti prie gyvenimo tempo. Girdėjau istoriją, esą vienas ukrainietis nusprendė čia atidaryti galeriją, o direktoriumi pasamdė lietuvį. Ukrainietis buvo apstulbęs: skambini direktoriui, o jis nuo penktadienio penktos vakaro iki pirmadienio ragelio nekelia. Nes šis galerijos savininkas buvo taip įpratęs Ukrainoje: jeigu tu viršininkas, tai savo pavaldiniui turi būti prieinamas 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Aš taip pat atvykau nusiteikęs, kad reikia nuolat būti darbe. Bet vėliau ėmiau įprasti prie naujo ritmo. Tai padeda kiek atvėsti. Ir penktadienį su džiaugsmu mintiju: nusiramink, stabdyk ritmą, artėja savaitgalis.
Bet visgi ne tiek, jei teko uždarbiauti taksi?
Visuomeninės organizacijos vadovo, taip pat ir parodų kuratoriaus, darbo atlygis svyruoja sinusoidės bangomis. Tada paraleliai ėmiausi stabilesnio verslo: įsigijau keletą automobilių ir pradėjau jas nuomoti ilgalaikei nuomai. O kai koks nors automobilis stovi be darbo, galiu ir pats padirbėti taksistu. Apskritai, man toks darbas – įdomi patirtis. Beje, mano lietuvių kalba iškart pagerėjo.
O ar nekilo jausmas, jog menininkui pavėžėjimo paslaugų teikimas – ne pagal statusą?
Ne, nekilo tokių snobiškų minčių. Daugelis žmonių iš posovietinių respublikų taksi vairuotojo darbą vertina veikiau kaip sunkų. Bet aš to nejaučiu. Man patinka vairuoti ir vežioti žmones. Na ir grafikas Vilniuje ne toks kaip Kijeve ar Charkove.
O iš keleivių nepajutote kokio nors snobizmo? „Na štai, dar vienas statybininkas atvažiavo?“
Atvirai kalbant, neprisimenu nė vieno tokio atvejo.
Taksi programėlėje nurodomas vairuotojo vardas ir pavardė. Kaip vietiniai reaguoja į vardą Petro? Klausinėja apie Ukrainą?
Kai kurie nežiūri, kas ten parašyta. O kadangi kalbu lietuviškai, tai ir klausimų nekyla. Kai kas, tiesa, atkreipia dėmesį į didelį akcentą, klausinėja, iš kur aš. Ir dažniausiai susilaukiu komplimento: „Nieko sau. Gyvenate čia neilgai, o jau taip gerai kalbate“. Ir tada būtinai išgirstu istoriją apie jų giminaičius, pažįstamus ar kaimynus, kurie čia gyvena dešimtmečiais ir iki šiol nekalba lietuviškai. Apskritai čia požiūris į Ukrainą yra geras visose sferose.
Kaip jūs pats vertinate savo kalbos žinias?
Kaip organizacijos vadovui man dažnai tenka telefonu kalbėti su „Sodra“ ir mokesčių tarnybos darbuotojais. Aš su jais bendrauju lietuviškai. Suprantu maždaug 95 proc. Kalbu laisvai. Bet užtat dabar suprantu tuos rusakalbius ir ukrainakalbius, kurie Ukrainoje daro klaidų kalbėdami ukrainiečių ir rusų kalbomis. Aš dabar pats tokioje situacijoje.
Čia, jeigu kalbi lietuviškai, kad ir su klaidomis, niekas tau nepriekaištauja. Atvirkščiai, net padrąsina. Pastebėjau, kad daugelis sužinoję, per kiek laiko įsisavinau kalbą, stebisi. Atsakau jiems; aš čia gyvenu, ko čia stebėtis. Jie paprastai pakiša man argumentą, esą lietuvių kalba yra viena iš sudėtingiausių kalbų. O man atrodo – galbūt tokia mano nuomonė nepopuliari ir kam nors nepatiks, – kad tai visiems patogi legenda. Nes rusakalbiams nesinori mokytis lietuvių kalbos. Anglakalbiams taip pat. O lietuviai save guodžia, kad jų kalbos nesimokoma ne dėl to, kad žmonės nenorėtų, o dėl to, kad ji labai sudėtinga. Aš – ne filologas, bet, mano galva, lietuvių kalbos sistema labai panaši į ukrainiečių: tie patys linksniai, net šauksmininkas pas mus taip pat išliko. Giminių mažiau – nėra bevardės giminės. Tad pažvelgus abstrakčiai, negalima būtų sakyti, kad rusų ir ukrainiečių kalbos daug lengvesnės.
Pavyzdžiui, kai aš mokiausi Kijeve, kinai ten taip pat buvo mokomi ukrainiečių kalbos. Ir kažkodėl niekas nesistebėjo, kad kinai kalba ukrainietiškai.
