Po visų pasakojimų apie Rusiją sulaukiau klausimų ar nesibaiminu, jog rusai daugiau nebeįsileis manęs į savo valstybę. Tikiuosi, kad taip nenutiks, nes keliauti po Rusiją man visada įdomiau, nei po Vakarų Europos šalis, kur viskas saugu, daugmaž vienoda ir dažnai nuobodu. Keliaudamas Rusijoje visiškai saugiai nesijauti niekada, čia turi būti labiau susikaupęs bei dažniau neramus. Už tai būna labai gera ir jauku grįžus. Praėjus kiek ramaus laiko, adrenalino poreikis sustiprėja ir vėl trauki ten, kur nelabai standartiška.
Taigi, nenorint per daug erzinti žmonių, galinčių nulemti mano rusiškos vizos statusą, Rusiją kuriam laikui palikime ramybėje ir nusikelkime į absoliučiai nestandartinę, daug kraupesnę, gal net kraupiausią pasaulio šalį – Šiaurės Korėją. Žinau, kad apie ją jau yra pasakota ir perpasakota, tačiau šį kartą pažvelkime į aspektą, apie kurį dabartiniai mano pasakojimai ir sukasi – patirtį kertant pasienio postus. Neabejoju, kad Šiaurės Korėjos sienos kirtimas, net ramiausią ir daug ko mačiusį keliautoją priverčia jaudintis, sukelia kraujo spaudimą ir padažnina širdies plakimą.
