Prieš pat Naujuosius metus jis pakvietė mane į prabangią kavinę. Kai pamačiau papuoštą stalą, kilo įtarimas, kad visa tai – ne šiaip sau. Kai vakarienės pabaigoje pasiūlė tekėti ir padovanojo nuostabų žiedelį, vos susilaikiau neperšokusi per stalą ir nepasikabinusi jam ant kaklo. Daug jėgų kainavo susitvardyti. Pažadėjau atsakyti po kelių dienų. Žiedelio nepaėmiau ir paprašiau tą vakarą namo nelydėti.
Grįžusi surengiau mergvakarį – „solo su veidrodžiu“. Liaudiškai pasakius, išgėriau sėdėdama viena. Tačiau veidrodis man vis atspindėjo tą jaunystės orgiją... Ir nuolat rodė tuos kitus du vaikinus, o ne tą, kuris pasipiršo. Jei ne ana orgija, būčiau tekėjusi negalvodama. Bet tas įvykis labai graužė sąžinę. Praeis penkeri, dešimt metų bendro gyvenimo, gal bus vaikų, išblės karšta meilė... Kur garantija, kad prie to veidrodžio neatsisės vyras? Bakstelės pirštu ir prikiš: tu tada su anuo buvai meilesnė, nei dabar su manimi esi.
Kad nereikėtų veltis į diskusijas, aiškintis, reikalauti kokių nors pažadų, parašiau trumpą elektroninį laišką: „Nenoriu, kad praslinkus „n“ metų praeities šešėlis atsisėstų prie mūsų stalo. Neatrašyk ir neskambink.“
Kai išsiunčiau, apėmė tokia neviltis, skausmas, siaubas.
Ką aš padariau, kvaiša! Šaukiau, daužiau rankomis stalą, net ėmiau melsti, kad staiga dingtų internetas ir laiškas visgi nepasiektų adresato. Deja, internetas veikė, kaip veikęs. Vyras protingas, išsilavinęs ir supratingas – nepaskambino ir nebesusitikome. Galvoju, jei nebūtų pasiūlęs tekėti, gal būtume laimingai gražiai draugavę iki šių dienų, bet vienas dalykas – gyventi susimetus, kitas dalykas – santuokoje.
Iki šių dienų nerandu vienareikšmio atsakymo, ar teisingai pasielgiau, atsisakiusi tekėti. Nežinau. Jei ne tas jaunatviškas šėlsmas, būčiau tekėjusi, bet, kita vertus, jei ne bulviakasis, ar aš būčiau jį išvis sutikusi ir patyrusi, kad tas žmogus – visai nieko vyras?
Po to atvejo palaidojau bet kokias vedybinio gyvenimo perspektyvas. Dar pora veikėjų siūlė bendro gyvenimo idėją, bet tai sukeldavo šleikštulį ir net juoką. Kai yra virš keturiasdešimt, nelieka poreikio tekėti. Savų vaikų nebeplanavau, o įsipareigoti skalbti, ruošti maistą, mylėtis iš pareigos? Banalu ir žiauriai neįdomu. Tiesa, kartais su pavydu žiūrėdavau į draugių vaikus, bet metams bėgant pavydas, noras ir galimybė sukurti visavertę šeimą išblėso.
Prisiminusi suvargusią mamą ir koleges, nuolat skendinčias šeimyniniuose rūpesčiuose, nesigailiu, kad neturiu nei vaikų, nei šeimos.
Niekada ilgai nebūdavau vieniša. Kelis kartus gyvenau su vyru, bet nė prie vieno prisirišau tiek, kad žengčiau prie altoriaus. Buvau laisva ir niekam neįsipareigojusi. Priešingai nei ištekėjusios draugės, leisdavau vakarus su kuo noriu ir pati spręsdavau, tęsti ar nutraukti santykius.
Žinau, daug kas prikiš, neva praleidau tuščiai gyvenimą, senatvėje nebus kam paduoti stiklinės vandens. Apsidairykite ir pamatysite, kiek aplink mamų, kurioms vaikai ne tik kad stiklinės vandens nepaduoda, bet dar ir iš namų išmeta.
Dabar jau esu senjorė, bet nevieniša. Turiu keleriais metais vyresnį, turintį nedidelę negalią draugą. Visai puikiai gyvename. Niekam nieko neskolingi, niekam niekuo nesipareigoję, niekam netrukdome, niekas nelipa ant sprando ir negresia testamentų rašymas ar turtų dalybos.
Turime nedidelį butelį, gauname pensijas, kartais pavaduoju draugę turguje, draugas gauna truputį didesnę pensiją. Pinigų užtenka pragyventi, kartą per metus nuvažiuoti į gydyklą Druskininkuose ar Birštoną ir porą dienų pazylioti Palangoje. Tai mane tenkina ir visai nejaučiu poreikio, kad savaitgaliais anūkai liptų ant sprando. Kai noriu pajusti, ką reiškia turėti savų vaikų, anūkų, nuvažiuoju pas draugo giminaičius į kaimą. Ten kartais susirenka visas taboras vaikų.
Triukšmas, verkimai, noriu to, nenoriu ano – per tą vieną dieną nuvargstu labiau nei per visą gyvenimą. Žinokite, visai nebijau tos bevaikės senatvės ir jei likimas lems, kad liksiu viena, parduosiu butą, pridėsiu pensiją ir išsikelsiu į senelių namus. Sutikite, kad juose senjorai dažnai būna laimingesni, nei gyvendami savo vaikų namuose kaip stovyklautojai.
Atvirai pasakius, man jau tas pats, ką kas galvoja apie moralinę mano gyvenimo pusę. Tas gyvenimas jau eina į pabaigą. Bet žiūrėdama iš dabartinio taško net nežinau, ar grįžusi praeitin ką nors keisčiau. Juk nieko nebūna be priežasties. Laimingo gyvenimo!