Ar pakankamai sukurta galimybių mokytis lietuvių kalbos?
Čia svarbios dvi detalės. Visų pirma, aš čia pats atvažiavau. Nemanau, kad valstybės uždavinys – apmokėti mano kalbos mokymąsi. Turbūt būtų puiku, jei būtų daugiau kursų (Delfi – lietuvių kalbos). Jų, žinoma, yra, bet savo lėšomis. Žinau, kad valstybė apmoka kursus repatriantams. Bet manyčiau, kad tas žmogus, kuris iš tikrųjų nori išmokti kalbą, visada ras tam galimybių.
O jeigu žvelgiant plačiau: koks turėtų būti valstybės vaidmuo migrantų adaptacijoje? Ar ji turėtų aktyviai padėti migrantams? Ar jų atžvilgiu turi būti vykdoma kryptinga politika?
Mano nuomone, valstybė šia prasme jau yra padirbėjusi, ji sudarė tokias sąlygas, kad esi priverstas integruotis. Kai čia patenki, supranti, kad privalai integruotis į šią visuomenę. Tad svarbiausias darbas atliktas. Nemanau, kad valstybė privalo čia kažką reguliuoti. Ji sudaro sąlygas, o rinka viską išlygina.
Jeigu nori čia gyventi, turi mokėti kalbą, pažinti kultūrą. O jeigu tu nenori to daryti, tuomet ką apskritai tu čia veiki?
Kažkas yra pasakęs: „Jeigu nemoki kalbos, tu arba turistas, arba okupantas“.
Jeigu jums paskambintų draugas ir paklaustų, ar verta keltis gyventi į Lietuvą, ar imtumėte jį atkalbinėti ar įkalbinėti?
Emigracija – tai kaip šuolis su parašiutu. Pirmą kartą šokti ne taip baisu kaip antrąjį. Aš dabar supratau žmones, kurie nepataria emigruoti, nors patys yra migrantai. Aš, žinoma, aiškinu žmonėms visus juridinius užkulisius - kokiu pagrindu jie čia bus, pasakoju apie darbo biržą, apie visus leidimus, kuriuos būtina gauti. Juk nėra taip paprasta: atvažiavai čia iš Charkovo ar Ivano-Frankivsko ir likai gyventi. Pažįstu žmonių, kurie čia baigė mokslus, bet taip ir negalėjo likti – būtent dėl visų šių juridinių momentų.
O kaip Lietuvoje jaučiasi Jūsų žmona?
Jai buvo sudėtingiau. Ji – vadybininkė. Charkove turėjo gerą darbą su gera alga. O čia reikia įsidarbinti. Kadangi ji čia nesimokė, buvo būtina gauti leidimą darbo biržoje, o ten daug reikalavimų: pastarųjų dvejų metų stažas pagal būtent šią specialybę, ir darbas tau siūlomas taip pat pagal šią specialybę. Tikrino registrus, kur ji dirbo Ukrainoje. Be abejo, viskas atitiko. Vėliau reikėjo pateikti motyvacinius darbdavio laiškus. Galiausiai ji susirado darbą, bet žinoma, už mažesnį atlyginimą nei Ukrainoje.
Jai persikėlimas buvo stresas: svetima aplinka, žinybinis būstas, žemesnės pareigos. Bet šeiminis gyvenimas sulygina šiuos kampus. Ji prisitaikė, dabar įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame siekia įgyti vietinį išsilavinimą.
Ar čia yra ukrainiečių bendruomenė? Ar palaikote vienas kitą?
Tai įdomus reiškinys, kurio aš dar neperpratau. Yra kažkoks ukrainiečių per penkiasdešimt klubas. Yra daug jaunų žmonių, bet mes pernelyg užsidarę, ne taip kaip armėnai ar žydai. Netgi rusai, kiek matau, glaudžiau laikosi vienas kito. Taip susiklostė istoriškai. Ukrainoje yra liaudies meno paveikslas „Kazokas Mamajus“, kuris puikiai iliustruoja mano žodžius. Sėdi sau kazokas. Turi savo žirgą, savo pistoletą, ir jam daugiau nieko nereikia. Ukrainiečių tauta – iš prigimties „anarchistė“, „ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Ši nacionalinio charakterio ypatybė atsispindi ir bendruomenės gyvenime Lietuvoje. Beje, kartą Lietuvos vyriausybė surinko visus stipendijų programos dalyvius. Ten buvo daug įvairių tautybių atstovų. Bet ukrainiečiai turėjo geriausias sąlygas – jiems apmokėtas ne tik mokslas, bet ir pragyvenimas. Ir štai tame renginyje aš susipažinau su kitais ukrainiečiais. Sutarėme susitikti – ir taip nė karto ir nesusitikome.
Į kokią mokyklą Jūs leisite savo vaikus? Į rusakalbę?
Mes juk ne rusai. Žinoma, į lietuvišką. Jeigu būtų kokių nors ukrainakalbių klasių, tuomet galvotume. Žinoma, ten iškils namų užduočių klausimas, bet, tikiuosi, iki tol mano lietuvių kalba pasieks tokį lygį, kad jau galėsiu padėti vaikams. Arba per nauja mokysiuosi kartu su vaiku.
Bet apskritai norėtųsi, kad Lietuvoje būtų ir ukrainiečių sekmadieninė mokykla. Laikausi nuomonės, kad vaikai privalo prisiminti savo šaknis.
O ar yra tokia mokykla?
Girdėjau, kad buvo tokių mokyklų ir klasių, bet centralizuoto darbo nėra. Galbūt kada nors man pačiam teks to imtis.
Bet problema ta, kad dauguma ukrainiečių, kurie čia atvažiavo sovietiniais laikais, rusifikavosi. Aš dirbau galerijoje ir kartą kreipiausi vienu klausimu į kolegę, kurios tėvas buvo kilęs iš centrinės Ukrainos Kirovohrado srities. „Kaip teisingai linksniuoti Ševčenkos pavardę lietuviškai“. O ji atsakė, kad nežino, kaip linksniuojamos rusiškos pavardės. Aš net šūktelėjau: „Juk tai ukrainiečių pavardė!“ O ji: „Koks skirtumas!“ Tai yra tokius kaip ji rusų bendruomenė persitempė į savo stovyklą.
Taip, dabar plūsta migrantų iš Ukrainos banga. Bet, kaip mes sakome, tai ne migrantai, o „uždarbiautojai“, – užsidirbo ir išvažiavo. Su Lietuva jie savo ateities nesieja.
Nemanau, kad naujoji ukrainiečių karta, kuri gims čia emigrantų šeimose, eis į rusakalbes mokyklas. Mūsų su Rusija niekas nesieja, išskyrus praeitį, kurioje mes negyvenome.
Bet vis dėlto rusakalbėse mokyklose Vilniuje dabar mokosi vaikai iš Ukrainos. Puškino mokykloje, pavyzdžiui, net kilo minčių organizuoti ukrainiečių kalbos kursus.
Aš suprantu, kad ukrainiečių tėvams, mokantiems rusų kalbą, yra paprasčiau leisti vaikus į rusakalbę mokyklą. Bet, žinoma, rusakalbės mokyklos čia – tai juk valstybinės lietuviškos mokyklos.
O kaip Jus priima vietos rusai?
Turėjau keletą pokalbių su vietos rusakalbiu jaunimu. O jie taip stipriai įnikę į rusišką televiziją, kad ėmė man pasakoti apie tautos apsisprendimo teisę Kryme. Bet juk aš suprantu, iš kur jie to semiasi. Įdomumo dėlei aš kartą per savaitę žiūriu ukrainiečių, rusų ir lietuvių naujienų laidas. Todėl matau, kad jie retransliuoja rusišką televiziją. Tad kokie gali būti su jais ginčai? Kai pateiki jiems daugiau klausimų, reikalaujančių patikslinimo, jie pradeda nervintis, nes nežino, kaip atsakyti, trūksta šablonų. Ir aš suprantu, kad tokia pozicija kyla ne iš jų pačių.
Ko pasigendate Lietuvoje?
Mano požiūris toks. Jeigu tu užsienietis ir tau kažko trūksta, tai ką tuomet čia veiki? Aš juk čia atvykau ne savo tiesų ginti!
Bet jeigu atsitolinus nuo šios rūsčios pozicijos ir davus valią sentimentams...
Jei kalbėtume apie poilsį, čia žmonės konservatyvesni. Pas mus Ukrainoje per didžiąsias religines šventes šventovės labai gražiai išpuošiamos, o čia – dvi eglutes pastatė, ir viskas. Visi kalba: Europa, papuošimai... O man trūksta papuošimų. Pas mus net Charkove buvo pasipuošta tikrai ne prasčiau kaip Vilniaus Katedroje. Aš buvau per Kalėdas namie. Vaikai eina kalėdoti, na ir mes taip pat su didele kompanija kalėdojome.
Buitinių problemų čia lyg ir nėra... viskas veikia. Nelengva rasti gerą juodąją arbatą. Kartą gal keturiasdešimt minučių išvaikščiojau po parduotuves – yra žalioji, žolelių, su bergamote, o paprasta juodoji – tik pakeliais. Ir virtinių nėra! Reikia važiuoti arba į Baltarusiją, arba į Lenkiją.
Ar Jūs savo ateitį siejate su Lietuva, ar kol kas nenusprendėte?
Man nelabai sekasi gyventi praeitimi ir ateitimi. Mano dabartinis uždavinys – realizuoti save kaip specialistui ir užsidirbti pinigų. Kol kas man patogu tą daryti Lietuvoje. O kas bus rytoj... pamatysim.
